Kunigas H. J. Šulcas SDB: „Kai žmogus stoja už žmogų – tai yra rojus“

Šaltinis: bernardinai.lt

Kėkštų vienkiemio ramybėje tėvas Hermanas pakviečia prie vakarienės stalo su sau būdingu svetingumu ir šiltu paprastumu. Pro svetainės langus stebint vakarėjančią saulę aplanko jausmas, lyg laikas čia tekėtų kitaip, daug lėčiau.

Apie kunigą parašyta keliolika straipsnių, įrašyta nemažai interviu, sukurtas dokumentinis filmas. Tačiau laikai sparčiai keičiasi, ir norisi paliesti ankstesniuose darbuose neaptartas potėmes.

Visai šalia vyksta karas, kuris su kiekvienais metais vis labiau persismelkia į mūsų kasdienybę – neseniai Vilniaus apskrities gyventojai buvo sukelti ant kojų paskelbus raudono lygio oro pavojų.

Tėvas Hermanas per savo ilgą gyvenimą patyrė įvairiausių sunkumų ir išbandymų, todėl atvykau išgirsti, ką ilgametis misionierius mano apie besikeičiantį šių dienų pasaulį. Žvelgiant į prieblandos apgaubtus laukus, pokalbis natūraliai pasisuka apie mus supančią tylą.

Apie ką mąstote, kai žvelgiate į aplinkinius laukus, kas Jums yra gamta ir ką ji reiškia Jūsų gyvenime?

Žmogus nepasiteisins, kad neturėjo progos pažinti Dievą, nes kaip gali Jo nematyti gamtoje? Man ir pieva su visokių rūšių žolelėmis bei gyvūnėliais yra didis gyvybės ženklas. Jau nebeturiu jėgų, todėl man gerai čia, sodyboje, lygumoje, nes Alpėse nebegalėčiau vaikščioti. Ten laipiodavau, aukodavau šv. Mišias ant kuprinės, priklaupęs ant žemės. Man tai buvo tikra katedra: matyti Monblanas, ledynai, šalia šniokščia švariausias upelis. Absoliuti tyla.

Man gamtoje patinka mąstyti apie begalybę ir amžinybę. Juk fizikai sako, kad per sekundę šviesa nusklinda tris šimtus tūkstančių kilometrų. Tai reiškia, kad dabar yra žvaigždžių, kurių šviesa nuo pasaulio pradžios dar nepasiekė Žemės. Tų žvaigždžių skaičius egzistuoja, tik joks žmogus negali to apskaičiuoti – mums tai yra begalybė.

O yra ir tokių žvaigždžių, kurių šviesa pasiekė mūsų Žemę, bet tos žvaigždės jau nebeegzistuoja. Mes galvojame, kad yra viena Saulė ir viena Žemė, o yra milijardai saulių ir žemių. Dukart turėjau laimę laivu plaukti į Braziliją. Ta didelė jūra, tos masės vandens kabo, neiškrenta, nes jas veikia gravitacija – tai tikras stebuklas.

Jūsų gyvenimo būdas aiškiai kontrastuoja su šiuolaikinio pasaulio skuba. Įdomu, kokių minčių Jums kyla, kai po ramių pasivaikščiojimų perskaitote antraštes apie konfliktus ir naujus karus? Ką manote, tarkime, apie Donaldo Trumpo retoriką?

Lankydamasis Amerikoje supratau vieną dalyką – amerikiečiai išsirinko prezidentu tokį žmogų, kuris yra panašus į juos. Tai nėra gili studija, tai tik mano patirtis.

Kai pirmąkart lankiausi Amerikoje, prie Čikagos, ten vyko pirmasis Pasaulio lietuvių jaunimo kongresas, organizuotas 1966-aisiais. Važiavau iškylauti prie Mičigano ežero, kur gyveno vienas amerikietis daktaras. Prisistačiau jam, kad atvykau iš Italijos, esu teologijos studentas, o jis tuoj sušunka: Oh, I was everywhere in Europe!

Tai aš klausiu: „Pone daktare, o koks Jūsų įspūdis apie Europą?“ „Oi, ką jūs, europiečiai, turite, ko mes, amerikiečiai, neturėtume dešimt kartų geriau?“ – atsako. Įsivaizduokite, koks mentalitetas! Tai buvo toks laikas, kai Amerikos mokyklose tuos, kurie buvo gabūs matematikai, chemijai, literatūrai ir pan., to ir temokė – kam gaišti laiką mokantis visų dalykų?

Tokiu būdu amerikiečiai išauklėjo kartą kaip robotus. Be kultūros, kaip šitas daktaras. Toks tipinis amerikietis su havajietiškais margais marškinėliais, kelnėmis iki kelių, skrybėle, fotoaparatu – į Europą! Koks paviršutiniškumas. Ir Trumpas dabar irgi kalba apie dolerius, muitus – kuo greičiau uždirbti daugiau pinigų, kad Amerika būtų svarbesnė. Tokie žmonės ir išrinko jį prezidentu.

Yra toks bendras mentalitetas, nežinau, iš kur atsiradęs: kuo daugiau gerovės ir pinigų, tuo daugiau egoizmo. Kartu su augančia gerove gimsta antagonizmas tam, kuris turi geresnį automobilį. Tai labai primityvu, bet taip yra.

Grįžtant prie Trumpo, jis kursto būtent baisų mentalitetą – didingi žmonės yra tie, kurie turi gerų daiktų aplink save. Tokiems pirmiausia rūpi materializmas, ne užuojauta, teisingumo jausmas. Jie yra apakinti savo išdidumo, užslopinę dvasią savyje.

Girdėjau, kad J. D. Vance’as prieš rinkimus tapo kataliku, taip tikėdamasis surinkti daugiau balsų. Jei tai tiesa, tai baisus dalykas – manipuliuoti tikėjimu dėl savo politinio materialinio apskaičiavimo.

Apie mane neseniai rašė, esą aš bijočiau užkalbinti praeivį gatvėje dabartinėje Lietuvoje. Visko apibendrinti negalima, bet atmosfera nuo devyniasdešimtųjų tikrai pasidarė nenuoširdi, nešilta. Ji labai pasikeitė ir čia, ir Vokietijoje, apskritai visoje Europoje.

Visuomenės susvetimėjimas išties baugina. Sakykite, kaip nepasiduodi beviltiškumo jausmui nuolatiniame nerimo ir nesaugumo fone? Kaip kurti bendrystę tokiame pasaulyje?

Romėnai sakydavo: Similis simili gaudet („Panašus panašiu džiaugiasi“). Reikia kurti savo grupes, iš jų semtis stiprybės ir kartu keisti kitus į gerąją pusę.

Dabartinė atmosfera atsirado dėl egoizmo, nes žmogus yra silpnas: jis mato, kad kitas turi daugiau pinigų, geresnį namą, ir tuomet jam kyla pavydas, jo gyvenimo idealu tampa ne meilė kitam, o pasiimti daugiau sau. Kaip sako Trumpas: America first! Mums reikia daugiau! Ir žmonės mielai perima šį mentalitetą.

Galų gale aš šitaip suprantu Kryžių – Dievo Sūnus atėjo mums skelbti Gerosios Naujienos, kad žmogus turėtų gyvenimo ir džiaugsmo apstybę. Jis kalbėjo, mokė, ėjo, bet tam tikru metu Jį nužudė. Dalis pasaulio nekenčia Kristaus, nes Jo šviesus, teisingas ir mylintis gyvenimas yra priekaištas mūsų neišganytam, pilnam piktumo ir brutalios jėgos pasauliui. Kristus savo kūne ir dvasioje pakelia ir iškenčia visų mūsų piktumus, kad mus iš jų išgelbėtų.

Vienintelė tikra jėga yra meilė, jos negalima užmušti, tai yra vienintelis išliekantis dalykas. Juk Kristus sakė: „Nebijokite tų, kurie užmuša kūną, bijokite tų, kurie užmuša sielą.“

Dėl to, kai žmonės sukuria tokias draugiškas bendruomenes, tai jiems duoda daug jėgos, jie stoja vienas už kitą. Meilė yra ir drąsumas, pasiruošimas kentėti, neišduoti solidarumo, draugiškumo, žmogiškumo. Kai žmogus stoja už žmogų – tai yra rojus.

Manau, kad pagrindinė dabartinio žmonių šaltumo priežastis yra egoizmas, kuris, rodos, kyla kartu su augančia gerove. Kuo daugiau žmogus turi, tuo daugiau nori. Išdidumas yra baisi priklausomybė. Ne veltui Kristus aiškiai pasakė neprisirišti nei prie savo daiktų, nei prie savo gyvenimo. Manau, Jis nejuokavo.

Iki šiol atrodė, kad tokie žiaurumai nutinka tolimuose, egzotiškuose kraštuose, tačiau dabar matome, kaip visai šalia, Europoje, Rusija elgiasi su civiliais karo Ukrainoje metu. Ar visi žmonės turi vienodą potencialą vykdyti kraupius nusikaltimus?

Kai Miunchene pasakojau apie Ruandą, vienas kunigas su didele ironija pastebėjo, kad Hitleris žudė elegantiškai. Tuometinėje nacistinėje Vokietijoje buvo sukurta visa žudymo industrija.

Gydytojas ateidavo vykdyti selekcijos – spręsti, kas gali dirbti, o negalintieji laukdavo kankinančias dvi tris dienas, kol būdavo nusiunčiami į kaminą. Tai buvo rafinuotas, velniškas kankinimas. Įsivaizduokite – laukti dvi dienas, kol tave įmes į ugnį. Ir visa tai – vidury Vokietijos, kur gyvuoja krikščionybė ir šimtamečiai universitetai.

Žmogus gali būti ir velnias, ir angelas. Bet kur, ne tik Afrikoje, Ruandoje. Ten, genocido metu, viena maždaug aštuoniolikos metų mergina buvo pagauta žudikų. Ji maldavo greitesnės mirties, tad ją paleido nuogą, verkiančią į gatvę, kad nušautų. Pribėgo hutų (genties, kuri žudė) moteris, nuplėšė savo suknelės gabalą merginai prisidengti ir ją išgelbėjo tardama: „Ši mergina – mano dukra.“

Manau, Jūsų gyvenime netrūko akimirkų, kai svarstėte, kaip Dievas gali visa tai leisti. Ar radote atsakymą?

Tai sunkus klausimas. Žvelgiant žmogiškai, atrodo, kad Kristaus gyvenimas buvo katastrofa – Jis norėjo gelbėti, o pats buvo nužudytas. Tačiau Jis parodė, kad tikra meilė negali būti sunaikinta. Žmogus savo meile kuria amžinybę.

Tačiau kodėl yra ir tokių, ir tokių žmonių? Kodėl Dievas sukuria žmones žinodamas, kad kai kurie iš jų bus blogi? Labai sunku suprasti, bet, kai studijavau Romoje, man patiko vienas profesoriaus pavyzdys iš jo gyvenimo patirties.

Jis, jau būdamas senas kunigas, vakarais atsisėsdavo ant kalvos, po kuria slėnyje lygiai penktą valandą pralėkdavo greitasis traukinys. Kartą jis pastebėjo, kad ant bėgių ropoja mažas vaikas. Žiūri – iki penktos valandos likusi tik minutė. Ir traukinys pravažiavo. Tai, kad kunigas iš anksto matė, jog vaikas žus, nereiškia, kad jis tai nulėmė. Jo išankstinis žinojimas nebuvo šios tragedijos priežastis. Dažnai prisimenu šį pavyzdį.

Kalbant apie mirtį, pats ne kartą buvote atsidūręs pavojingose situacijose, kuriose vos per plauką likote gyvas. Dažnai dalijatės savo džiaugsmu, kad turite progą paskutinius gyvenimo metus ramiai praleisti senelio žemėje. Koks Jūsų požiūris į mirtį?

Kai pastarąjį kartą buvau pas kardiologę, ji man sakė, kad mano širdis išsiplečia, bet nebesusitraukia. Jau pavargo raumenys ir vožtuvai, jie ne visiškai užsidaro, ir dėl to atsiranda tas silpnumas. Manau, baisu negalėti mirti. Dievas labai gražiai sukūrė – po truputį jauti, kad miršti.

Šiame pasaulyje mirtis visiems žmonėms yra neišvengiama, bet yra galimybė savo autentiška meile ir laisvu gyvenimu be priklausomybių pasiekti nemirtingumą, kaip Kristus įrodė savo gyvenimu, mirtimi ir prisikėlimu. Ir tai nebuvo nei spektaklis, nei iliuzija. Yra reali didinga amžinos meilės galimybė, nors šiais laikais labiau paplitusi mirties kultūra…

Nenorėčiau gyventi amžinai žemėje, bet nevaidinu didvyrio, tarsi niekada nebijočiau mirties – juk ir pats Kristus prieš mirtį bijojo. Bijoti mirties reiškia saugoti savo gyvybę. Tai didelė dovana, ir mes turime daryti viską, kad ją saugotume. Bet jeigu man duotų pasirinkti – mirti ar nemirti, aš rinkčiausi šią kūnišką mirtį.

Jūsų gyvenimas labai anksti buvo paženklintas skausmo ir nepritekliaus. Gimėte porą mėnesių po Antrojo pasaulinio karo pradžios, net Jūsų vardas išvertus pažodžiui reiškia „karo vyras“. Dar būdamas visai mažas kartu su šeima traukėtės iš Lietuvos, tada žuvo Jūsų tėvas. Ar atsimenate šį laikotarpį?

Tikrai atsimenu, tokie dalykai išlieka visam gyvenimui. Kartą Toronte vakarieniavau pas vieną pažįstamą moterį. Kad nebūtų nuobodu, kol plovė indus, ji man davė amžinatilsį vyro, kurį pažinojau, dienoraštį. Negalvodamas instinktyviai jį atsiverčiau ir perskaičiau pavadinimą „Kolberg“. Tai miestas šiaurinėje Lenkijoje, kur žuvo mano tėvelis, – jis krito man ant rankų, kai bėgome nuo karo.

Ir tuo momentu, būdamas beveik šešiasdešimties metų, negalėjau sulaikyti ašarų ir apverkiau savo tėvo mirtį. Labai gerai atsimenu – man buvo penkeri metai, sirgau plaučių uždegimu. Išgirdome aliarmą, miestas buvo apsuptas rusų. Man svaigo galva, svyravo vaizdas, krėtė karštis.

Žmonės subėga į stotį, į atvirus prekinius vagonus, mus veža. Traukinys sustoja, ir tolumoje matyti degantis miestas, kurį palikome. Buvo kovo mėnuo, šalta. Vokiečiai miestą padegė, kad rusai neturėtų kur prisiglausti. Nėra kur važiuoti, buvome apsupti, todėl išlipome.

Netoliese vokiečių tankistai tupėjo krūmuose su šautuvais ir lopetomis – jie neturėjo nei amunicijos, nei benzino. Su šautuvu ir lopeta kovoti prieš šaudančius rusų tankus! Lekia šūviai, ir tėvelis sako mamai su broliu: „Bėk, susitiksime prie jūros“, – ir tėvelis bėga kartu su manimi.

Smarkiai šaudo, ir reikia atsigulti. Tam tikru metu tėvas krenta. Irgi atsigulu, laukiu, kol jis mane paims ir eisime toliau. Nieko. Stojuosi ir šaukiu: „Papa?!“, bet kalbėti jis nebegalėjo, mirė tuo momentu.

Bombos krito, ir reikėjo bėgti, palikti jo kūną. Iki šios dienos nežinome, ar jis palaidotas, kas ten po to nutiko. Kažkur apleistame name mama visą naktį verkė, o kitą naktį trys maži laivai paėmė civilius. Vos išplaukus į jūrą du laivus paskandino rusai, o mūsiškis kažkaip per audrą ištrūko. Avantiūra, karas yra baisi avantiūra.

Iš kur toks aklas žiaurumas, visko niokojimas, nepaisant civilių, nekaltų žmonių?

Manau, atsakyti gali padėti viena detalė iš vėlesnių vyresnio brolio atsiminimų, kurie daug ką pasako apie fanatizmą. Tankistus dar atsimenu – keistai atrodė tie juodai apsirengę vyrai su lopetomis prie tanko. Vėliau brolis pasakojo, kad tarp jų buvo vienas esesininkas su Geležiniu kryžiumi. Žmonės tokie – jiems duoda ordinus, medalius, ir jie pasijunta didvyriais. Tik pamanykite, esesininkas – didvyris.

Jis turėjo mažą patranką ir kalbėjo kaip Putinas ar Hitleris: „Vokietija nepasiduoda! Kovoja!“ Įsivaizduokite – ten buvo dešimt tūkstančių vokiečių kareivių, jie jau nieko nebeturėjo, o vėliau visi iškeliavo į Sibirą arba į mirtį. Ir tas esesininkas paleido šūvį, o prieš jį – trys tūkstančiai rusų tankų.

Taip virš mūsų nusileido kulkų lietus. Dėl to žuvo mano tėvelis. Reikia „padėkoti“ šitam didvyriui vokiečiui esesininkui. Neaišku, nuo kieno kulkos tėvelis krito, bet vokiečiai jų beveik nebeturėjo – tas fanatikas turbūt iššovė paskutinę. Apie velnią po ketverių metų teologijos studijų Romoje beveik nieko neatsimenu, bet kad jis egzistuoja – nereikia daug ieškoti, pavyzdžių pilna.

Kalbėdamas apie teologijos studijas dažnai pastebite, kad iš jų išmokote tiek pat, kiek iš savo mamos pavyzdžio. Papasakokite, kaip ji atsilaikė po tėvo žūties.

Taip, mano mama savo pavyzdžiu atstojo visus tuos teologijos studijų metus Romoje. Jai nereikėjo nagų karpyti, juos nudilindavo darbas: virtuvė, daržas, vištos, mezgimas ir panašiai. Ji liko našlė, viena pokario Vokietijoje turėjo išmaitinti du vaikus. Ir nebuvo iš ko, nieko neturėjome.

Laimė, netoliese anglų kariai buvo užėmę vokiečių namą, ir lauke stovėjo didelis šiukšlių kibiras. Ten mes rasdavome vieną kitą gabalėlį purvinos duonos, parsinešdavome bulvių lupenų, nuplaudavome ir išsivirdavome – tai buvo mūsų pietūs ir vakarienė.

Vėliau gyvenome pas katalikus drėgname, tamsiame kambarėlyje, kur anksčiau laikydavo dviračius. Turėjome vieną metalinę lovą ir šiaudų, toks buvo mūsų inventorius. O jie turėjo ir karvę, ir kiaulę.

Buvo Velykos. Mano amžiaus berniukas iš šios šeimos prilėkė ir, laikydamasis už pilno pilvo, dūsavo: „Daugiau nebegaliu, tiek privalgiau.“ Jie turėjo tokį įprotį varžytis, kas daugiau suvalgys margučių per Velykas. O aš buvau išbadėjęs, seilė tįso – kad bent vieną kiaušinį duotų…

Tas namas buvo du ar trys šimtai metrų nuo bažnyčios. Žmonės kasryt lakstė į Mišias priimti Komunijos, buvo labai pamaldūs katalikai. Bet mano mama, būdama čysta žemaitė ir tiesos žmogus, grįžtant namų link tarė: „Aš matau, kaip ant jų stogo šoka velniai.“

Po mėnesio mus išgelbėjo perkraustant pas evangelikus – ten turėjome padorų kambarį prie durų į virtuvę, iš kurios gaudavome valgyti. Tada man buvo rojus. Gyvenime buvo daug gerų žmonių.

Pokalbio pabaigoje norėčiau paklausti – ko visa tai patyręs palinkėtumėte jaunajai kartai, kuri užaugo visiškai kitomis sąlygomis nei Jūs? Kaip geriausiai išnaudoti laisvę, kurios glėbyje gyvename?

Manau, Dievas viską duoda tau į rankas – esi tiek laisvas, kad gali rinktis net savo gyvybę atiduoti. Todėl laisvę pirmiausia linkėčiau suprasti kaip laisvę nuo savęs. Kristus aiškiai pasakė, kad tas, kuris prisiriš prie savo gyvenimo, jį praras, o tas, kuris moka atsiduoti visiškai – jį suras.

Protas ir laisvė yra dovanos, ir jomis reikia naudotis. Tikro gėrio negali laikyti savyje, juo reikia dalytis, stengtis jį perduoti. O geriausias perdavimas yra pavyzdys.

Romėnai sakydavo: Verba docent, exemplar trahunt („Žodžiai moko, pavyzdžiai traukia“). Reikia savo gyvenimu liudyti, kas yra tavo draugas, tavo vertybė, tavo meilė. Jeigu tai tikra meilė, jai nereikia daug žodžių. Todėl palinkėčiau liudyti Kristaus meilę savo gyvenimo pavyzdžiu. Reikia jungtis į bendruomenes ir veikti.