Kun. Vytautas Saladis: Dvasinis palydėjimas nėra privalomas kaip ir šildymas ar elektra

Dvasinio gyvenimo unikalumas pasižymi kiekviename žmoguje. Todėl Bažnyčia žmogui siūlo dvasinio palydėjimo galimybę, apie kurią pasikalbėjome su Opus Dei prelatūros kunigu Vytautu Saladžiu, kuris ką tik baigė Kanonų teisės studijas Romoje, o prieš porą metų ten priėmė ir kunigystės šventimus. Kunigas Vytautas, kalbėdamas apie dvasinį palydėjimą, dalijasi, kad baigtos studijos suteikia kompetencijas atskirti, kur palydint žmones yra jo reikalas, o kur jau Šventosios Dvasios.

Kunige Vytautai, Bažnyčia suteikia žmogui galimybę būti dvasiškai palydimam, todėl pirmiausia norėčiau paklausti – kas yra tas dvasinis palydėjimas?

Sakyčiau, kad visa Bažnyčia yra kaip vienas didelis dvasinis palydėjimas – būdami Bažnyčioje dalyvaujame įvairiose bendruomenės veiklose, maldos grupelėse, turime draugų, su kuriais mus sieja bendri pomėgiai. Kartu einame tikėjimo keliu link Dievo, turime bendrą tikslą. Tai ir tikėjimas nėra tai, kad mes patys jį susigalvojome. Jis mums buvo duotas ir perduotas. Visgi, dvasinis palydėjimas dažniau yra suvokiamas kaip pokalbis tikėjimo klausimais su žmogumi, kuris tame turi patirties.

Kokiu tikslu toks pokalbis gali vykti? 

Pokalbio reikalingumas dažniausiai atsiranda tada, kai žmogus pradeda ieškoti Dievo savo gyvenime. Man tai siejasi ir su dvasine branda, kai norisi daugiau, kad santykis su Dievu būtų asmeniškesnis ir pats Dievas labiau atpažįstamas žmogaus gyvenime. Ateina laikas, kai žmogus pradeda savęs klausti – kokia yra Dievo valia mano gyvenime, ką Dievas man yra paruošęs? Ilga Bažnyčios tradicija ir patirtis sako, kad Šventoji Dvasia veikia per dvasinį palydėjimą.

Žinoma, pokalbis gali vykti ne tik antgamtiniais, malonės motyvais, bet ir žmogiškaisiais. Dalindamiesi su kitu žmogumi išgyvenimais, jaučiame tam tikrą palengvėjimą. Gyvenime gali būti labai daug situacijų, kai pačiam yra sunku įvertinti ir reikia požiūrio iš šalies. Kaip sako tas pavyzdys – niekas negali būti teisėju savo byloje. Negali būti teisėju sau, nes būsi neobjektyvus, todėl ateini pas tą, kuris turi patirties ir gali padėti.

Minėjote, kad dvasinio palydėjimo poreikis siejasi su dvasine branda. Kaip tai pasiekti?

Manau, kad yra tam tikri brandos etapai. Iš pradžių esame kaip vaikai, kai mums pasako, kad Dievas yra, turime angelą sargą, Švč. M. Mariją ir kalbame vakare su močiute poterius. Turbūt dauguma esame praėję šį etapą, ir tai yra fantastika. Tai nuostabus dalykas, nes malda, kurią išmokė močiutė, lieka visam gyvenimui. Vėliau ateina laikas, kai tos maldos atsiranda daugiau, pradedame spręsti egzistencinius klausimus. Atsiranda prašymo, rožinio malda. Tuo metu, manau, iškyla ir dvasinio palydėjimo reikalingumas. 

Reikalingas, bet ar privalomas?

Neprivalomas kaip ir šildymas ar elektra. Nėra nuodėmės neturėti dvasinio palydėjimo, bet būtų keista neturėti to, ką gali turėti. Pats žodis „privaloma“ mums, teisininkams, nusako, kad jei kažko nepadarai, pažeidi kodekso nuostatą. Taigi, palydėjimas nėra privalomas, bet jo nebuvimas žmogaus gyvenime turi pasekmių. Dvasinis palydėjimas pasižymi laisvumu – neprivaloma atsiverti, klausyti patarimų, kalbėti tam tikromis temomis. Tačiau yra nuostata ieškoti Dievo, Jį gerbti ir pripažinti. Man regis, kad kai esi mažas vaikas, keli tuos klausimus: reikia ar nereikia, galima ar negalima. Tačiau kai paaugi, pradedi ieškoti to gėrio.

Vilniuje nėra didelės problemos susirasti dvasinį palydėtoją. Vilniaus arkivyskupijos jaunimo centras sudarė puikią palydėtojų paieškos programą, kurią galima surasti jų interneto puslapyje. Manau, kad Dievas tikrai duoda tuos žmones, kurių mums labiausiai reikia ir kurie yra šalia.

Minėjote vieną iš variantų, kaip galima susirasti dvasinį palydėtoją, tačiau galima ir kitaip jo ieškoti. Kas dar juo gali būti?

Tas, kuris turi pasiruošimą. Mes negalime duoti to, ko patys neturime. Būtina žinoti, kas yra Bažnyčios tradicija, mokymas. Turėti pačiam tam tikrą maldos gyvenimą. 

Maldos gyvenimą tam, kuris palydi?

Taip, jis būtinas. Geras dalykas, kai palydėtojas turi dvasingumą ar tikėjimo mokytoją. Prisimenu vieną pasakojimą, kai Šv. Pranciškaus Salezo buvo paklausta, kas gali būti dvasinis palydėtojas, ir jis išsitraukė špargalkę, ant kurios buvo parašyta: „Jis turi būti dosnus, pamaldus, išmintingas, kovojantis su trūkumais ir t. t.“ Tas sąrašas buvo trijų pastraipų ilgio. Paklausęs žmogus sunerimo ir pasakė, kad nėra tokių žmonių. Šventasis atsakė: „Būtent“. Todėl mūsų dvasiniai palydėtojai turėtų būti šventieji, jau sėkmingai nuėję savo kelią ir pasiekę Dangų. Būtent todėl gera pažinti kurį nors dvasingumą bei bent kurio nors šventojo raštus.

O ar palydėtojas turi turėti savo palydėtoją?

Man būtų neįprasta, jeigu neturėtų. Pats prieš kunigystės šventimus dvasinio palydėjimo patirties kaip dvasinis palydėtojas turėjau labai mažai. Klausiau, kaip čia bus, kai tos patirties yra tiek nedaug. Man buvo atsakyta labai teisingai – gauni labai daug patirties, kai pats eini palydėjimo keliu (kaip palydimasis). Be šios patirties būtų labai sunku palydėti kitą žmogų.

Dvasinio palydėjimo metu žmogus yra kviečiamas atsiverti tiek Šventajai Dvasiai, tiek palydėtojui. O kaip žinoti, ar aš atsiveriu pakankamai? Ar tai turėtų būti aklas pasitikėjimas kitu žmogumi ir atvėrimas giliausių savo išgyvenimų? 

Nėra privaloma atsiverti.

Galima kalbėti labai abstrakčiai?

Tada gaištame laiką. Turime kalbėti konkrečius dalykus. Žinoma, galima klausti ir tų teorinių klausimų – kaip reikia atlikti Išpažintį ar sąžinės sąskaitą. Tai yra geri klausimai. Tačiau anksčiau ar vėliau reikėtų pereiti prie klausimų – ką konkrečiai tas žmogus daro? Manau, geras dalykas yra spontaniškumas ir įsivertinimas – ar tas palydėtojas tau kelia pasitikėjimą, kad su juo spręstum jautrius savo gyvenimo klausimus. Jei pasitikėjimas yra, tai anksčiau ar vėliau bus pereita ir prie jautresnių klausimų ar esamų sielos žaizdų. Visgi, verta pastebėti, kad palydėtojas nėra psichologas. 

Būna ir taip, kad kartais tam tikromis temomis kalbėtis gali būti baisu ar net gėdinga. Tačiau šių dalykų neturėtų būti. Opus Dei steigėjas šv. Chosemarija Eskriva apie dvasinį palydėjimą yra kalbėjęs, kad per jį pirmiausia reikėtų pasakyti tai, ko nenorėtum, kad kitas žinotų. Tai yra pagalba žmogui. Normalu, kad žmonės visko patiria, daro nuodėmes, bet paprastai jos nėra kažkuo labai išskirtinės. Kuo anksčiau tai suprasime, tuo bus geriau.

Ar palydėtojas turi turėti psichologinių žinių? Tikriausiai būna, kad yra psichologinė problema ir palydėtojas turėtų palydimąjį nukreipti pas psichologą, o ne kažką bandyti pats spręsti ir dar didesnę žalą padaryti?

Palydėtojas turi turėti pakankamai žinių, kad gebėtų tokius dalykus atpažinti ir pasakyti. Dvasinis palydėjimas visada yra gerai tam tikrose ribose. Tai yra pagalba ištverti tikėjimo kelyje, maldoje.

Minėjote, kad kiekvienas palydėtojas turi tam tikrų psichologinių žinių. Ar galima teigti, kad kiekvienas kunigas gali būti palydėtoju?

Ne visi kunigai to imasi dėl įvairių priežasčių – dėl laiko ar patirties stokos. Turint tam tikrą dvasingumą yra lengviau, nes iš pačios bendruomenės ateina tam tikra palydėjimo forma, kuri yra bendra tos bendruomenės nariams.

Pradėjus keliauti palydėjimo keliu, kas yra atsakingas už visą „procesą“?

Palydėtojo atsakomybė – būti geru tarpininku. Puoselėti maldos gyvenimą. Išlaikyti toną, kuris turi būti dvasiniame palydėjime. Tai maldos tonas. Suvokimas, kad moko ne palydėtojas, o Šventoji Dvasia, kuri veda. Dažnai atsiranda pagunda dalintis savo asmeniniu keliu, asmeniniais patarimais. Palydėtojui svarbu neužmiršti, kad kiekvieno kelias yra skirtingas. 

Tai palydintysis turi pareigų, o palydimasis yra visiškai laisvas. Truputį keista, nes atrodo, jog palydimasis gali nieko nedaryti?

Tokiu atveju jis arba greitai išsikvėps, arba pails. Nebeliks jokio privalomumo, nebekils daugiau klausimų. Tačiau palydimasis yra laisvas. Nenori – nereikia.

Kokius klausimus reikėtų užduoti? Apie ką galima kalbėtis?

Aš paklausčiau apie maldą. Kokį maldos gyvenimą jis puoselėja ar yra puoselėjęs? Ar vaikšto į Mišias sekmadieniais? Ar yra pakrikštytas? Ar eina Išpažinties? Malda ir Išpažintis yra labai geros temos. Nebūtina eiti Išpažinties pas palydėtoją, jei tai yra kunigas. Iškyla daug moralinių klausimų. Dažnai tos temos būna žmogui į naudą.

O ar tai yra mokamas dalykas?

Tai yra tarnystė Bažnyčioje. Man niekada neteko matyti, kad už tai būtų mokama. Žinoma, tai yra kunigo, vienuolio ar pasauliečio laikas. Tai nėra religinės paslaugos. Tačiau jeigu palydėtojas tau skiria labai daug laiko, verta pagalvoti, kad ir jam reikia viską išlaikyti, apšildyti, pastatyti ir, žinoma, pavalgyti. Todėl galima prisiminti, kad yra bendra pareiga išlaikyti savo Bažnyčią. Todėl, jei norisi, galima palikti paramą bažnyčiai.

Minėjote, kad tai yra tarnystė Bažnyčioje. Taigi, palydėtojas turi tam tikrą autoritetą. Ką daryti, jeigu palydėtojas pernelyg pradėjo piktnaudžiauti savo pozicija ir valdyti palydimojo gyvenimą?

Aktuali tema. Derėtų pasitraukti, pakeisti palydėtoją.

Bet jei žmogus nenori to daryti? Jeigu jam patogu, kai už jį nusprendžia jo gyvenimą.

Kartais žmonėms norisi labai konkretaus patarimo. Mano nuomone, geriau aiškiai palikti plačią apsisprendimo laisvę.

Pasitaiko labai liūdnų istorijų. Palydėjime privalo būti laisvės momentas. Palydėtojui svarbu išlikti savo ribose ir per daug nesuasmeninti palydėjimo. Palydėjime draugystė su palydimuoju yra iki tam tikro taško. Privalo būti tam tikras atstumas, kuris padėtų jaustis kiek laisviau, būti nuoširdesniam. Gana dažnai iš vyskupijos į mane kreipiasi žmonės, kurie sukasi truputėlį tolimesniuose ratuose. 

Jeigu palydėjimas pasidaro pernelyg asmeniškas, gali kilti problemų. Kyla klausimas, kiek čia gali veikti Šventoji Dvasia. Ką daryti, jeigu tos problemos tampa akivaizdžios? Galima kreiptis į vyskupą ar kitus palydėtojo vyresniuosius, nes to neturėtų būti. Tai gali būti piktnaudžiavimas pasitikėjimu ir palydimojo sąžine. Šis dalykas, man regis, yra giminingas su seksualiniais išnaudojimais. Tai sunki situacija. 

Taigi, palydėjime sprendimus daro palydintysis?

Žinoma. Palydėtojas primena Dievo įsakymus, bet sprendimus priima pats palydimasis.

Minėjote Šventosios Dvasios veikimą palydėjime. Kur ji yra šiame procese? Kaip ji veikia?

Dvasinio palydėtojo užduotis – padaryti, kad žmogus norėtų. Ties žmogaus troškimais mes ir dirbame dvasinio palydėjimo metu. Padaryti, kad žmogus trokštų turėti idealą – Jėzų Kristų. Manau, kad Šventoji Dvasia veikia impulsais ten, tuose dalykuose, kuriuos žmogus jaučia savo sieloje.

O kaip atpažinti, kad tie troškimai žmoguje kyla iš Šventosios Dvasios?

Galima būtų kalbėti apie dvasios skyrimus, tačiau tai susiveda į tai, ko žmogus trokšta. Žinoma, reikėtų įvertinti, ar trokštami dalykai yra geri ar blogi. Ar tie dalykai teikia džiaugsmą, ramybę. Patys dalykai nebūtinai yra paprasti ar lengvi. Dažnai tai kyla iš paties žmogaus.

Ar apie tuos dalykus galima spręsti iš vaisių?

Kaip Evangelijoje pasakyta – gerą medį pažinsi iš vaisių.

Lengva kalbėti apie troškimus, tačiau yra temų, kuriomis nėra drąsu kalbėti. Ką daryti?

Jeigu yra tiesiog nedrąsu ar gėda – labai rekomenduoju baimę įveikti. Kaip išmokstame plaukti plaukdami, taip ir čia – reikia tiesiog kalbėti. Tam ir reikalingas pasitikėjimas. Todėl verta įvertinti ar palydėtoju galima pasitikėti. Jei atrodo, kad galima – reiktų tiesiog įveikti tą gėdą. 

Svarbi ir dvasinio palydėjimo aplinka, pasitikėjimo aplinka. Palydėtojas turi turėti pakankamai brandos, patirties ir gebėti išlaikyti gerą atstumą. Palydėtojas tam tikromis temomis gali paklausti ar padrąsinti kalbėti. Žinoma, nebūtina jautriomis temomis kalbėtis kiekvieną kartą, bet būtų keista, jeigu tomis temomis išvis niekada nebūtų kalbama. Iš patirties galiu pasakyti, kad tokios temos žmogui yra aktualios. Todėl verta tą baimę įveikti. Nes jei apie tai žmogus niekada nekalba, galima įtarti du dalykus – arba tose srityse situacija yra bloga, arba žmogus yra labai nedrąsus. Todėl apie tai pradėti kalbėti galima nuo Išpažinties temos ir pereiti per visus įsakymus ar ydų sąrašus. Kalbant apie Išpažintį, matyti, kad, pavyzdžiui, skaistumas nėra nei vienintelė, nei pagrindinė tema, bet svarbu tai aptarti. Kartais su žmogumi kalbėdamas apie ydas tuos dalykus paminiu, bet pats žmogus turi ryžtis kalbėtis tokiomis temomis.

O kaip dažnai reikėtų susitikti su palydėtoju? Kaip šis santykis man gali padėti turėti artimesnį santykį su Viešpačiu?

Pokalbis gali padėti palaikyti tam tikrą maldos pastovumą, nes pokalbio metu aptariama, kaip sekasi su malda. Malda rodo tam tikrą brandumą ir ištikimybę. Tai yra tam tikras įsipareigojimas ir auka. Palydėjimas padeda turėti gilesnį santykį su Viešpačiu, nes žmogus gauna žinias, kurias gali pritaikyti gyvenime. Tai pravartus ir naudingas dalykas.

Kaip dažnai? Dažniausiai žmonės ateina kas dvi savaites ar kas mėnesį. Kartais žmonės sako: iki kito karto, kai reikės. Tinka ir taip. Nėra apibrėžta, kaip dažnai reikėtų susitikti, bet siūlyčiau laikytis tam tikro reguliarumo. Nors ir tai nėra būtina. Tačiau einant periodiškai, daugiau viską pastebi ir tampa lengviau dalintis. Panašus dalykas yra ir su Išpažintimi. Žmogui atėjus po daugelio metų, galima išgirsti, kad jis nieko neprisimena ar neturi nuodėmių. Priešingai – einant dažnai, atsiranda jautrumas dalykams, kurie išoriškai nėra matomi. Žmoguje atsiranda daugiau šviesos tiems dalykams pamatyti.

Jeigu aš viduje turiu troškimą pažinti Dievą, bandyti eiti tikėjimo keliu, tačiau esu dar visiškai „žalias“, ar dvasinis palydėjimas gali mane atvesti iki „atsivertimo“?

Tokį palydėjimą pavadinčiau daugiau draugystės forma. Dvasinis palydėjimas, apie kurį kalbame dabar, yra tiems žmonėms, kurie praktikuoja tikėjimą ir nori jį pagilinti.

Ar verta gaišti kunigo laiką tokiam palydėjimui?

Verta. Kad kunigas turi darbo – nėra blogas dalykas. Nebijokite gaišti kunigo laiko, ypač tokiais atvejais. Čia yra patys gražiausi dalykai – daug išmokstama, viskas yra prieš akis, gali gimti patys gražiausi dalykai ir giliausias liudijimas. Bet tikėjimo pradžiai nebūtinas kunigas. Gali būti bet kuris krikščionis. Galima iškelti kitą klausimą – ar verta atvertinėti žmones? Visiškai neverta. Žmonės ir taip yra išsilavinę, protingi, jaučiasi autonomiški. Žmonės turi smegenyse dalį, kuri yra atsakinga už pamokslavimus. Jie ją įjungia, ir jiems tokie pamokslavimai pro vieną ausį įeina, pro kitą išeina. Taigi, pamokslavimas retai kada padeda.

O kas padeda?

Kaip popiežius sako: artumas, liudijimas, pavyzdys, gyvenimo nuoseklumas, švelnumas, kantrybė. Šitie dalykai padeda. Svarbu, kad darbai atspindėtų žodžius.

Kada žmogaus gyvenime įvyksta „Prisikėlimas“ – susitikimas su gyvuoju Dievu? Ar tai gali būti dvasinio palydėjimo vaisius?

Dvasinis palydėjimas yra tarsi sėklos auginimas. Sėkla bręsta įvairiomis aplinkybėmis ir kažkada išdygsta. Kada tas santykis tampa neformalus? Man tai labiau siejasi su pašaukimo ieškojimu. Ką, Dieve, parengei mano gyvenime? Tada žmogus pradeda ieškoti priemonių, kurios gali padėti. 

Kiekvienas žmogus turi unikalią istoriją. Savo susitikimą su Dievu pasakoja naratyvo būdu. Taip Dievas veikia mūsų gyvenime. Net jei žmogus man pasakytų, jog buvo supykęs ant Dievo, galėčiau jam pasakyti, kad tai yra tas momentas, kai jis atrado santykį su Dievu ir už tai gali dėkoti.

O ką daryti, jeigu žmogus nebenori tęsti palydėjimo?

Būtų mandagu pranešti. Palydėtojas neturėtų įsižeisti. Opus Dei įsteigėjo Šv. Chosemarijos mintis vienoje jo pirmųjų knygų „Kelyje“ – išmok sakyti „ne“. Tai yra labai gera patirtis, nes niekas taip neugdo žmogaus charakterio tvirtumo, kaip kartais pasakymas – ne. Ne galbūt, ne gal, bet pasakyti – ne.