Kun. Vytautas Markūnas SDB – „Tegul visi bus viena“: Vieninga Bažnyčia moka mylėti likdama įvairi

Šių metų liepos 27 dieną salezietis Vytautas Markūnas SDB tapo kunigu. Švęsti šio įvykio susirinko italai, lenkai, lietuviai, iš džiaugsmo aidėjo visas Vilniaus Lazdynų rajonas. Man tai buvo didelė šventė, nes Vytautą pažįstu nuo moksleivių ateitininkų akademijų laikų, prieš jam išvykstant į saleziečių vienuolyną. Bent kartą sutikę Vytautą žino, jog jis ne tik kalba apie Dievą, bet ir gyvena taip, jog norisi klausti, iš kur ta aistra gyvenimui, iš kur ta išmintis ir džiaugsmas?

Egzistuoja nerašyta, o gal ir užrašyta tradicija, jog naujas kunigas per savo šventimus susirinkusiems dovanoja paveikslėlį su Šv. Rašto citata. Taviškiame yra užrašyta: „tegul visi bus viena“ (Jn 17, 21). Ką tau reiškia šie žodžiai? Kodėl juos pasirinkai?

Kai ruošiausi šventimams, mano pasirinkta citata buvo visai kita. Man atrodo, kartais Viešpats tau padovanoja žodį ar sakinį, kuris nušviečia tavo kasdienybę. Kurį laiką man gyvenimą nušvietė žodžiai: gyvenimo apsčiai (it. Vita in abbondanza (Jn 10, 10)). Sekdami Viešpatį, mes tikrai randame gyvenimą, džiaugsmą, pilnatvę ir turime tai skleisti toliau, todėl šie žodžiai man buvo svarbūs. Bet mano dvasios tėvas prieš šventimus patarė: „Prašyk Viešpaties, kad tau pasakytų žodį, kurį nori dabar tau padovanoti“. Per rekolekcijas Asyžiuje bandžiau klausti Viešpaties, kokie tai žodžiai. Tiesą pasakius, „tegul visi bus viena“ man buvo tarsi pasufleruoti per šventąjį Leopoldo Mandič. Tai kroatas, kapucinų vienuolis, kuris visą savo gyvenimą atidavė išpažinčių klausymuisi. Jis taip pat pagarsėjo dideliu gerumu ir vienuolystės pradžioje padarytu pasižadėjimu. Jis norėjo, kad jo gyvenimas būtų auka dėl visų slavų vienybės. Kai tai išgirdau, ši vienybės tema man sudėjo visus taškus mano gyvenime, mano troškimuose ir mano aplinkoje. Vienybė yra viena pagrindinių Dievo savybių. Kiek daug vienybės mums reikia! Ji reikalinga Bažnyčioje, šeimose, vienybės reikia tarp valstybių ir vienybės reikia kiekvieno širdyje. Išties, nuodėmė tave skaldo, tu pradedi mėtytis tarp skirtingų dalykų. Kas giliai pasineria į nuodėmę, tas pasineria ir į širdies suskaldymą, lieka tik duženos. Vienybės tema man viską nušvietė, norėjau, kad šie žodžiai mane vestų. Man jie tapo gyvi, o kunigystės šventimų dieną jie gražiai išsipildė: šventėje buvo didelė italų grupė, daug lietuvių, lenkų, ir visi mes buvome viena. Jaučiau, kad tai yra Bažnyčia. Bažnyčia liudija gerai, būdama vieninga, o ne todėl, kad ji gerai argumentuoja. Vieninga Bažnyčia moka mylėti likdama įvairi. Kiekvienas čia gali išlikti savimi, nes vienybė nėra suvienodinimas. Man buvo gera matyti, kaip italai, lenkai, vilniečiai, kauniečiai, telšiškiai ir t. t. gali būti viena. Mano šeima irgi galėjo vėl susivienyti šiai progai. Visa tai man buvo gražūs ir ranka pasiekiami stebuklai. Norisi toliau dėl to dirbti.