Kun. Vytautas Markūnas SDB – „Tegul visi bus viena“: Vieninga Bažnyčia moka mylėti likdama įvairi

Jono Kaminsko nuotrauka

Šių metų liepos 27 dieną salezietis Vytautas Markūnas SDB tapo kunigu. Švęsti šio įvykio susirinko italai, lenkai, lietuviai, iš džiaugsmo aidėjo visas Vilniaus Lazdynų rajonas. Man tai buvo didelė šventė, nes Vytautą pažįstu nuo moksleivių ateitininkų akademijų laikų, prieš jam išvykstant į saleziečių vienuolyną. Bent kartą sutikę Vytautą žino, jog jis ne tik kalba apie Dievą, bet ir gyvena taip, jog norisi klausti, iš kur ta aistra gyvenimui, iš kur ta išmintis ir džiaugsmas?

Egzistuoja nerašyta, o gal ir užrašyta tradicija, jog naujas kunigas per savo šventimus susirinkusiems dovanoja paveikslėlį su Šv. Rašto citata. Taviškiame yra užrašyta: „tegul visi bus viena“ (Jn 17, 21). Ką tau reiškia šie žodžiai? Kodėl juos pasirinkai?

Kai ruošiausi šventimams, mano pasirinkta citata buvo visai kita. Man atrodo, kartais Viešpats tau padovanoja žodį ar sakinį, kuris nušviečia tavo kasdienybę. Kurį laiką man gyvenimą nušvietė žodžiai: gyvenimo apsčiai (it. Vita in abbondanza (Jn 10, 10)). Sekdami Viešpatį, mes tikrai randame gyvenimą, džiaugsmą, pilnatvę ir turime tai skleisti toliau, todėl šie žodžiai man buvo svarbūs. Bet mano dvasios tėvas prieš šventimus patarė: „Prašyk Viešpaties, kad tau pasakytų žodį, kurį nori dabar tau padovanoti“. Per rekolekcijas Asyžiuje bandžiau klausti Viešpaties, kokie tai žodžiai. Tiesą pasakius, „tegul visi bus viena“ man buvo tarsi pasufleruoti per šventąjį Leopoldo Mandič. Tai kroatas, kapucinų vienuolis, kuris visą savo gyvenimą atidavė išpažinčių klausymuisi. Jis taip pat pagarsėjo dideliu gerumu ir vienuolystės pradžioje padarytu pasižadėjimu. Jis norėjo, kad jo gyvenimas būtų auka dėl visų slavų vienybės. Kai tai išgirdau, ši vienybės tema man sudėjo visus taškus mano gyvenime, mano troškimuose ir mano aplinkoje. Vienybė yra viena pagrindinių Dievo savybių. Kiek daug vienybės mums reikia! Ji reikalinga Bažnyčioje, šeimose, vienybės reikia tarp valstybių ir vienybės reikia kiekvieno širdyje. Išties, nuodėmė tave skaldo, tu pradedi mėtytis tarp skirtingų dalykų. Kas giliai pasineria į nuodėmę, tas pasineria ir į širdies suskaldymą, lieka tik duženos. Vienybės tema man viską nušvietė, norėjau, kad šie žodžiai mane vestų. Man jie tapo gyvi, o kunigystės šventimų dieną jie gražiai išsipildė: šventėje buvo didelė italų grupė, daug lietuvių, lenkų, ir visi mes buvome viena. Jaučiau, kad tai yra Bažnyčia. Bažnyčia liudija gerai, būdama vieninga, o ne todėl, kad ji gerai argumentuoja. Vieninga Bažnyčia moka mylėti likdama įvairi. Kiekvienas čia gali išlikti savimi, nes vienybė nėra suvienodinimas. Man buvo gera matyti, kaip italai, lenkai, vilniečiai, kauniečiai, telšiškiai ir t. t. gali būti viena. Mano šeima irgi galėjo vėl susivienyti šiai progai. Visa tai man buvo gražūs ir ranka pasiekiami stebuklai. Norisi toliau dėl to dirbti.

Net ir tarp katalikų dažnai būna dvi pusės: viena teigianti, jog Bažnyčia turi kisti pagal laiko dvasią, ir kita sakanti, jog ji turi likti nepajudinama. Ar saleziečiai dėl to diskutuoja?

Tai platus klausimas, ypač kai kalbame apie saleziečių kongregaciją, kuri yra antra didžiausia pasaulyje. Bažnyčioje, kaip ir pasaulyje, visada buvo įvairovės, kartais ir nesusikalbėjimo. Juk net Petras su Pauliumi ne visada vienas kitą suprato, tai ko mes tada norime? Neturėtume apie ką diskutuoti, būtų nuobodu (juokiasi). Svarbi krikščionybės dalis – nuolatinis ieškojimas. Ieškojimas yra gerai. Blogai, jeigu yra susipoliarizavimas, ėjimas į apkasus ir radikalumas. Ėjimas lynu yra gražus balanso simbolis. Tai nėra vidutiniokiškas sprendimas. Kaip Šv. Tomas Akvinietis, o ir visa Antikos tradicija sako: viduryje yra dorybė (lot. In medio stat virtus). Radikalūs sprendimai yra spąstai. Būdamas jaunas Jonas Bosko mokėjo žongliruoti, eiti lynu, todėl dažnai ir dabar vaizduojamas ant lyno, pasižyminčio tuo, kad negali pernelyg pasvirti nei į kairę, nei į dešinę, kad eitum toliau. Bažnyčiai to reikia, bet taip pat reikia žinoti, į ką įsikibti, kad išliktų pusiausvyra. Gerą receptą pasiūlė saleziečių alumnas popiežius Pranciškus, kai apsilankė Turine per 200 metų Šv. Jono Bosko gimimo jubiliejų. Perfrazuosiu, bet mintis buvo tokia, jog mūsų pusiausvyrą turi laikyti trys baltos meilės: Eucharistija, Marija ir Popiežius. Pavyzdžiui, jeigu turi naują teologinę idėją, pasitikrink ją, pritaikydamas Marijos gyvenimui. Ar niekas nesikerta? Jeigu ne, tuomet tu esi gerame kelyje. Taip pat svarbi ištikimybė Popiežiui. Nėra svarbu, ar tai Pranciškus, ar Benediktas, ar Šv. Jonas Paulius II. Šv. Jonas Bosko mokė savo vaikus: „Jūs nešaukite – tegyvuoja Pijus XII, sakykite – tegyvuoja Popiežius!“ Tu seki Popiežiumi ne todėl, kad jis yra Pranciškus ar Benediktas, o todėl, kad jis yra Popiežius, ir tu tiki, jog Šventoji Dvasia veda Bažnyčią, naudodama netobulus įrankius – žmones. O Eucharistija visada turi likti krikščioniško gyvenimo viršūne ir meile paremto gyvenimo šaltiniu. Jei Eucharistija tampa antraeilė, tada tikrai griūni į kairę ar į dešinę…

Šventas Jonas Bosko – neeilinė asmenybė. Kokią tau svarbią istoriją, susijusią su šiuo šventuoju, gali papasakoti?

Vienos istorijos nėra. Jis buvo labai karšto būdo, turėjo neįtikėtinai intensyvią gyvenimo istoriją, tad galima pasakoti ir pasakoti, tačiau neabejotina, jog jis pamatinis asmuo saleziečių charizmoje. Yra tam tikros frazės, kurios gerai atspindi, kas buvo šv. Jonas Bosko. Viena jų: „Aš pažadėjau Viešpačiui, kad mano gyvenimas iki paskutinio atokvėpio bus dėl jūsų.“ Kartu su šv. Jonu Bosko užaugęs jaunimas, vėliau tapęs saleziečiais, troško, kad ir kiti patirtų tą meilę. Tai vienintelė kongregacija pasaulyje, kuri gimė dėka jaunimo. Jie liudija, jog Jonas Bosko nedarė nieko, kas nebūtų dėl jaunimo gerovės. Mane žavi jo vientisumas ir tai, kiek daug dalykų, kuriuos XX ir XXI a. psichologija bei pedagogika patvirtino, jis nujautė ir darė jau XIX a. Kaip pavyzdį galėčiau paminėti suasmenintą ugdymą, kylantį iš tiesioginio asmeninio santykio su ugdomuoju, ir naratyvinę pedagogiką. O kiek jis rašė! Sunku suvokti, kaip tai vienam žmogui yra įmanoma. Tai – įspūdingą gyvenimą turėjęs žmogus. Be to, jis yra šventasis, apie kurį žinome labai daug, nes jo darbo pradžioje greta buvęs jaunimas susiprato esąs arti šventojo. Tie vaikai sudarė slaptą komisiją, kuri rinko faktus, vėliau sudėtus į 50 tomų dokumentų, iš kurių kilo 20 tomų biografija. Don Bosko žinomas visuose žemynuose, tad jį sutikti gali visur. Jono Bosko vardas pripažintas netgi Islamo valstybėse, kurios sunkiai arba visai neįsileidžia kitų krikščionių, būtent todėl saleziečiai gali dirbti visame pasaulyje. Mes turime namus 136-ose šalyse. Prieš dešimt metų buvo dešimt valstybių mažiau. Kongregacija auga ir plinta, turi bene daugiausia pašaukimų, maždaug apie keturis šimtus novicijų kiekvienais metais.

Prasidėjo nauji mokslo metai, tūkstančiai mokinių grįžta į mokyklų suolus, dvyliktokai suka galvas dėl ateities. Kaip tą laiką prisimeni tu? Ar galėtum trumpai papasakoti, kaip supratai savo pašaukimą tapti vienuoliu?

Tai nebuvo lengvas atsiliepimas į pašaukimą. Tiesą pasakius, gal ir gerai, nes tokį pasirinkimą padaryti neturėtų būti lengva. Tuo metu turėjau du paralelius gyvenimus, dvi svajones. Viena jų – gyventi pasauliečio gyvenimą, studijuoti, sukurti šeimą. Mąsčiau apie režisūrą, aktorinį, politiką, socialinį darbą ir filosofiją. Visko labai daug ir labai skirtingai (juokiasi). Tuo pačiu metu per tikėjimo kelionę, per maldą, įvairias patirtis, savanorystę ir ateitininkiją aš jaučiau, kad gali būti, jog Viešpats mane šaukia sekti jį iš arčiau. Gyvenau su abiem idėjomis, nė vienos neapleidau. Toliau mokiausi, nes mąsčiau apie studijas užsienyje, bet tuo pačiu metu aš nenorėjau užgožti tos minties, kad Viešpats mane kviečia. Jeigu aš tikrai tikiu, būtų nesąžininga užgožti tokią mintį, nes aš negaliu tikėti Dievą ir tuo pačiu metu neleisti jam būti mano gyvenimo Dievu. Negaliu Jo laikyti kampelyje, kur jis būtų dalies mano gyvenimo Dievas. Žinojau, kad pašaukimo klausimą turiu kelti kartu su Juo. Neplanavau pradėti studijuoti ir tada galvoti, ko Dievas iš manęs nori. Savanorystė Afrikoje pas Hermaną Šulcą SDB, kuopos globojimas, buvimas su ateitininkais, savanorystė Šv. Kryžiaus namuose mane vedė toliau, supratau, kad nenoriu apleisti šių dalykų. Saleziečio Hermano Šulco misija Ruandoje parodė, jog visą savo gyvenimą gali padovanoti Dievui ir jaunimui. Tai labai konkretus kelias Dievo link. Todėl, pabaigęs mokyklą, nusprendžiau metus paskirti tam, kad ištirčiau savo pašaukimą. Išvykau į Turiną, kur yra saleziečių bendruomenė. Ten gali sutikti žmonių, kurie gali tave palydėti ir padėti atrasti pašaukimą. Metus gyveni pas saleziečius, dirbi jaunimo centre (dirbame ne tiek su mažais vaikais, bet labiau su paaugliais, studentais), kartu meldiesi, sutinki kitus vyrukus, kurie kelia panašius klausimus apie pašaukimą, bendrauji su jais. Kuo toliau, tuo labiau supratau, kad tai, kas aš esu, ir tai, ką čia randu, yra labai gera, tarsi aš tikrai turėčiau būti čia. Be to, dar nebuvau pažinęs Jono Bosko, tad kuo toliau pažinau, tuo labiau buvau nustebintas. Aš tavęs visą gyvenimą ieškojau ir tu mane radai! Gali atrodyti, kad iš šv. Jono Bosko darau Jėzų. Ne visai. Jonas Bosko žavi, kiek jis giliai žmogiškas, artimas ir suprantamas. Žmogiška šiluma dega visas jo gyvenimas, o saleziečių charizma yra tas konkretus takas, kuriuo galima eiti link Dievo, sekant Jono Bosko pėdomis. Supratau, kad ir aš noriu tuo keliu žengti. Atradau šventąjį, kuris man kalbėjo savo gyvenimu. Todėl tęsiau kelionę įstodamas į noviciatą. Po jo tęsėsi intensyvi formacija, dėl kurios mes nemažai keliaujame: filosofijos, teologijos studijos, praktikos metai… Jeigu neskaičiuosime vasarų, gyvenamąją vietą Italijoje keičiau septynis kartus. Saleziečių formavimas yra labai dinamiškas, nėra vienos seminarijos, iš kurios išeini po septynerių metų. O vasaromis mus siunčia į kitas vietas tam, kad turėtume platų vaizdą, kaip charizma gali turėti daug būdų prisitaikyti prie vietos ir žmonių.

Kodėl pasirinkai saleziečius, o ne kitą kongregaciją?

Baigiau Vilniaus jėzuitų gimnaziją, vasaromis keliaudavau į pranciškonų stovyklas. Dievo keliai yra nežinomi, o kartais, prieš savęs paklausiant, jau žinai atsakymą. Man buvo aišku, kad jėzuitai nėra mano kelias, nors aš visada labai juos gerbiau ir buvau dėkingas už tai, ką gavau iš šios mokyklos, kurioje man buvo labai gera. Per įvairius atsitikimus suradau saleziečius. Viešpats turi savų būdų, kaip vesti savo keliais, ir kiekvieno gyvenime tai yra skirtinga. Mano atveju aš pirmiau supratau, kad Dievas nori, jog būčiau pašvęstasis, bet nežinojau kur. Man buvo aišku, kad dėl savo būdo negalėčiau būti dioceziniu kunigu. Nežinojau, ar galėčiau būti pranciškonas. Buvau nuėjęs pasikalbėti pas domininkonus, kad jie papasakotų apie savo charizmą. Radau bendrumų, tačiau vis tik ne iš katalogo renkiesi. Svarbu, kad apsisprendimas vyktų maldos dvasioje ir leidžiant, jog kalbėtų faktai, nes Dievas yra konkretus. Man kalbėję faktai buvo: patirtis Ruandoje, susitikimai su jaunimu, suvokimas, koks aš esu. Negalima ignoruoti, kokį tave sukūrė Dievas, kokį charakterį turi, kas tave žavi, nes atsiliepimas į pašaukimą negali būti priverstinis savęs laužymas. Jeigu pernelyg save laužai, kažkada sulūši. Pašaukimo ieškoti negali vienas. Negalima savo kambarėlyje pasimelsti, domėtis ir nuspręsti. Tai nerekomenduotinas būdas. Taip pat, jeigu išvyksti kažkur pagyventi su saleziečiais ar jėzuitais, neturi ten vykti jau nusprendęs. Svarbu būti atviram, nes gali suprasti, jog tai nėra tavo kelias. Kartais reikia gero neskubėjimo, kaip ir poros gyvenime. Reikia bendravimo laikotarpio, kuris galiausiai priveda prie santuokos, prie šeimos. Negali susipažinti su gyvenimo meile ir kitą dieną pasipiršti. Sėkmės, kas bando (juokiasi).

Ką reiškia SDB prie tavo vardo?

SDB reiškia Salesiani di Don Bosco itališkai arba Don Bosko salezietis lietuviškai. Esame ištikimi Jonui Bosko prašydami, kad mes vadintumėmės saleziečiais pagal Pranciškaus Salezo vardą. Tai yra XVI a. šventasis, pasižymėjęs švelnumu, kantrumu ir ryžtu. Mokėjęs užkariauti gerumu, o ne kardu ir taip pasiekti žmonių širdis. Taip pat Salezas pasižymėjo socialinėje komunikacijoje, žiniasklaidoje, kuri yra viena iš svarbių mūsų charizmos dalių. Taip pat esame susiję su savo įkūrėju šv. Jonu Bosko. Esame tarsi jo vaikai, kurie didžiuojasi tėčiu. Jis mums parodė kelią link dangaus, ir mes norime šiuo keliu eiti su miniomis jaunimo.

Laisvai kalbi itališkai, netgi Facebook įrašus šia kalba dėlioji. Ar sunku buvo išmokti? Kaip sekėsi pritapti itališkoje kultūroje?

Išmokau gan greitai, nes mokėjau ispanų kalbą. Buvo laikas, kai rašiau socialiniuose tinkluose itališkai, angliškai ir lietuviškai, tuomet pradėjau rašyti tik itališkai. Italija – nuostabi šalis, todėl norėjau ten gyventi ne tarsi būčiau ištremtas, o tuos metus priimti kaip dovaną, pilnai pasinerti. Aš buvau ir esu patriotas, bet tai nereiškia, kad visas pasaulis nėra mums duotas. Tautos, jeigu jos susitinka, gali tik praturtinti viena kitą. Gal nepasirodysiu pernelyg pasipūtęs sakydamas, jog nešdamas savo lietuvybę į Italiją aš taip pat galėjau praturtinti italus, tačiau ir Italija mane apdovanojo. Ten gyvenau stengdamasis negalvoti, kada grįšiu į Lietuvą. Po vienuolikos metų supratau, kad šio laiko reikėjo man susiformuoti, kad vėliau galėčiau duoti kažką gero Lietuvai. Tikrai svajoju grįžti dirbti į Lietuvą.

Koks yra saleziečių ugdymas, kokie jo ypatumai? Ar turite ugdymo sistemą?

Galima apie tai kalbėti tiek, kad išeitų knyga. Saleziečiai dirba 136 valstybėse, todėl ugdymo ypatumai pagal kultūrą gali kažkiek keistis, tačiau yra dalykai, kurie mus vienija. Visų pirma, mes esame suvienyti tos pačios charizmos. Neseniai dalyvavau pasaulio saleziečių jaunimo sinode Italijoje, kur iš kiekvienos provincijos buvo atsiųsta po du jaunus žmones, iš viso susidarė virš trijų šimtų dalyvių. Visi įvairūs, bet ir suvienyti tos pačios charizmos. Antra, mūsų ugdymas, kurį vadiname „Prevenciniu“, laikosi ant trijų kolonų, kurios mus išskiria. Tai yra: protas, tikėjimas ir gerumas arba švelnumas.

Protas. Mes tikime kiekvieno žmogiškaisiais resursais. Todėl duodami taisykles jaunimui stengiamės, kad jų būtų nedaug, bet kad jos būtų gerai pagrįstos. Investuojame į kiekvieno vaiko išskirtinius talentus, nes kiekvienam reikia išskirtinio dėmesio tam, kad jis galėtų tapti tuo, kuo yra pašauktas būti. Visa tai paremta santykiu. Tai nėra copy paste sistema, tačiau ji veikia, pasiekdama ir išlaisvindama proto galias, susikuriant santykį tarp ugdančiojo ir ugdytinio. Visos saleziečių taikomos taisyklės turi būti paremtos protu, kitaip tariant, antropologiškai teisingos – turi gerbti tai, kas yra žmogus. Negaliu reikalauti jauno žmogaus išbūti tris valandas adoracijoje, negerbčiau jo žmogiškumo. Pagarba Dievui ir pagarba žmogui negali būti supriešintos. Neprotinga taisyklė nėra gėris žmogui. Remdamiesi protu, stengiamės 360 laipsnių atliepti visus poreikius: ugdymą, laisvą laiką, draugystes. Visa tai sutelpa į proto koloną.

Tikėjimas yra centrinis dalykas. Kartais sakoma, jog saleziečiai nerimtus dalykus tedaro. Ir tikrai darome daug nerimtų, o tuo pačiu ir daug rimtų dalykų. Nereikia nuvertinti nei vieno. Darant tiek rimtus, tiek nerimtus dalykus, vienintelis tikslas gali būti Dievas. Jeigu žaidžiu futbolą su vaikais, tai galiu daryti, kad jie eitų Dievo link ir, kaip Jonas Bosko sakė, kad kiekvienas jaunas žmogus galėtų būti laimingas ir žemėje, ir amžinybėje. Tikėjimo kolona viską sujungia. Jeigu ištrauksime Dievą, Eucharistiją ir išpažintį, mūsų sistema subyrės. Bet įdomu ir tai, jog mums sekasi dirbti su musulmonais, nors čia nei Eucharistijos, nei išpažinties negalime pasiūlyti. Mums tai yra kolona, kur galime supažindinti su Jėzumi, nors nebūtinai šie žmonės išmoks ištarti Jo vardą. Savame kontekste jie galės priartėti prie tiesos, gyventi meile, nors dėl savo kultūros niekada negalės priimti sprendimo būti pakrikštytais. Dievas žino, kaip juos pasieks.

Trečioji kolona – švelnumas, gerumas. Kartais verčiama kaip meilingumas, bet tai asocijuojasi su mielumu, kas nėra tikslu. Kitaip tariant, trečioji kolona yra matomas gerumas. Jaunimui neužtenka, kad jie būtų mylimi, jie turi matyti ir suprasti, kad yra mylimi, kažkada sakė Jonas Bosko. Neužtenka pasakyti: „aš visą dieną dėl tavęs (vaike) dirbau“, bet ar žaidei fūlę? Ar šypsojaisi, kai pamatei? Ar klauseisi, kaip jis pasakoja apie tą naują video žaidimą, kuris labai patinka (o tau tai labai neįdomu)? Svarbu, kad jauni žmonės galėtų pasipasakoti apie savo vaikiškus arba jaunatviškus dalykus, kurie jiems yra svarbūs. Visame pasaulyje įsikūrę saleziečių namai pasižymi šeimyniška aplinka. Augau su ateitininkais, kur vienas iš principų yra šeimyniškumas. Jis reiškia šeimos svarbą, o saleziečių charizmoje yra Spirito di famiglia, kuris yra daugiau nei tavo šeima. Šeimose esantys santykiai, kurie pasižymi atvirumu, nuoširdumu, kartais ir „filtrų nebuvimu“, yra perkelti į salezietiškas erdves. Tarp brolių / sesių saleziečių ir jaunimo nėra atstumo, nereikia užsidėti kaukių. Čia gali būti tikras ir kai tau sunku, ir kai džiaugiesi. Čia tu gali juoktis, verkti, pykti, tačiau vis tiek esi saleziečių šeimos narys.

Kaip jaunimas jus suranda? O gal jūs juos surandate? Koks tas modelis?

Jaunimo pasiekimo formų yra begalės. Žinau, kad Nigerijoje arba Kenijoje yra daug Bosco boys (liet. Bosko vaikinų), t. y. gatvėse surinkti vyrukai, kurie būna ištraukiami iš narkotikų ar išnaudojimo. Pasaulyje yra daug saleziečių profesinių mokyklų, kuriose jaunimas gauna galimybę išmokti amato ir dorai gyventi. Taip pat yra jaunimo centrai, dienos centrai, kur galima ateiti praleisti laiką. Populiaru apjungti keletą asociacijų, pavyzdžiui, yra centrai, kuriuose renkasi salezietiški skautai, t. y. skautai, kurie auga salezietiškame kontekste. Mes dažnai darome vasaros ar dienines stovyklas, kur būna trys, keturi šimtai, o kartais ir tūkstantis vaikų. Yra labai daug salezietiškų mokyklų, gimnazijų, maždaug apie 80 universiteto laipsnį turinčių institucijų.

Kur Lietuvoje galima rasti saleziečius?

Lietuvoje saleziečiai dirba Vilniuje ir Telšiuose. Sesės salezietės dirba Palemone (Kaune) ir Kaišiadoryse. Po Lietuvą yra pasklidusi saleziečių šeima, sudaryta iš pasauliečių, kurie gali dirbti įvairiose srityse ir taip nešti šią charizmą į savo kasdienybę.

Mūsų charizma išsiskiria iš kitų tuo, jog mes esame tie, kurie žengia pirmą žingsnį link jaunimo. Kitos charizmos, pavyzdžiui, benediktinai, laukia sugrįžtančių tarsi gailestingasis Tėvas, kuris visada būna namuose, ir tu visada gali pas Jį grįžti.

Visi saleziečiai ant kaklo nešioja kryžių, kuriame pavaizduotas Gerasis Ganytojas. Savo veikloje stengiamės atspindėti Jėzų Gerąjį Ganytoją, kuris eina ieškoti, žengia pirmą žingsnį. Taip ir mes kviečiame, kalbiname, stengiamės sukurti santykį, draugystę. Anksčiau man būti su jaunimu atrodė kur kas sunkiau ir baisiau, bet būnant diena iš dienos pamatai, kiek juose gėrio. Paaugliai labai greitai keičiasi, per penkerius metus pasikeičia viskas: bendravimas, būdai juokauti, gebėjimas suprasti ir išklausyti. Bet, kaip ir minėjau, jeigu tavo ugdymas yra antropologiškai teisingas, tam tikri dalykai išlieka, nesugriūna. Būtent todėl saleziečių charizma galėjo prigyti 136 valstybėse. Esu įsitikinęs, jog Lietuvai taip pat reikia saleziečių tam, kad ji dar labiau sužydėtų. Šiuo metu Lietuvoje yra 7–8 saleziečiai, kurių dauguma yra misionieriai, nors, kaip klaidingai įsivaizduojama, tik maža saleziečių dalis yra misionieriai…

Turi galvoje, jog saleziečių neskiria į skirtingas šalis?

Įdomu, jog saleziečiai yra ne misionieriška kongregacija, bet yra viena labiausiai pasaulyje išplitusių kongregacijų. Nėra paprasta suprasti, bet tapęs saleziečiu automatiškai netampi misionieriumi. Jeigu nori tapti misionieriumi, kurį Jono Bosko įpėdinis galėtų išsiųsti į bet kurį pasaulio kraštą, turi rašyti prašymą. Jeigu tokio prašymo nepateiksi, tavęs niekas į Indiją ar Filipinus tikriausiai neišsiųs. Per metus būna apie 20–30 misionierių, kurie siunčiami į ekspedicijas. Pavyzdžiui, Hermanas Šulcas SDB yra misionierius, kuris buvo išsiųstas į Braziliją, o vėliau į Ruandą. Aš tokio prašymo nesu rašęs ir nejaučiu, kad Viešpats iš manęs to prašytų. Tokiu atveju mes liekame savo provincijose. Keistas dalykas, jog Lietuva yra ta pati provincija kaip ir Pjemontas. Pjemontas yra Italijos Šiaurės vakaruose ir tai yra pati pirmoji saleziečių provincija, kurios centras yra Turino miestas, o jame palaidotas šv. Jonas Bosko ir kiti saleziečių šventieji. Paini istorija, kodėl taip nutiko, bet Lietuvai tai tikras džiaugsmas. Nėra kitos valstybės, kuri būtų susieta su Pjemonto provincija, tik mes. Labai tuo džiaugiuosi, nes jie rūpinasi, kad saleziečių charizma Lietuvoje sužydėtų. Teoriškai, kadangi nesu parašęs prašymo tapti misionieriumi, galiu būti išsiųstas į Pjemontą, Aosta slėnį arba Lietuvą.

Ultra gerumas visiems ir visada, ar toks vienuolio įvaizdis realus? Ar tai nežeidžia?

Ar mane žeidžia? Ne. Nėra labai daug dalykų, kurie mane žeistų. Būdamas su jaunimu išmoksti, kad tavęs gali bet ko paklausti, bet ką pasakyti, tiesiog kartais reikia leisti, kad tie dalykai nuplauktų. Pirmiausia manau, kad gerumas nėra apie tai, jog visada turiu šypsotis. Ne, tu turi būti tikras. Jaunimas labai gerai jaučia, jei apsimetinėji. Tačiau tavo buvimas tikru galės būti džiugus procentaliai tiek, kiek tu skirsi laiko maldai. Antra, mums reikia atnaujinti įsitikinimą, jog Dievas yra laimingas, kad Jėzus buvo laimingas. Buvimas maldoje tau padovanoja ramybę ir džiaugsmą, kurį tu gali dovanoti toliau. Dažniausiai laikotarpis, kai yra sunku būti geru, sutampa su laikotarpiu, kai apleidi maldą. Mums reikia patikėti gerumu, nes kartais manome, jog gerumas yra silpnumas. Iš tiesų reikia patikėti gerumu, nes tai, ko nelaimėsi gerumu, tikrai nelaimėsi kitais būdais. Būna, jog subanaliname gerumą manydami, kad jis reiškia leisti viską, bet įmanoma likti geram ir pasakant „ne“. Tu gali tai pasakyti su gerumu. Jonas Bosko mokėjo pataisyti jaunimą tokiu būdu, jog jie nuoširdžiai norėdavo padaryti geriau. Pavyzdžiui, pastebėjimus sakydavo asmeniškai, konkrečiai, ramiai, gražiais žodžiais, jau sukūręs su žmogumi santykį, nes tik per santykį gali pasiekti širdį ir uždegti norą sekti gėriu. Tau ne tiek reikia, kad žmogus pasibaisėtų blogiu, bet svarbiau, kad pamiltų gėrį. Todėl manau, jog kur kas svarbiau yra parodyti gėrį nei sukritikuoti blogį. Mokėti taip padaryti yra dovana, tačiau dėl to reikia ir padirbėti: vieniems lengviau, kitiems sunkiau dėl jų charakterio.

Žinoma, jeigu gerumą vadini ultra gerumu, tai iškart norisi kritikuoti, nes gerumas nėra buvimas skystu. Įdomu tai, kaip Jonas Bosko bendravo su politikais. Jo gyvenimo laikotarpiu vyko Italijos susivienijimas, buvo stiprus antiklierikalizmas. Jonas Bosko turėjo daug gerumo, o tuo pačiu ir vientisumo, taip pat jis mokėjo susidraugauti su didžiausiais antiklierikalais. Pavyzdžiui, vienas politikas, aktyvus Italijos susivienijimo veikėjas, prastūmė įstatymą, pagal kurį buvo uždaryti visi kontempliatyvūs vienuolynai ir atimtas jų turtas. Vėliau tas pats politikas tapo žmogumi, padėjusiu Jonui Bosko įkurti saleziečių kongregaciją. Jis pats parekomendavo, kaip apeiti jo sukurtą sistemą, nes matė Jono Bosko ir jo darbų gerumą. Manau, kad visada svarbiausia susikoncentruoti ties gėriu, kad galėtum įveikti blogį.

Mažai saleziečių pažįstu, bet tie, kuriuos žinau, byloja apie didelį alkį gyvenimui, praktišką išmintį, gebėjimą besąlygiškai džiaugtis ir nešti Dievą kitiems. Kaip mums, pasauliečiams, turėti daugiau aistros gyvenimui?

Kaip turėti aistros gyvenimui? Mums patiems būna sunku, aplanko melancholija, kankina rutina, tačiau matydamas įvairiausias patirtis suprantu, jog norint turėti aistros gyventi nereikia susilenkti ant savęs. Gyvename visuomenėje, kurioje svarbu tapti laimingu, sėkmingu, ir manoma, kad tam tu turi pildyti savo svajones: susikurti savo namus, savo hobius ir t. t. Šiuose noruose yra daug teisingų dalykų, nes reikia savimi pasirūpinti, bet kartais tai tampa vieninteliu dalyku gyvenime. Tarsi susilenkiame ant savęs ir taip sukuriame vienatvės planetą, kurioje viskas skirta tam, kad būtume laimingi, tačiau tokioje planetoje neįmanoma rasti laimės, nes esi vienintelis tos planetos gyventojas. Man atrodo, aistros gyvenimui tu turi daugiau, kai savo gyvenimą supranti kaip misiją. Visi ją turime. Kad ir kaip gerai ekonomiškai išsivystę esame, tiek Lietuvoje, tiek kitose valstybėse yra labai daug vargšų, kurie yra vargšai įvairiais būdais: tiek ekonomiškai, tiek būdami vieniši. Tavo misija – kažką daryti dėl šių šalia esančių žmonių, nepaneigiant to, kad turi šeimą, kuria turi rūpintis, esi studentas ar daug dirbi. Visuomet savęs turi klausti: kur aplink mane yra vargšų ir ką dėl jų galiu padaryti? Ką aš galiu padaryti, kad šita žemė būtų truputį labiau panaši į dangų? Jeigu savo gyvenimą supranti kaip misiją, turi daugiau aistros gyvenime, o jeigu pasitenkini sėkmingu buvimu, tuomet iš tavęs tą ugnį atima.

Ką atsakytum žmogui, sakančiam, kad pašvęstasis gyvenimas nėra natūralus? Nėra natūralu atsisakyti laisvės, sekso, nuosavybės…

Tam tikra prasme tai nėra natūralu. Pašvęstasis gyvenimas neturi būti norma. Toks pašaukimas yra skirtas kai kuriems, bet tai nereiškia, kad esame kažkuo geresni už kitus. Būti pašauktam yra Dievo dovana. Ta dovana nėra tik man, aš tikiuosi, kad pašvęstieji gali būti dovana visiems, nes atiduodami savo laisvę, savo širdį, savo nuosavybę iš meilės, jie gali atspindėti Jėzų ypatingu būdu. Mes, pasirinkę pašvęstąjį gyvenimą, tam tikra prasme atspindime, koks buvo Jėzaus gyvenimas, kuriame jis nesukūrė šeimos tam, kad savo širdį atiduotų kiekvienam sutiktam žmogui. Jis ne tiek paneigė savo laisvę, bet ją išpildė būdamas paklusnus Tėvo valiai. Mes taip pat esame paklusnūs Tėvo valiai, leidžiamės būti siunčiami ten, kur jis norės, einame ten, kur reikės. Stengdamiesi gyventi paprastai ir darbščiai bandome parodyti, kad ne nuosavybė yra gyvenimo tikslas. Manau, jog šiuo „nenatūralumu“, tam tikra prasme, galime sutaikyti tai, kas yra žmogus savo žmogiška ir dieviška prigimtimi. Sutaikyti tai, kad žmogus pašauktas gyventi žemėje tam, kad nueitų į dangų. Pašvęstasis gyvenimas turi suvienyti šiuos du dalykus, todėl mes nepaneigiam savo žmogiškumo, kaip tik stengiamės jį vystyti. Įdomu, jog sutikęs tikrai šventą žmogų, pirmiausia pajauti jo žmogišką šilumą, tad žmogiškumas sužydi, jeigu tikrai sieki Dievo. Link dangiško pašaukimo esame pakviesti visi, tai nėra tik vienuoliams skirtas dalykas. Pastebiu, jog labai gera kalbėtis šeimose. Šeimoms reikia, jog pašvęstieji kažkokia forma būtų arti jų gyvenimo, lygiai taip pat pašvęstiesiems reikia šeimų, kur jie gali atsigauti. Tame dialoge, toje vienybėje gimsta Bažnyčia, kuri yra gyva, kuri yra vaisinga.