Kun. Edvard Rynkevič: „Išpažinties sakramentas yra skirtas susitaikyti su mylinčiu Tėvu“

Dvasininkijos kongregacijos pagalbinė priemonė nuodėmklausiams ir dvasiniams vadovams „Kunigas – dieviškojo gailestingumo tarnautojas“ prasideda tokiais žodžiais, kurie skirti kunigams: Į klausyklą būtina grįžti ne tik kaip į Sutaikinimo sakramento šventimo vietą, bet ir kaip į vietą, kur dažniau užsibūnama, kad tikintieji čia galėtų rasti gailestingumą, patarimą ir paguodą, pasijusti Dievo mylimi bei suprantami ir, greta realaus buvimo Eucharistijoje, taip pat ir čia patirti Dievo gailestingumą. Deja, tačiau mažėja žmonių, kurie Išpažinties sakramentą priima ne kaip galimybę suklydus atkurti meilės santykį su Dievu, bet labiau kaip prievolę ją atlikti kartą metuose ar dar rečiau. Neseniai dar tik gegužės mėnesį kunigu įšventintas kunigas Edvard Rynkevič (o jau ir turintis paskyrimą Vilniaus šv. Juozapo parapijoje) dalijasi, jog pats išpažinties eina kas dvi savaites, o dabar, klausydamas išpažinčių jau kaip kunigas, džiaugiasi, kad per jį Viešpats gali pasitarnauti atleisdamas tam, kuris prašo atleidimo. 

Kun. Edvardai, tikrai ne daugelis žmonių eina reguliarios išpažinties. Jūs turite artimą santykį tiek su šiuo sakramentu, tiek su pačiu Dievu. Gal galėtumėte pasidalinti, kaip pats atradote tikėjimą ir kokią reikšmę jums turi išpažintis?

Aš augau katalikiškoje šeimoje, kurioje švęsdavome katalikiškas šventes. Paaugęs savo gyvenime pradėjau matyti Dievo vedimą, Jo globą, paramą, maldų išklausymą, stebuklų darymą. Todėl dabar mano tikėjimas yra nesvyruojantis. 

Prisimenu, kad vieną kartą buvau suabejojęs Viešpaties egzistavimu, prašiau Jo, kad parodytų man stebuklą – ar Jis tikrai egzistuoja. Parodė, ir daugiau man klausimų nebekilo.

Kas tai buvo?

Kartą vykau į piligrimų mėgstamą miestą, kad patirčiau Viešpaties malonių. Puikiai ten praleidau laiką, tačiau grįždamas namo supratau, kad tų malonių taip ir nepatyriau. Tuo metu su manimi važiavo dar du klierikai, kurie visą kelionę meldėsi, giedojo. Aš jiems ir pasakiau: „Trūksta, kad rytojaus Evangeliją pradėtumėte skaityti“. Seminarijoje turėjome tokią praktiką iš vakaro perskaityti kitos dienos Evangeliją, kad ryte būtų lengviau atlikti mąstymą. Vairuodamas traukiau iš kišenės telefoną, padaviau šalia sėdinčiam klierikui, atsisuku ir… mūsų automobilis atsidūrė viduryje kelio, įvyko avarija, mes trenkėmės į salelę, kelis kartus apsisukome. Buvo toks trenksmas, jog galvojau, kad likome be ratų. Iš namų išbėgo žmonės, žiūrėjo, kas čia atsitiko. Laimei – sprogo viena padanga ir nepatyrėme jokių didesnių sužalojimų. Pakeitėme ratą ir likus iki Vilniaus gal 30 km. vienas klierikas pasiūlė pabaigti skaityti Evangeliją. Sakau – skaitykite. O toje Evangelijoje buvo žodžiai: jie buvo trys ir Jis tarp jų. Sakau, ačiū, bet gal daugiau man tokių Viešpaties įrodymo ženklų nebereikia. 

O dėl išpažinties, tai manau, kad mano lūžis buvo tada, kai atlikau išpažintį pas nenorimą kunigą. Tuomet supratau, kad išpažintis yra Dievo Gailestingumo vieta ir kad man reikia to Gailestingumo. 

Atsimenu, kartą pats atėjau pas savo dvasios tėvą ir pamačiau didelę eilę per visą bažnyčią. Eilėje laukiau 1,5 val., tačiau šalia išpažinčių klausė kitas kunigas, pas kurį eilė judėjo labai greitai. Buvau sau pasakęs, kad pas tą kunigą niekada neisiu, nebent mirties atveju (tada dar buvau klierikas). Tačiau taip atsitiko, kad tas kunigas man tris kartus siūlė ateiti pas jį išpažinties ir nelaukti toje ilgoje eilėje. Žinoma, pirmus du kartus atsisakiau, tačiau trečią kartą, kai pasiūlė, sutikau. Atlikau išpažintį su tokiu pasiryžimu, kad man reikalingas Dievo Gailestingumas ir kad man nesvarbu, koks ten asmuo sėdi ar stovi. Tas žmogus gali suteikti ir turi galią išrišti mane iš nuodėmių. Sutaikinti su mane mylinčiu Dievu. Man tai buvo labai svarbu.

Paminėjote dvasios tėvo sąvoką. Visgi, ne visi žmonės žino, kad Bažnyčioje yra ir tokia tarnystė, kuri padeda tiek į savo dvasinį gyvenimą, tiek net į nuodėmes pažvelgti iš kitos pusės. Gal galėtumėte pasidalinti, kas yra dvasios tėvas / mama? Kur tokį gauti?

Dvasios tėvas ar mama turėtų būti man ir draugas, ir žmogus, kuris turėtų autoritetą. Kur jį gauti? Ieškoti. Ieškoti bažnyčiose – tarp kunigų, vienuolių – vyresnių ir patyrusių. Ieškoti, nes tai, kas tinka man, nebūtinai tiks kitam. Tai labai individualu. Su tuo žmogumi turėtum kurti asmeninę kelionę – visiškai jam atsiverti. Jis pilnai turėtų tave priimti, suprasti ir lydėti. Tai yra labai svarbu. Žinoma, reikėtų nenusivilti, jei nepavyksta iš karto atrasti tą tinkamą žmogų. Galbūt kunigas, į kurį kreipiamės, nežino, kaip mums padėti, todėl galime bandyti ieškoti pagalbos pas kitą kunigą ar vienuolį. Nereikia nusiminti, bet drąsiai ieškoti, kas labiausiai galėtų atliepti.

Visgi, kažkokį dvasinį palydėjimą ar pamokymą žmogus gauna ir išpažinties metu. Tačiau dažnai jaunam žmogui yra sunku eiti išpažinties. Kaip manote kodėl?

Manau todėl, kad pasaulyje yra labai daug pavyzdžių, kai žmonės tos išpažinties tiesiog neina. Jaunas žmogus tai matydamas taip pat kelia klausimą – o kam man tada reikalinga išpažintis, jeigu ji niekam nereikalinga? Manau, kad jaunam žmogui tai yra ir autoriteto klausimas – jeigu žmogus, kuris jį ugdo mokykloje, darbe, universitete, šeimoje, išpažinties neina, tai kodėl jis turėtų eiti? Gal tiesiog jaunam žmogui trūksta pavyzdžio? Ar bent jau garsesnio kalbėjimo, kad ji yra reikalinga?

Taip pat jaunam žmogui gali kilti klausimas – ką kunigas apie mane pagalvos, jeigu pasakysiu visas nuodėmes, todėl atsitinka taip, kad žmogus išpažinties metu pradeda slėpti nuodėmes, o tokia išpažintis yra negaliojanti.

O kaip nebijoti eiti išpažinties, jei paskutinį kartą buvai labai seniai?

Baimė sumažėja, kai skiriame laiko maldai prieš išpažintį. Maldaknygėje yra puikių maldų, padedančių susikaupti. Kartais paraginu žmones dar namuose atlikti sąžinės patikrinimą. Nuodėmes galima susirašyti ant lapelio, jei žinome, kad jas užmiršime. Ypač jei praėjęs didesnis laiko tarpas nuo paskutinės išpažinties. 

Taigi, kad nebijotume išpažinties, geriausia yra kviesti Šventąją Dvasią. Prieš išpažintį pasimelsti ir svarbu atsiminti tokį dalyką, kad išpažintis yra reikalinga man kaip penitentui (tam, kuris atlieka išpažintį), jog susitaikyčiau su Dievu. Tai turėtų būti mano pagrindinis nusistatymas einant išpažinties. Pamiršti, kad ten yra kunigas, ir ateiti su nuostata, kad noriu atlikti išpažintį ir gauti atleidimą.

Tai kaip reikėtų ruoštis išpažinčiai? Namuose? O jeigu būdamas bažnyčioje pajaučiau norą atlikti išpažintį?

Jeigu esi bažnyčioje ir kilo noras atlikti išpažintį, reikėtų jai pasiruošti, nes gerai išpažinčiai yra reikalingos 5 sąlygos: nuodėmes atsiminti, dėl jų gailėtis, tvirtai pasiryžti nebenusidėti, atlikti išpažintį, atsilyginti ir taisytis. Pasitaiko, kad žmogus būdamas bažnyčioje jau žino, už ką norėtų atsiprašyti, tai tuomet jis gali tiesiog ateiti išpažinties. Nėra teisingiausio recepto, kur ir kaip ruoštis išpažinčiai. Tai labai individualu. Vienam geriau namuose, užsidegus žvakę, pasidėjus kokį nors šventojo paveiksliuką – susikūrus maldingą aplinką. Kitam geriau pasirengti bažnyčioje, pavyzdžiui, Švč. Sakramento adoracijos metu. Kiekvienas atranda savo būdą, kaip pasirengti intymiam susitikimui su Dievu – Išpažinties sakramentui, kuriame atsistoji prieš Dievą su visomis savo nuodėmėmis.

Aš pats einu į artimiausią bažnyčią, kurioje žinau, kad vyksta Švč. Sakramento adoracija ir tuo laiku yra kunigas. Atlieku sąžinės patikrinimą, kol einu nuo namų iki bažnyčios, ir bažnyčioje pasimeldžiu. Kartais sąžinės patikrinimą atlieku jau atėjęs į bažnyčią.

O kaip atrasti sveiką santykį tarp dažnos ir retos išpažinties? Ar dažnai išpažinties einantis žmogus nepadaro jos mažiau vertinga? Gal mes esame įpratę, kad išpažinties galime eiti bet kur ir bet kada? Gal išpažintį suprantame ne kaip dovaną, bet kaip savaime suprantamą dalyką, kartu atimdami vertę šiam sakramentui?

Išpažinties sakramentas yra priskiriamas prie gydomųjų sakramentų rūšies arba grupės. Todėl turėtume sąmoningai priimti šį sakramentą. Tai yra dviejų asmenų susitikimas – nusidėjėlio ir Dievo. Einant išpažinties reikia galvoti apie tai, kad einu susitaikyti, atsiprašyti už kažką, o ne šiaip apsivalyti, kad būtų ramiau.

Ar dažnas šio sakramento priėmimas jį nuvertina? Gal tiesiog žmogus apsipranta ir tada kartoja tas pačias nuodėmes žinodamas, kad kitą kartą vėl gaus atleidimą.

O yra koks nors matas, kai jaunas žmogus eina išpažinties per dažnai ar per retai?

Aš manau, kad racionalus ėjimas išpažinties yra kas dvi savaites. Per šį laiką galima prisiminti savo nuodėmes. Nebent tai būtų sunkios nuodėmės, tai tuomet, žinoma, reikėtų išpažintį atlikti kuo greičiau. Žinoma, geriausia yra turėti tą patį nuodėmklausį (jis gali būti ir žmogaus dvasios tėvas, jei tai yra kunigas). Tai pats geriausias dalykas, nes kunigas, kuris klauso jūsų išpažinčių, gali jus kažkaip pakreipti, pastebėti, kokios nuodėmės dažniausiai kartojasi, kur reikėtų atkreipti dėmesį.

Kaip atrasti savo nuodėmklausį? Kokie požymiai sako, kad tai yra tas žmogus, kuris gali tave vesti šventumo keliu?

Tai tas žmogus, pas kurį atlikus išpažintį nebijai ateiti kitą kartą, į kurį gali drąsiai kreiptis bet kada, kai tik prireikia išpažinties. 

Paminėjote sunkią nuodėmę. Kas tai?

Sunki nuodėmė yra toji, kuri yra padaryta sąmoningai, laisva valia ir sunkiame dalyke. Jei bent vieno iš šių dalykų stokojama – nuodėmė yra lengva. Taip pat galėčiau pasakyti, kad išpažintyje nereikėtų pasinerti į skrupulus: katę pastūmiau, ne taip pažiūrėjau į medį, uodą užmušiau ar pan. ir dabar esu sunkiai nusidėjęs. 

Bet kartais yra labai gėda išsakyti padarytas nuodėmes… Ką daryti tokiu atveju?

Užsimerkti. Man tai tikrai padeda. Arba surasti tokią klausyklą, kur per groteles nesimato kunigo. Dar galima susirašyti nuodėmes ant lapelio ir tiesiog perskaityti (vėliau tą lapelį privaloma sunaikinti, kad niekas negalėtų jo perskaityti).

O ką daryti, jei pamiršau kažką pasakyti? Ar išpažintis yra galiojanti?

Jeigu išpažinties metu kažką netyčia pamiršome pasakyti, tai išpažintis galioja. Žmogaus protas yra ribotas ir žmogus gali pamiršti. Tačiau, jei kunigui kalbant ir duodant kažkokius paraginimus, prisiminėme kažkokią nuodėmę, tai galima pertraukti kunigą ir pasakyti: atsiprašau, prisiminiau dar tą ir tą. Jeigu tik nuėję nuo klausyklos prisiminėme, tada atliekant išpažintį kitą kartą, reikia pasakyti: paskutinį kartą išpažinties buvau, atgailą atlikau, nusidėjau gerajam Dievui ir per paskutinę išpažintį pamiršau pasakyti. Nebent tas pamiršau buvo tyčinis dėl to, kad buvo gėda ar nepatogu prisipažinti, gal kunigas buvo pažįstamas. Tokiu atveju, išpažintis, kurią atlikdamas tyčia nuslėpiau vieną ar kitą nuodėmę, yra negaliojanti, nes pačios išpažinties metu buvo padarytas dar vienas melas. Reikia taisyti praeitą išpažintį ir išpažinti visas nuodėmes, kurios buvo išpažintos praeitoje išpažintyje, papildant tomis, kurios buvo nuslėptos.

Kaip atlikti gerą išpažintį, kad tai nebūtų tik nuodėmių išsakymas?

Remtis 5 sąlygomis, kurias jau minėjau. Svarbu, kad žmogus pasirengtų išpažinčiai ir žinotų, ką norėtų keisti savo gyvenime, kad tų nuodėmių būtų mažiau. Taip pat išpažinties metu nereikėtų pasakoti visų aplinkybių, situacijų ir kaltinti visą savo pasaulį, kad jis toks blogas ir todėl aš pasirinkau nuodėmę. Bet pasakyti – Viešpatie, aš esu nusidėjėlis / nusidėjėlė, ir mano veiksmai prasilenkia su Tavo mintimis per šias nuodėmes. Apie aplinkybes, santykius, žmones galime pasakoti per dvasinį pokalbį su savo palydėtoju. Su juo galime kalbėti apie savo dvasinį gyvenimą – kaip man sekasi eiti tuo dvasiniu keliu, kokie yra sunkumai, ieškoti būdų, kaip kovoti su nuodėmėmis. Skirtingai nei dvasiniame palydėjime, išpažintyje mes ateiname ne kaltinti kitų, ne pasikalbėti su kunigu, o atsiprašyti.

Ar tiesa, kad kuo sunkesnė atgaila, tuo labiau atleidžiamos nuodėmės?

Ne, netiesa. Tačiau viena iš išpažinties sąlygų yra atsilyginti ir taisytis. Tai reiškia, kad jei kažką pavogiau – reikia grąžinti. Jei kažką įžeidžiau – atsiprašyti. Galbūt jau ir šie dalykai nėra labai lengvi, kad dar sunkesnė būtų atgaila.

O ką jums reiškia klausyti išpažinčių?

Man tai yra darbas – išklausyti žmogų ir surasti tinkamą paraginimą, į ką žmogus turėtų atkreipti dėmesį. Dažnai jaučiu, kaip per išrišimo formulę Dievas atleidžia žmogui ir padaro jį apvalytu Dievo vaiku. Klausydamas išpažinčių, galiu pasitarnauti, kad žmogus vėl iš naujo atrastų prarastą santykį su Dievu.

 Po karantino ir dėl aktyviai pasireiškiančio sekuliaraus pasaulio mažėja žmonių Bažnyčioje. Senoji karta po truputį miršta, o jaunų žmonių kiekis nėra tiesiogiai proporcingas mūsų senoliams. Gal matote priežastį, kodėl taip yra? Kodėl jaunas žmogus neateina į Bažnyčią?

Manau, kad viena iš priežasčių, kodėl nėra jauno žmogaus Bažnyčioje, yra tai, kad dabartiniai tėvai, kuriems yra apie 40–50 metų, augo sovietmetyje. Jie buvo išugdyti savo tėvų melstis asmeniškai, slaptai. Sakramentus tik susitvarkyti – krikštas, Pirmoji Komunija. Todėl dabartiniai tėvai taip pat yra tos pačios nuomonės, kad sakramentinį gyvenimą vaikams reikia sutvarkyti, o tolimesnį krikščionišką gyvenimą palikti pačių vaikų atsakomybei. Kitaip tariant – kai vaikai užaugs, galės pasirinkti, ar jie nori krikščioniškai gyventi, ar ne. 

Tą patį matome ir šeimose, kurios priima Santuokos sakramentą – susituokę dažnai nebeina į Šv. Mišias, o savo vaikus, atvedę Pirmajai Komunijai, palieka, tarsi šis sakramentas būtų tik vaikų, o ne šeimos reikalas. Tarsi šeima atsikankino visus metus, vedžiodama vaiką į Pirmos Komunijos pamokėles, ir po Pirmosios Komunijos šventės viskas pasibaigia. Nebent po kelerių metų vaikas pats nusprendžia, kad nori Sutvirtinimo sakramento.

Dar norėčiau jūsų paklausti, koks gi turėtų būti tas krikščioniškas gyvenimas? Juk viena yra tikėti, o kita – tikėjimu gyventi. Šiam būdui Katalikų Bažnyčia turi 7 sakramentus. Tačiau kad žmogus suprastų, kokią gelmę šie sakramentai neša, turi dar paūgėti tiek žiniomis, tiek pačiu tikėjimu. Neužtenka ateiti į Mišias, priimti Komuniją ir galvoti, kad čia visas tikėjimas ir pasibaigia. Koks tas krikščionio gyvenimas, kai jis nešvenčia sakramentų?

Jauno žmogaus krikščioniškas gyvenimas turėtų būti plaukiantis iš sakramentų, nuolat paremtas sakramentais, nes jie yra visos Bažnyčios gyvenimo širdis. Ypač Eucharistija, iš kurios plaukia bendruomenė. Tikintieji susijungia į bendruomenę Eucharistijos būdu. Tačiau tikinčiojo gyvenimas neturėtų apsiriboti tik sakramentais, jis turi visur savo kasdieninėje aplinkoje skelbti Gerąją Naujieną. Žinoma, neužlipsi ant bačkos viduryje aikštės ir neliepsi žmonėms tikėti Jėzų Kristų ir skaityti Evangeliją. Tačiau galima skelbti savo darbais – kaip apaštalas Paulius sakė: tu man parodyk savo tikėjimą be darbų, o aš tau parodysiu savo tikėjimą per darbus. Toje vietoje kur mes esame, dirbame, studijuojame, mokomės, einame, draugaujame, linksminamės su draugais – mūsų elgesys turėtų rodyti krikščionišką gyvenimą, plaukiantį iš sakramentų šventimo malonės.