Kultūrinis išsilavinimas kaip kritinio mąstymo lavinimas

Pavasarį pasirodęs „Financial Times” straipsnis „Kaip Lietuva tapo operos talentų fabriku?”, pripažįstamas viena geriausių publikacijų apie Lietuvą. Džiūgaujame, nes platusis pasaulis buvo dar kartą patikintas – nesame kažin koks rytietiškų barbarų kraštas. Tačiau ar tik ne mums patiems, vis dar kovojantiems su nevisavertiškumo kompleksu, šio patikinimo reikėjo labiau? Paradoksalu, tačiau didesnis pripažinimas tėvynėje pasiekiamas nebent tada, kai biografijoje puikuojasi bent kelių užsienio valstybių pavadinimai. O mes patys? Nesugebame įvertinti kultūrinių pasiekimų savarankiškai, nesugebame suprasti, kas yra vertinga ir kas – ne? O gal tiesiog savo kultūra beveik nesidomime? Apmaudu, bet daugeliu atveju tai, už ką pelnome pasaulinį pripažinimą, svarbu nebent siauriems aukštesniųjų visuomenės sluoksnių rateliams. Likusios masės kuo puikiausiai pasitenkina abejotinos vertės populiariąja kultūra ir ją supranta tik kaip laisvalaikio praleidimo būdą. Gilesnio suvokimo reikalaujantis menas geriausiu atveju nulydimas abejingais, o neretai ir skeptiškais, žvilgsniais. Nieko keisto – juk sunku mėgti tai, kas nesuprantama ir neperprantama…

Kartu toms pačioms masėms vis sunkiau nepasimesti tirštėjančiame informacijos liūne bei suvokti, kur tiesa ir kur – teisingai atrodantis ir skambantis melas. Užtat visai nesudėtinga lengvabūdiškai patikėti tuščiais pažadais ir nepagrįstais, tačiau emocingais argumentais. Pompastiškos, nuo šiuolaikinės bačkos turgaus aikštėje išrėktos kalbos vis dar artimesnės ir suprantamesnės nei faktais grįsta racionali ir rami kalbėsena, o konfliktų ir nesutarimų vis dar nesibodima spręsti šakėmis ir akmenimis. Autoritetingosios inteligentijos požiūris į tokius reiškinius viltingai taip pat nenuteikia – užuot pabandžius užčiuopti gilumines problemas, viskas nuspalvinama panašiomis paniekos ir pašaipos spalvomis.

Tačiau kur turėtume ieškoti šios painiavos siūlo galo? Gal žvilgterėkime į mokyklas? Juk gebėjimas adekvačiai vertinti mus supantį pasaulį – taip pat įgūdis, kurio ugdymas dabar svarbus kaip turbūt niekad iki šiol. Visgi, gilesnis mąstymas bei gebėjimas į aplinką žvelgti analitiškai, dažniau lieka nebent mokyklinių sąsiuvinių paraštėse, tuo tarpu lapų lapus mažos rankytės prirašo iš lėto tapdamos nuolankiomis ir paklusniomis būsimų darbuotojų rankomis, kurių pareiga – sugebėti puikiai atlikti tik tam tikras užduotis. Vis dar auginame mažus robotukus, net jei mums ant kulnų mina dar vienas pramonės perversmas, grasinantis visą šią darbo jėgą paversti nedarbo, nusivylimo ir pykčio jėga.

Visa aplink žengia į priekį sparčiau, nei galime suvokti, o štai švietimo sistema, būdama visuomenės pagrindu, vis dar grindžiama tomis pat vertybėmis, kaip ir ilgus šimtmečius iki šiol. Tad gal ir nieko keisto, kad ir vėl grįžtame (o gal net nebuvome iš ten ištrūkę) į laikus, kai gražbylystėmis pridengtas griežtas valdymas, persipinantis ir su autoritarizmo bruožais, tampa geresniu ir patogesniu kasdieniu pasirinkimu nei laisvė, su kuria gyventi niekaip neišmokstame.

Ką visa tai turi bendro su kultūra? Kultūriniu ir meniniu suvokimu grįstas ugdymas galėtų būti viena išeičių. Juk mus supantis pasaulis, o ir mūsų pačių gyvenimai tam tikra prasme yra ne kas kita, kaip sudėtingas kūrinys, apimantis visas įmanomas meno rūšis. Kaipgi suprasime šią misteriją, jei sunkiai gebame analizuoti ir suvokti net paprasčiausius kūrinius, atspindinčius tik dalelę tikrovės?

Esminis procesas kokybiškame meno, o ir gyvenimo patyrime – analizė: smulkiausių detalių išskyrimas, interpretavimas ir sulipdymas į didesnę visumą. Visų pirma tam svarbus atidumas ir gebėjimas šiuos esminius gabaliukus atpažinti ir iššifruoti – menas kalba simboliais ir kiekviena smulkmena čia turi savitą, ypatingą reikšmę. Dekodavus šiuos simbolius, jų prasmes būtina apjungti bandant išsiaiškinti, ką gi menininkas norėjo pasakyti. Tačiau dažnai ir to nepakanka. Giluminiam suvokimui svarbu integruoti ir istorinio, biografinio konteksto žinias, emocijų ir jausmų supratimą. Visgi turbūt smagiausia (ir viena svarbiausių) dalyvavimo mene dalis – diskusijos, leidžiančios į tą patį kūrinį pažvelgti iš dar daugiau perspektyvų. Identiškų interpretacijų beveik niekada nebūna – kiekvienas turime savo unikalų požiūrio tašką, tad svarbiausius akcentus neretai sudedame ant skirtingų detalių. Taigi, būtent pokalbiai apie meną gali tapti viena geriausių vietų pažinčiai su nuomonių įvairove ir supratimui, jog dažniausiai vienos tiesos nėra, negali ir net neturi būti.

Kaipgi šie procesai gali padėti spręsti minėtas visuomenines problemas? Visų pirma, išmokus atidžiai stebėti meną ir analizuoti bei apmąstyti kiekvieną detalę, nesunku šį įgūdį pritaikyti ir realiose gyvenimo situacijose, akylai stebėti mus supantį (ir, žinoma, virtualų) pasaulį ir žvelgti į jį siekiant iš esmės suprasti bei įvertinti, pastebėti tai, kas slypi po galbūt gražiai atrodančiu paviršiumi. Ištreniravus gebėjimą sintetinti istorines, psichologines ir kartais net mokslines žinias, įprasta tampa tuo naudotis ir vertinant aktualias šiandienes problemas, savo požiūrį ir nuomonę grindžiant bent keliais skirtingais šaltiniais, o ne pirma išgirsta ir įtikinamiausiai nuskambėjusia „tiesa”. Galiausiai, diskusijos, dabar neretai virstančios konfliktais, gali tapti konstruktyviais ginčais, kuriuose išsakomos pozicijos grindžiamos aiškiais argumentais, o taip pat priimami ir vertinami kitokie, kad ir kontroversiški (žinoma, su objektyviais faktais nesikertantys), požiūriai. Norėdami turėti tvirtus tokius įgūdžius, privalome jų mokytis. Tam, kad suprastume meną, o vėliau ir gyvenimą, privalome turėti tinkamus atspirties taškus. Tačiau mokykla, užuot suteikusi šiuos pamatus ir auginusi išsilavinusius bei kultūros svarbą suvokiančius piliečius, į meninį ugdymą vis dar žiūri pro pirštus, klaidingai suvokdama kultūrą vien kaip laisvalaikio praleidimo būdą. Gal tik literatūros pamokose, priversti pasirengti egzaminui, išties užsiimame gilesne kūrinių analize, o štai dailės pamokos virsta piešimo būreliais, muzikos – ne itin vykusiais chorais. Žinoma, ši bazinė saviraiška irgi svarbi, visgi prisilietimo prie tikrosios meno esmės nesuteikia. Pažintis su ja paliekama papildomoms veikloms, kurioms neretai būtina ir savarankiška iniciatyva. Tačiau lygiai kaip ir skaitymas neturint svarbiausių analizavimo įgūdžių, taip ir lankymasis parodose, koncertuose, net ir kine netenka prasmės ir tampa veikiau kančia, nei malonumu, jei negebame suprasti, apie ką visa tai. Taigi, svarbiausia meninio ugdymo pamokų užduotis vis dėlto turėtų būti analitinio mąstymo lavinimas ir mokymasis „atrakinti” kūrinius bei juose paslėptas prasmes kartu mokantis stebėti ir mus supantį pasaulį.

Žinoma, šie įgūdžiai gali būti lavinami gilinantis į bet kurią sritį, tačiau, kaip rašė ir Č. Milošas: „Mokslas nesigilina į žmogiškąsias vertybes”. Informacija, kurią jis analizuoja, dažniausiai menkai susijusi su tikrove, kurią išties patiriame. Juk realaus pasaulio vien matematinėmis funkcijomis, deja, neatvaizduosime. Čia veikia ir moraliniai, emociniai, socialiniai vektoriai, realybė matoma individo ir asmenybės, o ne skaičių ir faktų akimis. Tyrinėdami aplinką vien mokslininko žvilgsniu galime suprasti nebent objektyviąją tikrovę, tačiau vargu ar suprasime, ką reiškia joje būti žmogumi ir kaip galime ar turime gyventi. Šiandieninė sistema ir jos prioritetai taip gyvybiškai reikalingą kritinį mąstymą (vis dar) palieka nuošalyje ir susitelkia vien į faktus, o neretai – vien į gebėjimą konkrečius faktus įsiminti pernelyg giliai jų nevertinant ir neapmąstant. Kažkada, galbūt, tai išties buvo svarbu ir svarbiausia, visgi naujai realybei reikia naujų prioritetų. Galų gale, juk išsilavinusiu plačiąja prasme žmogumi laikome tą, kuris turi savo nuomonę socialiniais, politiniais, visuomeniniais bei kultūriniais klausimais, kuris geba samprotauti iš turimų žinių darydamas atitinkamas išvadas, kuris sugeba klausyti ir išklausyti kitą, o ne tą, kuris yra vien puikus savo srities specialistas, mokantis tik puikiai atlikti tam tikras funkcijas. Ir turbūt niekas kitas taip gerai neapjungia visų šių žinių ir įgūdžių, kaip menas.