Kultūra pulsuojantys Krokuvos mūrai

Tertio Millennio seminaras Krokuvoje – tai puiki galimybė susipažinti su pagrindinėmis Bažnyčios socialinio mokymo gairėmis, Šv. Jono Pauliaus II-ojo asmenybe ir patyrinėti istoriškai mums artimą ATR kultūros židinį. Seminaras kasmet vyksta jau tris dešimtmečius. Iš pradžių dvejojau leistis trims savaitėms į jau ne kartą lankytą Krokuvą, bet grįžęs supratau, jog tai buvo vienas geriausių gyvenimo sprendimų. Kambario langai žvelgė į Vavelį, kas valandą skambantys trimito garsai iš Šv. Marijos bazilikos bokšto nostalgiškai mintimis veikė tarsi retrospektyva, nukelianti į praeitį. Seminaro lektoriaus kun. Raymond de Souza žodžiais Krokuva – „miestas, kuriame įvyko dvidešimtas amžius“. Krikščioniškosios kultūros bastionas Rytų Europoje karo permainų ir okupacinių režimų virtinėje tapo erdve, kur vien pokario laikotarpiu buvo pradėta ar užbaigta trisdešimt beatifikacijos bylų – šventųjų, palaimintųjų bei Dievo tarnų, o miestas beveik nepaliestas visa naikinančių bombų. Norėdami pasvarstyti, ką visa tai reiškia XXI amžiuje, turime atsigręžti į Krokuvos istoriją. Joje matome, kad Krokuva išsiskiria trimis skirtingais, bet tarpusavyje susijusiais būdais: kaip lenkų tautinės tapatybės židinys, pasipriešinimo miestas ir pamaldumo Dievo Gailestingumui centras.

Tautinės kultūros židinys

Seminaro metu dalyviai iš JAV ir Rytų Europos kasmet turi galimybę apsistoti misionierių kunigų seminarijoje (įdomu, tos pačios kongregacijos misionieriai 1685 m. buvo pakviesti į Vilnių, taip ir atsirado Misionierių bažnyčios vardas). Vasarą seminarija ištuštėja, daugelis jos tenykščių gyventojų išvyksta praktikoms ir „misijoms“, o liepos mėnesį koridoriai aidi nuo seminaro dalyvių diskusijų ir pašnekesių. Gyvendami pačiame Krokuvos centre, Vavelio pilies papėdėje, beveik kiekvieną dieną kursuodavome į senamiesčio šerdį Rynek Glowny – pagrindinę turgaus aikštę, kuri buvo suformuota 1257 m. Krokuvai suteikiant Magdeburgo teises. Šiandien tai didžiausia viešoji erdvė Europoje, savo pločiu ir ilgiu nusileidžianti tik San Marko aikštei Venecijoje. Šiandien aikštę riboja pastelinių spalvų keturių ir penkių aukštų pastatai, kuriuose kadaise buvo pirklių ir miestiečių namai, o dabar čia veikia biurai, butai, restoranai ir parduotuvės. Aikštės centre – Sukienicos halė, pirmasis prekybos centras Centrinėje Europoje. Šalia – didinga gotikinė Marijos Ėmimo į dangų bazilika, kurios viduje pribloškia puošnios medinės altoriaus dekoracijos, pagamintos iš karališkų Pomeranijos miškų ąžuolų. Išorėje – du bažnyčios bokštai it dangoraižiai. Aukštesniajame kiekvieną dieną kas valandą trimituoja gaisrininkai taip pagerbdami miesto varpininką, XIII a. skubėjusį pranešti apie mongolų antpuolį, bei simboliškai į keturias kryptis sveikindami karalių, vyskupą, miestiečius ir keliautojus.

Krokuvos miesto pradžia apipinta legendomis. XII a. kronikininkas Vincentas Kadlubekas mini kunigaikštį Kraką, kuris VIII a. tapo valdovu ir pastatė jo vardu pavadintą Krokuvos miestą. Pasak legendos, Krako gyvenvietę siaubė didžiulis drakonas, kuris iš savo urvo prie Vyslos terorizavo vietos valstiečius. Tačiau drąsūs vietiniai gyventojai žvėrį pergudravo: jie jį pašėrė siera, įdaryta ėriuko oda, ir kai drakonas ją prarijo, ši sprogo! Vavelio kalvos papėdėje stovi 1969 m. Bronislavo Chromio sukurta bronzinė Vavelio drakono statula, kuri periodiškai pulsuoja ugnimi taip stebindama praeivius. Kiek drakonų bebuvo likę, jų turėjo sumažėti po 966 m. įvykusio Lenkijos krikšto. Nepraėjus trims dešimtmečiams, Krokuvą pradėjo valdyti Boleslovas Drąsusis, gyvenimo pabaigoje tapęs pirmuoju Lenkijos karaliumi ir davęs pradžią Piastų giminės karalių dinastijai. Jam valdant miestas greitai išaugo ir tapo viena pagrindinių Lenkijos tvirtovių. Vavelio pilis tapo pasaulietinės ir bažnytinės valdžios centras, kunigaikščio ir Krokuvos vyskupo rezidencija. Svarbiausias šių santykių momentas buvo 1079 m. kruvinai pasibaigęs karaliaus Boleslovo II Drąsiojo ir vyskupo Stanislovo (būtent jo garbei yra tituluota Vilniaus arkikatedra bazilika) konfliktas. Esą vyskupas rengė sąmokslą prieš karaliaus valdžią, todėl karalius jį nuteisė mirties bausme – nukirsdinti. Taip prasidėjo vyskupo kultas; jo relikvijos buvo palaidotos Vavelio katedroje, o šventasis Stanislovas nuo pat jo kanonizavimo 1253 m. tapo viena svarbiausių Romos Katalikų Bažnyčios Lenkijoje figūrų. Karaliaus ir vyskupo konfliktas pastūmėjo Lenkiją į susiskaldymą ir vaidus tarp įvairių kunigaikščių, o Lenkiją pavyko suvienyti Vladislovui Trumpajam – pirmajam karaliui, 1320 m. karūnuotam Vavelyje. Įdomu, jog virš karališkųjų Vavelio vartų, jungiančių Šv. Vaclovo ir Stanislovo katedrą su pilimi, iškaltas laiško romiečiams fragmentas Si Deus nobiscum quis contra nos (liet. Jei Dievas už mus, kas gali būti prieš mus?).

Vavelis – tai skirtingų kultūrų susikalbėjimo ir abipusių mainų pavyzdys. Ilgą laiką buvusi Abiejų Tautų Respublikos valdovų rezidencija. XVI a. pradžioje karalius Žygimantas Senasis ir jo žmona Bona Sforca ją perstatė aukšto itališkojo renesanso stiliumi. Katedros kriptoje palaidoti karaliai ir karalienės, kadaise valdę iš pilies, o vėliau – iš Varšuvos. Čia yra karaliaus Jano III Sobieskio, kuris 1683 m. prie Vienos nugalėjo turkus ir užbaigė iki tol grėsmę kėlusią Osmanų imperijos ekspansiją, kapas. Priešais Sobieskį, Šv. Leonardo koplyčioje esančioje kriptoje, ilsisi Tadas Kosciuška. Ten pat, tautinių herojų ir karalių apsuptyje, 1946 m. lapkričio 2 d. jaunas kunigas Karolis Wojtyla šventė pirmąsias Mišias. Toje vietoje šiemet simboliškai Mišiomis prasidėjo ir studijų seminaras.

Centrinė turgaus aikštė, Vavelio rūmai, Šv. Stanislovo vyskupo ir kankinio bažnyčia ir Jogailaičių universitetas – tai keturi lenkų tautinės atminties simboliai, tarsi įpaminklinta tradicija, kuri padėjo konsoliduoti krokuviečius po trečiojo ATR padalinimo 1795 m. Krokuva, atsidūrusi Austrijos imperijoje, galėjo laisviau išsaugoti tautinę atmintį, taigi ir nepriklausomybės siekį. Būtent Krokuvos senamiestis, viduramžių miesto centras, kadaise apjuostas aukštomis sienomis ir didžiuliais vartais, o vėliau didžiuliu žaliuojančiu parku (lenk. Planty), fiziškai įkūnijo prisiminimus apie valstybės klestėjimo laikus.

Solidarumo inkubatorius

Krokuva vienintelis didelis Lenkijos miestas, kuris per karą nebuvo sulygintas su žeme: 1939 m. vokiečiai per greitai pasiekė miestą, o 1945 m. sausį per daug skubiai iš jo pasišalino. Nors okupacija buvo skausminga visais įmanomais atžvilgiais, jos tikslas buvo galutinai sunaikinti lenkų tautinį ir pilietinį suverenumą, tačiau Krokuvos miesto dvasia nebuvo palaužta. Gyvenimą okupacijos metais popiežius Jonas Paulius II-asis pavadino „ilga tamsiąja okupacijos naktimi“. Krokuviečiai bandė priešintis okupantams įvairiais būdais: spauda, koncertais ar net rapsodiniu teatru, kuriame 1941–1942 m. vaidino būsimasis popiežius. Visa tai – pastangos išsaugoti kultūrinę atmintį kaip nevilties priešnuodį. Šis atkaklus nepriklausomybės siekis greitai pasireiškė pokario komunistiniu laikotarpiu. Miestas surinko daugiausia antikomunistinių balsų per dvejus fiktyvius „rinkimus“, kurie buvo inscenizuoti 1946 ir 1947 m., grubiai bandant suteikti teisėtumo regimybę naujai Lenkijos Liaudies Respublikai ir valdančiajai darbininkų partijai.

Komunistų Partijos Lenkijoje atsakas į šį Krokuvos užsispyrimą buvo bandymas sukurti pakaitinį miestą, kuriame kartu su plienu būtų gaminamas ir naujasis sovietinis žmogus. Taip Krokuvos rytiniame pakraštyje buvo pradėta statyti Nowa Huta – „pavyzdinis darbininkų miestas“, į kurį jaunimas buvo kviečiamas iš visos Lenkijos. Nowa Huta buvo ne tik pirmoji Lenkijos istorijoje gyvenvietė, sąmoningai pastatyta be bažnyčios, bet ir miestas be tradicinių kaimo suvaržymų, kuriame tėvai, kunigai ir vienuolės mokė jaunimą moralinės tvarkos ir gyvenimo būdo, visiškai kitokio nei propagavo Lenkijos komunistai.

Viskas Nowa Hutoje buvo sąmoninga Krokuvos senamiesčio priešingybė. Viešasis menas, koks jis buvo, buvo grubiausia socialistinio realizmo forma. Brutali architektūra, platūs bulvarai buvo pastatyti milžiniško, nežmoniško mastelio, kad komunistinių švenčių metu būtų galima rengti masines darbininkų eitynes. Aplinkui išdygo didžiuliai daugiabučiai. Butai juose buvo maži, kad nesusidarytų didelės šeimos. Per ilgąją kiekvieno pastato ašį nebuvo praėjimo. Norint aplankyti kaimyną, gyvenantį gretimame bute, reikėdavo nusileisti laiptais žemyn, išeiti iš pastato, įeiti pro kitas duris ir grįžti atgal į viršų – taip buvo palengvinamas KGB šnipų darbas ir kartu trukdoma formuotis kitoms bendruomenėms, išskyrus partijos kontroliuojamas. Tačiau ryškiausias Nowa Hutos bruožas buvo sąmoningas bedieviškumas, kuris tapo ilgos ir suderintos kampanijos prieš lenkų komunizmo eksperimentą, susijusį su žmogaus asmens pertvarkymu, centru. Netrukus po to, kai buvo pastatyta Naujoji Huta, minios žmonių pradėjo rinktis į atvirą lauką, reikalaudami švęsti Mišias ir pažymėdami teritoriją, kurioje norėjo pastatyti bažnyčią. Nuo 1959 m. gruodžio 24–25 d. Krokuvos vyskupas Karolis Wojtyla pradėjo švęsti Kalėdų vidurnakčio Mišias tame sniegu padengtame atvirame lauke, kuriame esant dideliam šalčiui susirinko tūkstančiai tikinčiųjų. Šią tradiciją jis tęsė ir 1964 m. tapęs arkivyskupu. Kaip vėliau sakė jo ilgametis sekretorius Stanisławas Dziwiszas, kova su Lenkijos komunistiniu režimu dėl bažnyčios Naujojoje Hutoje „visam laikui suformavo Wojtylos, kaip arkivyskupo, pastoracinę programą, kaip ir jo, kaip nepalaužiamo žmogaus teisių, sąžinės ir religijos laisvės gynėjo, asmenybę“.

Per keturiolika Karolio Wojtylos kaip Krokuvos arkivyskupo tarnystės metų tarp vyskupo ir jo miesto susiformavo nepaprastas „ryšys“. Arkivyskupas buvo mokslo ir kultūros žmogus mieste, kuris nuo seno buvo svarbus laisvojo švietimo, mokslo ir meno centras. Jis pažino miestą iš vidaus ir iš išorės, nes ilgai ganytojiškai lankėsi jo parapijose ir palaikė plačius ryšius su įvairių sluoksnių žmonėmis. Tai buvo miestas, kuriame, kaip jis kartą pasakė, „man brangus kiekvienas akmuo ir kiekviena plyta“. Anot Jono Pauliaus II-ojo biografo Georgo Weigelio, tai buvo miestas, kuriame per kasmetinę Kristaus Kūno procesiją arkivyskupas, nemokėjęs pakelti balso, išmoko būti didžiu visuomenės veikėju, nes drąsiai skelbė ne tik savo katalikų, bet ir kiekvieno Krokuvos gyventojo bei lenko teisę į religijos laisvę ir kitas pagrindines žmogaus laisves.

Grįžęs į Krokuvą, kurią 1979 m. birželį per savo pirmąją popiežiaus piligriminę kelionę į Lenkiją Jonas Paulius II-asis pavadino „mano mylima Krokuva“, per paskutines keturias iš devynių dienų, nuo kurių priklausė XX a. istorija, jis viską, ko išmoko Krokuvoje ir iš Krokuvos, sudėjo į vieną puikų pamokslą, pasakytą 1979 m. birželio 10 d. daugiau kaip milijonui susirinkusiųjų Krokuvos priemiesčio 48 hektarų pievoje. Jis kvietė savo žmones kurti naują ateitį ir tai daryti susigrąžinant tautinę atmintį, gyvą tradiciją, kurios paveldėtojai ir saugotojai jie yra. „Solidarumo“ judėjimo kūnas buvo sumanytas, užgimė Baltijos jūros uoste Gdanske, o jo siela susiformavo Krokuvoje.

Šventųjų miestas

Jaunasis Karolis Wojtyla niekada nebuvo susitikęs su seserimi Marija Faustina Kowalska, kuri mirė 1938 m. spalį. Tačiau karo metais, dirbdamas chemijos fabrike Krokuvos Borek Fałęcki rajone, jis eidavo pro vienuolyną, kuriame mirė ir buvo palaidota sesuo Faustina, ir dažnai sustodavo ten pasimelsti. Būtent popiežius Jonas Paulius II-asis paskelbė Faustiną šventąja. Jis kaip tautietis suprato, ką sesuo Faustina rašė dienoraštyje, ir tai pristatė pasauliui skelbdamas apie Dievo Gailestingumą. Kaip jis niekada nebuvo susitikęs su Maksimilijanu Kolbe, kurio pasakojimas apie kunigo pasiaukojimą Aušvice įkvėpė jam herojišką kunigystės sampratą, taip buvo ir su kitais Krokuvos šventaisiais, kurių palikimas formavo turtingą Wojtylos dvasinį gyvenimą. Stanislovas ir Jadvyga, Albertas Chmielowskis, Janas Kanty ir visi tie, kurių didvyriškos dorybės palietė jo gyvenimą, padėjo formuoti sielą žmogaus, kuris ilgainiui bus kanonizuotas greičiau nei visi tie, kurie jį įkvėpė.

Vyskupas Karolis Wojtyla savo laiške komisijai, rengusiai Vatikano II susirinkimo darbotvarkę, teigė, kad antropologinė krizė – Vakarų supratimo apie žmogų krizė – buvo didžiausio XX a. siaubo priežastis: nacių ir komunistų mirties stovyklos, Ukrainos holodomoras, didžiausias krikščionybės istorijoje persekiojimas, kurį sukėlė beprotiškos rasinės teorijos arba marksistinis žmonijos ir jos istorijos redukavimas į gamybos priemones. Totalitarizmas nusinešė dešimtis milijonų žmonių gyvybių; jis taip pat išgraužė didžiules skyles žmonijos moraliniame audinyje. Karolis Wojtyla nuosekliau gilindamasis į sesers Faustinos dienoraštyje aprašomą Dievo Gailestingumą ir kitus tikėjimo simbolius suformavo gaires, kaip gelbėti pasaulį. Vėliau vyskupas Wojtyla padėjo įrašyti šį įsitikinimą į Gaudium et spes, Vatikano II susirinkimo pastoracinės konstitucijos apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje 22 punktą. Tai buvo krokuvietiškas popiežiaus įsitikinimas, kurio šaknys glūdi tuose maldos vakaruose sesers Faustinos vienuolyno koplyčioje. Ten okupacijos, kuri ne kartą vos neatėmė jo gyvybės, metu jaunas vyras ieškojo atsakymų į jį supančius siaubus. Jis rado juos tikėjime, kuris jį išmokė, kad dieviškasis gailestingumas yra stipresnis už žmonių nedorybes; tikėjime, kuris išugdė jam nepakartojamą drąsą ir išmokė pasipriešinti blogiui, kurį pasaulis laikė neišvengiamu ir nepakeičiamu; tikėjime, kuris leido jam mesti iššūkį kitiems: „Nebijokite!“. Jis įsitikino, kad malonės įkvėptas bebaimiškumas gali pakeisti istorijos eigą.

Krokuva ir jos savita XX a. patirtis primena mums apie kultūros galią istorijoje. Tautinė atmintis, kaip ir Lietuvoje palaikoma tautinės kultūros, išsaugojo tautinę tapatybę, kai šalys ištirpo žemėlapiuose. Miesto socialiniai ir kultūriniai pokyčiai formavo architektūrą, kuri tapo karo nepaliesta erdve, kurioje gyventojai ima ieškoti atsakymų į užmarštyje atsidūrusius istorinius klausimus. Tai erdvė, kurioje būsimasis popiežius, dar būdamas arkivyskupu, suformavo planą, kaip Bažnyčia turėtų konsoliduoti pasimetusius tikinčiuosius, sutaikyti skirtingų kraštų tikinčiųjų religinius vaidus ir atnaujinti Bažnyčią.