Kukutis: gyvenimas tarp tiesos ir melo

Kūrybos vaidmuo visuomenėje būna įvairus. Kartais ji gali tapti tam tikra aiškia socialine ar politine žinute, kartais – likti vien vidinio menininko pasaulio išraiška be jokių papildomų reikšmių. Kūriniai, laikui bėgant neprarandantys savosios vertės, nugula kažkur per vidurį šių dviejų kraštutinumų – asmenines patirtis jie tarsi universalizuoja. O šalia to, kad išlaiko tematikos aktualumą, jie tampa ir puikiais istoriniais šaltiniais, ateities kartoms geriau nei bet kas kitas atskleidžiančiais anuomet vyravusio įprasto gyvenimo ritmą, jame kylančias problemas ir plika akimi nematomus virsmus.   

Vienas tokių kūrinių pavyzdžių lietuvių literatūros lauke (tiksliau, padangėje) – Marcelijaus Martinaičio, kurio devyniasdešimtmetį šiemet minime, kurtos ,,Kukučio baladės”, pirmą kartą išleistos 1977 m. Net ir šiandien, praėjus kone pusei amžiaus, jos suteikia progą apmąstyti ne mažiau aktualias temas, o kartu tampa puikia savojo laikmečio iliustracija jaunosioms, sovietmečio nebepažįstančioms kartoms. 

Visgi, prieš žvelgiant į komunistinės sistemos atspindžius ,,Kukučio baladėse”, pravartu ją apmąstyti ir teoriškai. 1978 m. rašytame straipsnyje ,,Begalių galybė” čekų dramaturgas, disidentas bei buvęs prezidentas Vaclavas Havelas komunistinio bloko šalių santvarkas vadina ,,posttotalitarinėmis”. Šalia kitų priežasčių šios sąvokos naudojimui – bloko dydžio, struktūrų tvirtumo, istorinių ištakų – jis mini ir ypatingą poveikį turinčią ideologiją. V. Havelo prilyginta ,,sekuliarizuotai religijai”, ji posttotalitarinėje sistemoje įgauna kone mitologinę reikšmę, savo atsakymus ar galimus veikimo būdus siūlydama ar net primesdama ne tik politinėms ar socialinėms, bet ir egzistencinėms situacijoms. Be to, komunikacija tokios sistemos viduje galima tik tam tikrais simboliais ir ritualais, šalia tiesioginės reikšmės įgyjančiais ir naujų prasmių – tai dar vienas ,,sekuliarizuotos religijos” bruožas. 

Šias įžvalgas V. Havelas savo esė iliustruoja daržovių pardavėjo pavyzdžiu: šis eilinis žmogus vieną dieną savo vitrinoje šalia daržovių padeda iš sandėlio atvežta šūkį ,,Visų šalių proletarai, vienykitės!”. Vargu, ar jis išties bent akimirksnį susimąsto apie tai, ką šie žodžiai išties reiškia. Tačiau posttotalitarinėje sistemoje tai visai nebūtina – pats šūkio iškabinimas įgyja visai kitas reikšmes: juo demonstruojamas paklusnumas bendrai visuomenės tvarkai (juk tokie šūkiai kabo visur) ir lojalumas sistemai, o kartu tai daroma netiesiogiai ir leidžia pardavėjui nuo savęs bei visų kitų slėpti silpnumą ir baimę – kas žino, gal jis išties tiki šūkio deklaruojamais žodžiais? Gal net jis pats, nenorėdamas pažvelgti savo baimei ir abejonėms į akis, pradeda tikėti, kad šūkį pakabino sąmoningai jam pritardamas?

Tokiu būdu ideologija siekia sudaryti įspūdį, jog kyla iš gyvenimo ir atstovauja kiekvieno interesus. Tačiau iš tiesų vienintelis jos tikslas – išlikti stabiliai ir nepakitusiai. Tai galima pastebėti ir politinėje plotmėje, kur atskiri lyderiai, nors ir totalitariniai, siekia ne asmeninių tikslų, o esamos sistemos išsaugojimo bet kokia kaina. Taigi ideologija yra ne tik dirbtinė, bet ir pastovi, o laikui bėgant jos atotrūkis nuo to, kas vyksta kintančioje gyvenamoje tikrovėje, vis didėja. Nepaisant šių nesutapimų, norint išsaugoti savo saugumą ir bent sąlyginai patogaus gyvenimo stabilumą privalu mažų mažiausiai apsimesti, jog ideologijos kuriamas vaidinimas išties yra vienintelė įmanoma realybė. Arba, kaip tai įvardija V. Havelas, gyventi mele. O tai reikalauja ir tam tikro savosios ,,tapatybės” išsižadėjimo – priimant ar bent toleruojant vienintelę galimą ideologijos siūlomą tiesą privalu nutildyti vidinį sąžinės balsą ir moralinius įsitikinimus, savo tapatybės formavimą atiduodant į ideologijos rankas. 

Visgi kartais, galbūt susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, o gal vieną dieną tiesiog persisotinus aplink tvyrančiu melu, įmanoma pradėti gyventi tiesoje. Vieną dieną daržovių pardavėjas minėtą šūkį gali nukabinti. Jo net nebūtina keisti jokiu kitu – vien vitrinoje žiojinti tuštuma jau bus pakankamai aiškus ,,pranešimas” apie atsisakymą paklusti visuotinei tvarkai ir alternatyvaus, iš vidinės tikrovės kylančio mąstymo galimybę, keliančią grėsmę sistemos pastovumui ir integralumui.

Tokio gyvenimo mele ir vidinės kovos su juo iliustracijų gausu ir ,,Kukučio baladėse”: ,,Nei gyvas, nei miręs/ pusiau jau apakęs” – taip mums pristatomas Kukutis. Jo ,,žodžiai negirdi to, / ką jie sako: / net žodžiai atsiskiria nuo kalbos”, kitaip tariant, šalia tiesioginės reikšmės įgyja ir kitą, tik ideologijos rėmuose aktualią prasmę. Kukutis bando prisitaikyti prie sistemos ir jos kuriamo įvaizdžio, tačiau greitai tampa akivaizdu, kad su idealais susitapatinti nepavyks: ,,Ir kiek jis stengėsi nesistengti / – vis tiek tai buvo stengimasis / stengtis / kad nesistengtų”. Tuomet Kukutis ima ieškoti būdų bent iš dalies gyventi tiesoje, bent ,,nesuprantant / suprasti / ko nereikia / suprasti”. 

Jei sistema savąją tikrovę kuria simboliniame lygmenyje, apie ją mąstyti ir jai pasipriešinti taip pat galima tik simboliais. Kukučio atveju priešprieša tampanti simbolika kyla iš praeities ir joje glūdinčios tautinės mitologijos, kuri atsisako visas gyvenimo sritis pajungti politiniams tikslams ir grąžina egzistencinę patirtį bei tam tikrą savosios tapatybės suvokimą: ,,Štai Vilniuj, atrodo, / netrukus teks būti, / nupirksiu aš tau / geležinį kukutį” – priešingai nei ideologijos kuriamose tapatybėse, čia dingusią savastį grąžinti gali istorinės ir tautinės legendos, leidžiančios pačiam ,,savo žemei dangų tverti” ir išsaugoti bent jau vidinę laisvę. Ja ,,Kukučio baladėse” dažniausiai pasižymi ,,nepripratę nebūti ir grūduose besislapstantys” kaimo žmonės, kurių kasdienybei aukščiausios valdžios struktūros beveik neturi įtakos. Jie žino, kad nieko neturėdami, neturi ir ko prarasti: ,,taip nieko daugiau neuždirbau / ir taip nieko daugiau neturiu, / kad jau nebenoriu turėti”  ir nuo natūralios gamtos tvarkos yra priklausomi daug labiau, nei nuo bet kokios ideologijos. 

Tačiau kuo visa tai aktualu mums? Juk šiandienis pasaulis, atrodo, kardinaliai priešingas, jame galime kalbėti ir gyventi nesislėpdami už jokių simbolių ar ženklų, galime drąsiai ieškoti savo atsakymų į visus egzistencinius klausimus, o jei pavyzdžio ir prisireikia, galime rinktis jį iš galybės variantų, užuot paklusę vienai vienintelei ideologijai. 

Visgi, pasak Havelo, posttotalitarinė komunistinė sistema nebuvo nuo aplinkinio pasaulio ir jo procesų izoliuota bei su tuo niekaip nesusijusi: ,,kitaip sakant, tai tik kitas pramoninės ir konsuminės visuomenės pavidalas su visomis socialinėmis ir dvasinėmis to pasekmėmis”. Laimė ir gerovė ir šioje sistemoje taip pat, kaip ir visur kitur, prilygintos materialinei gerovei, o valstybės (ne)sėkmingumas matuotas jos pramonės ir gamybos rezultatais.

Be to, komunistinės sistemos savitikslingumas taip pat nebuvo (ir nėra) unikalus reiškinys. ,,Šios sistemos ,,savieiga” tėra tam tikra kraštutinė globalinės techninės civilizacijos ,,savieigos” versija” – rašo V. Havelas, o žemaitis Kukutis atitaria jam, kalbėdamas apie skausmą savo nutrauktoje kojoje:  ,,Joje yra kažkas baisus, / man nesuprantamas, / didesnis už ją pačią: / siekia Australiją / ar Japoniją. / Jos skausmas / ateina iš kitos žemės pusės, / apimdamas visą pasaulį”. Lygiai kaip komunistinėje sistemoje visa kas pajungta jos, ilgainiui vis labiau atsiskiriančios nuo gyvenimo tikrovės, išsaugojimui, taip visame moderniame pasaulyje viskas pajungta jokios aiškios priežasties ir tikslo ne(be)turinčiam ir iš žmogaus kontrolės seniai ištrūkusiam technologiniam progresui, kurį šiandien galbūt net galėtume laikyti bendra visuotine ideologija. 

Taigi, jei vartotojišką visuomenę galime laikyti (gerokai) švelnesne ,,posttotalitarinės” visuomenės versija, nenuostabu, kad ,,Kukučio baladės” šį tą reikšmingo sako ir apie mus. ,,Važiuodamas greitai – / Kukutis pametė savo rankas / su plaktuku,  / su įtemptomis vadelėmis, / su skausmu sąnariuos” – vos kelios eilutės, puikiai apibūdinančios šiuolaikinio nevaldomo lėkimo didžiuliu greičiu padėtį. Tapatybės išsaugojimas tokiame skubančiame ir nuolat kintančiame kontekste tampa beveik toks pat sudėtingas, kaip ir ideologinėje priespaudoje – greičiau, nei spėjame rasti atsakymus į egzistencinius klausimus, juos pateikia vartotojiški idealai, sutapdinantys mus su turimais daiktais ar produktyvumu: ,,žmonės pradėjo neskirti savęs / nuo žodžių ir įrankių, / pradėjo viens kitą / akėti, / kirsti dalgiu, / sodinti į žemę”. Ne ką lengviau išlaikyti ir vidinę laisvę – net jei ideologija jos ir neriboja, neretai tenka taikytis prie visuomenės normų ir vyraujančių pažiūrų: priešingu atveju gresia ,,atšaukimas” ar kokia kita švelnesnė atstūmimo forma.

Tad ir mėgindami ieškoti sprendimų galime vėl drąsiai atsigręžti į Kukutį. Visų pirma, vis labiau kosmopolitiškėjančiame pasaulyje nepabijoti atsiremti į savąją tautinę tapatybę ir ,,Katedros aikštėj susapnuoti Žuveliškių kaimą” su visais lietuviškumą, gražų ar nelabai, įkūnijančiais personažais. Būtent jie, kaip ir Kukutis, mums primena: ,,[…] ir dirbdamas visą gyvenimą, / nepadarysi net skruzdės / gyvybės”, tad nėra reikalo vaikytis vis naujų daiktų, patirčių ar kitų laimės pažadų – kartais geriau viso labo pasižvalgyti su Kukučiu po Tėvynę, kurios ,,[…] beržai visad panašūs į beržus, / kaip ir dangus: virš Lietuvos / visada toks lietuviškas!”  ir uždainuoti: ,, – Kokia laimė / gyvent ir būt gyvam savaime! / Važiuoti štai, laimingam būt savaime / net ir tada, kad apleidžia laimė!”.

Į egzistencinius žmogaus poreikius orientuotoje pasaulėžiūroje išeitį iš modernizmo chaoso matė ir V. Havelas: ,,Nauja būties patirtis, naujas įsišaknijimas visatoje, naujai suvokta ,,aukštesnė atsakomybė”, naujas santykis su kitais žmonėmis ir bendruomenėmis – šie faktoriai nurodo kryptį, kuria turėtume eiti”. Ir kas žino, kur ši kryptis veda – gal į dar vieną utopiją, o gal į tą patį Žuveliškių kaimą…