Kristina Ušackienė: „Kai miršta artimas, kažkokia mano dalelė irgi miršta“

Kristina Ušackienė yra sveikatos psichologė, kuri konsultuoja vaikus, paauglius, suaugusius ir poras. Psichologė veda asmeninio augimo seminarus, skaito paskaitas, domisi auklėjimo bei santykių temomis. Šįkart mūsų pokalbis pasisuka gedėjimo tema. Gedėjimas yra natūrali būsena, su kuria susiduria visi, todėl svarbu žinoti, kaip palengvinti šį periodą. 

Kokios yra gedėjimo stadijos?

Apie tai labai daug kalbėjo psichiatrė Elisabeth Kübler-Ross. Pirma yra šokas ir neigimas, nes labai sunku suvokti patį mirties faktą. Mūsų smegenys linkusios apsaugoti mus, todėl negali iš karto priimti visos informacijos, tam reikia laiko. Kitos stadijos – depresijos, liūdesio, skausmo, pykčio, derėjimosi fazė. Pavyzdžiui, depresijos ir pykčio fazės gali kaitaliotis arba eiti kartu – kai žmogui liūdna, bet taip pat ir pikta. Esant pykčio stadijai, pyktis gali būti tiesiogiai nukreiptas į mirusįjį, jam užduodami klausimai: „Kodėl tu palikai, kodėl dabar taip sunku?“ Pyktis gali būti platesnis galvojant, kodėl tai atsitiko būtent man. Gali kilti pyktis ant Dievo. Derėjimosi fazėje vyksta darbas su savo kaltės jausmu, mąstoma, kad, jeigu būčiau neišėjusi, gal būčiau išgelbėjusi jį ar ją, iškvietusi greitąją pagalbą. Daug galvojama, kad galbūt buvo galima kažką pakeisti. Galiausiai ateina pripažinimas ir susitaikymas. Susitaikymas yra, kai išmokstama gyventi be mirusio asmens.