Kristina Ušackienė: „Kai miršta artimas, kažkokia mano dalelė irgi miršta“

Kristina Ušackienė yra sveikatos psichologė, kuri konsultuoja vaikus, paauglius, suaugusius ir poras. Psichologė veda asmeninio augimo seminarus, skaito paskaitas, domisi auklėjimo bei santykių temomis. Šįkart mūsų pokalbis pasisuka gedėjimo tema. Gedėjimas yra natūrali būsena, su kuria susiduria visi, todėl svarbu žinoti, kaip palengvinti šį periodą.
Kokios yra gedėjimo stadijos?
Apie tai labai daug kalbėjo psichiatrė Elisabeth Kübler-Ross. Pirma yra šokas ir neigimas, nes labai sunku suvokti patį mirties faktą. Mūsų smegenys linkusios apsaugoti mus, todėl negali iš karto priimti visos informacijos, tam reikia laiko. Kitos stadijos – depresijos, liūdesio, skausmo, pykčio, derėjimosi fazė. Pavyzdžiui, depresijos ir pykčio fazės gali kaitaliotis arba eiti kartu – kai žmogui liūdna, bet taip pat ir pikta. Esant pykčio stadijai, pyktis gali būti tiesiogiai nukreiptas į mirusįjį, jam užduodami klausimai: „Kodėl tu palikai, kodėl dabar taip sunku?“ Pyktis gali būti platesnis galvojant, kodėl tai atsitiko būtent man. Gali kilti pyktis ant Dievo. Derėjimosi fazėje vyksta darbas su savo kaltės jausmu, mąstoma, kad, jeigu būčiau neišėjusi, gal būčiau išgelbėjusi jį ar ją, iškvietusi greitąją pagalbą. Daug galvojama, kad galbūt buvo galima kažką pakeisti. Galiausiai ateina pripažinimas ir susitaikymas. Susitaikymas yra, kai išmokstama gyventi be mirusio asmens.
Kiek įprastai trunka kiekviena iš gedėjimo fazių?
Pirmiausia, gedėjimo procesas yra labai individualus ir jį sunku apibrėžti labai tiksliai. Negalima tiksliai pasakyti, kiek gedėjimo fazės trunka, nebent apytiksliai. Šokas trunka nuo kelių valandų iki kelių dienų ar net poros savaičių. Depresijos, pykčio fazės gali trukti iki pusės metų ar aštuonių mėnesių. Po maždaug aštuonių mėnesių galima pastebėti susitaikymo požymius. Mano patirtis tokia, kad jeigu miršta labai artimas žmogus, tai tikėtina, jog visus metus bus gedulas. Taip prasisuka visi kalendoriniai metai: pirmos Kalėdos, Velykos, gimtadienis, atostogos be to žmogaus. Atrodo, žmogus lyg ir ramiau gyvena, bet reikšminga data priverčia vėl patirti nemalonius jausmus. Laikomasi nuostatos, kad normalu gedėti nuo metų iki dvejų. Jei gedėjimas trunka trejus, ketverius metus arba dar ilgiau, jau galima galvoti, kad žmogus kažkur užstrigo, kažkurios fazės nepraeina.
Ar žmogus išgyvena visas gedėjimo stadijas, ar gali būti, kad kai kurios nepasireiškia?
Paprastai žmogus praeina visas stadijas. Būna atvejų, kai žinoma, kad žmogus serga nepagydoma liga, kai galima iš anksto numatyti ir tikėtis mirties. Galbūt tokiu atveju pirmoji stadija tarsi prašokama. Greičiausiai ši stadija įvyksta jau iki mirties, suvokiama, kad mirtis yra reali ir yra čia pat. Tačiau, vienaip ar kitaip, ta stadija irgi praeinama. Labai dažnai pasitaiko, kad pyktis, depresija, neigiamos emocijos yra vengiamos. Šis emocijų neigimas visiškai nepadeda pereiti visų stadijų.
Kur yra riba, kai prireikia specialisto pagalbos, nes žmogus gedi per ilgai?
Sakoma, kad geriausias gydytojas yra laikas. Tačiau gedėjimo atveju taip nėra, pats laikas savaime negydo. Labai svarbu pereiti visą gedėjimo procesą, leistis į skausmą, sielvartą. Iki galo mes niekada nesusitaikome – labai artimo žmogaus netektis vis tiek skausmingai iškyla. Tačiau yra suvokimas, kad tai jau praeitis, o dabartyje gyvename be to žmogaus, galime pasidžiaugti nebent išlikusiais maloniais prisiminimais. Tas suvokimas yra ženklas, kad mirtis priimama. Susitaikymo ženklai yra net gebėjimas atsisveikinti su žmogaus daiktais. Esu turėjusi atvejį, kai viena mama, mirus jos vaikui, kambarį pavertė „mauzoliejumi“, kuriame nieko negalima judinti. Tai rodo, kad negali atsisveikinti ir paleisti. Galima pasilikti brangius, artimus daiktus, kurie primins, bet kai kuriuos daiktus reikia atiduoti. Kai yra susitaikymas, žmonės gali tai padaryti. Svarbus aspektas yra tai, ar žmogus turi su kuo kalbėtis apie netektį, nes jeigu viskas nešiojamasi tik savyje, tai irgi yra ženklas, kad reikalinga specialisto pagalba. Jeigu jaučiama, kad niekas negerėja, tarkim, po netekties atsiradusios miego problemos nedingo ar nepraeina atsiradę valgymo sutrikimai ir pan., tada taip pat vertėtų kreiptis į specialistą. Jeigu nutrūko santykiai ir nebeišeina sugrįžti ar sukurti naujų, tai rodo, kad tiek daug koncentruojamasi į tą žmogų, kad neleidžiama sau pilnavertiškai gyventi. Jeigu jaučiama gili depresija, sunku džiaugtis gyvenimu, tai rodo, kad reikėtų ieškoti rimtesnės pagalbos.
Esu girdėjusi, kad žmonės pasilieka ir labai brangina artimų mirusiųjų daiktus. Kaip manote, ar tai apsunkina gedėjimą ir susitaikymą su netektimi?
Nėra to vieno atsakymo kaip taisyklės. Nėra, kaip turėtų būti. Vienam žmogui tas daikto pasilikimas gali būti kaip trigeris, kai dar labiau jautrina ir jis negali susitaikyti. O kitam kaip tik teikia ramybę, sugrąžina gražius prisiminimus. Per tokį simbolinį perkėlimą. Mūsų santykis su mirusiu žmogumi nenutrūksta, bet pereina į kitokį lygį, labiau vidinį santykį. Kartais yra ir kalbamasi, prisimenama, galvojama ir prašoma patarimo. Nebūtinai tai yra nesusitaikymo požymis.
Kaip manote, kodėl kai kuriems susitaikyti su netektimi užtenka kelių mėnesių, o kai kuriems ir penkerių metų neužtenka?
Pirmiausia žmonės šiek tiek skiriasi pagal jautrumą bendrąja prasme. Vieni yra labiau jautresni, giliau išgyvena liūdesį, todėl natūralu, kad užtrunka ilgiau. Priklauso nuo santykio su mirusiu žmogumi, kuo santykis yra stipresnis, kuo žmogus yra artimesnis, tuo daugiau tikėtina, kad procesas užtruks ilgiau. Kai mes bendraujame su žmogumi, yra tiesioginis santykis ir mūsų viduje susikuria to žmogaus vaizdinys, mes jį nešiojamės savo viduje. Tas žmogus tampa mūsų dalimi. Jeigu tai yra mano mama, tai viduje aš esu savo mamos dukra. Kai miršta mama, tarsi kažkokia mano dalelė irgi miršta, atsiranda tuštuma toje vietoje. Tą tuštumą užpildyti reikia laiko ir galimybės išliūdėti. Jeigu yra labai artimas ryšys, mes gedime ilgiau. Kartais gedėjimas užtrunka ir tuo atveju, jeigu santykis yra artimas, bet negatyvus. Jeigu jaučiamas didelis pyktis ar nuoskauda ir mirus žmogui prarandama galimybė išsiaiškinti santykius, visa tai nešiojamasi viduje, todėl gedėjimo procesas gali užsitęsti.
Kartais po artimojo netekties žmonės nejaučia gilaus liūdesio, kaip manote, jie maskuoja savo išgyvenimus ar natūraliai nesijaučia dėl to liūdni?
Vieni žmonės verkia, kiti neverkia. Bet kartais negalėjimas verkti yra dar gilesnės depresijos požymis. Išoriškai gali atrodyti, kad jeigu žmogus neverkia, tai jam neliūdna, jis neišgyvena. Ne visada tai yra tiesa. Žmogus gali sąmoningai nerodyti, ką jaučia. Gali užsitęsti neigimo ir šoko fazė, kai bėgama nuo emocijų. Tačiau yra netekties išgyvenimo grupės. Rekomenduojama į grupę eiti, kai prasideda susitaikymo fazė, nes iš pradžių žmogus turi išgyventi savo jausmus, o dalyvaujant grupėje klausyti ir kitų skausmo gali būti per daug sunku.
Žinau žmonių, kuriems į laidotuves eiti yra per sunku. Kaip manote, ar šiuo atveju reikėtų neiti? Ką mums suteikia laidotuvės?
Dažnai sulaukiu klausimo, ar vesti vaikus ar nevesti į laidotuves. Yra šermenų dalis ir pačios laidotuvės. Nuėjimas ir atsisveikinimas su žmogumi svarbus kaip mirties fakto priėmimas, kad žmogus tikrai mirė. Pasitaiko atvejų, kai žmonės dingsta be žinios, tai artimieji kaip ir neturi santykio su juo, bet nežino, kur jis yra. Tai dvigubas jausmas, kai žinoma, kad žmogaus nėra, greičiausiai jis miręs, bet jaučiama slapta viltis, nes trūksta įrodymų. Tada sunkiau susitaikyti. Ėjimas į laidotuves turi prasmę. Gedėjimas ir neturi būti lengvas procesas. Kai kurie žmonės negali važiuoti į kapines, net šalia kapinių būti, apsuka jas ratu. Kartu – klausimas, ar tai nėra neigimo požymis.
Ar dažnas lankymasis kapinėse gali padėti, ar kaip tik žmogų dar labiau sujautrina?
Pirmiausia reikėtų įsiklausyti į save, iš kur ateina tas poreikis. Ėjimas į kapines gali būti jausmų ventiliacijos priemonė. Žmonės ten dažnai verkia, neša laiškus, juos skaito, kalbasi. Tai kartais terapiškai labai svarbus momentas. Ypač jeigu ta mirtis įvyksta staiga, netikėtai ir kartais lieka kažkas nepasakyta, nepaklausta, žmonės nuėję į kapines lengviau tai gali padaryti, pasakyti ar mintyse paklausti. Iš kitos pusės, tai gali būti ir užstrigimo požymis, kai ėjimas į kapines tampa didžiausia realybe ir pabėgimu nuo realaus pasaulio. Kai žmogus atsiriboja nuo pasaulio, atsisako visų paiūlymų, su niekuo nebendrauja, tik eina į kapines. Vėliau, ne pirmais mėnesiais, tai gali rodyti, kad žmogus nesusitaiko.
Ar skausmas dėl netekties kada nors išblėsta, ar lieka visam gyvenimui?
Skausmas niekada nedingsta, nes mes turime santykį ir daug prisiminimų su tuo žmogumi. Tačiau skausmas turėtų tapti nebe toks intensyvus. Nėra taip, kad visą laiką jaučiamos negatyvios emocijos, tačiau jos gali sugrįžti kartu su prisiminimais. Tai po truputį retėja ir intensyvumas mažėja. Jeigu skausmas yra intensyvus, kaip vakar, tai yra požymis, kad niekur nejudama.
Kaip reikėtų bendrauti su žmogumi, kuris neseniai neteko artimojo? Kaip išreikšti užuojautą?
Pagrindinė taisyklė yra nuoširdumas. Užuojauta nebūtinai pareiškiama žodžiais, svarbu tiesiog pabūti kartu, apkabinti, tai irgi yra užuojautos forma. Užuojauta gali būti įvairi. Kai žmogus yra netekęs artimojo, jis yra labai jautrus. Dažnai žmonės sako, kad man nepatinka, kai kiti klausinėja, nori patenktinti savo smalsumą. Iš kitos pusės, jeigu niekas jų neklausia, irgi jaučiasi, kad niekam nerūpi. Labai svarbu nebėgti nuo tos temos ir, jeigu pats žmogus pradeda kalbėti, tada leisti jam išsipasakoti. Dažnai vengiama nemalonių, skausmingų emocijų ir stengiamasi skubėti pralinksminti. To daryti nereikia, reikia leisti žmogui praventiliuoti jausmus. Savo prisiminimų pasakojimas padeda susitaikyti. Iš pradžių atrodo, kad tas pasakojimas visada vienodas, bet eigoje pradedama jausti, kad jis kinta, ir pagal tai galima matyti, kaip keičiasi santykis.
Kaip sau palengvinti gedėjimą?
Pagalba sau prasideda nuo labai paparastų dalykų. Pirmiausia reikia pasirūpinti savimi fiziškai, tai reiškia leisti išsimiegoti, nes dažnai būna sutrikęs miegas. Sveikai maitintis, tuo metu gali būti nebesvarbu, ar išvis aš valgau, tarsi pamirštu. Svarbi sportinė veikla, trys kartai per savaitę būtų rekomenduotina. Naujausi neurologiniai tyrimai rodo, kad bėgimas bent pusvalandį per dieną veikia smegenų lygmenį, išsiskiria seratoninas ir depresijos atveju tai veiksminga. Svarbu turėti galimybę su kažkuo pasikalbėti. Jeigu nėra artimo žmogaus, tada reikėtų kreiptis į psichologą, jis galėtų būti tuo žmogumi. Būna, kad žmogus gali atsiriboti ir nenorėti bendrauti, individualiai gali norėtis pabūti su savimi, bet ne per ilgai. Jeigu žmogus yra tikintis, malda irgi yra pagalba. Žmogui nesinorės labai linksmai būti, bet galima užsiimti kažkokia kultūrine veikla, dėmesio pakeitimas grąžina į realybę ir suteikia teigiamų emocijų. Kai kuriems žmonėms darbas padeda, bet yra rizika, kad darbas gali būti pabėgimas nuo gedėjimo.