Krikščioniui reikia bendruomenės. O organizacijos?

Dažnas save krikščionimi laikantis asmuo nepraktikuoja vieno iš esminių krikščioniško gyvenimo pamatų – bendruomeniškumo. Bendruomenės būtinumą ypač pabrėžia Naujasis Testamentas, ypač apaštalų laiškai tikėjimo bendruomenėms, iš kurių kyla Bažnyčios kaip bendro kūno supratimas. Sąmoningesni, savo tikėjimą rimtai priimantys krikščionys katalikai bendruomenės būtinumą visgi supranta, jiems tai yra vieta, kurioje jų asmeninė tikėjimo ugnis būtų palaikoma kitų karštų anglių, kurios viena kitą šildo. Tai taip pat užuovėja nuo pasaulio aplinkos, kurioje krikščioniškos tiesos ir praktikos gali būti priimamos šaltai ar net priešiškai. Todėl ne veltui parapijos ir kitos bažnytinės tarnystės yra orientuotos į bendruomenės kūrimą ir siekia tiek protu, tiek pavyzdžiu pagrįsti jos būtinumą katalikams.

O kaip gi yra su organizacija? Praktiškai kiekvienas sąmoningas katalikas nustebtų išgirdęs analogišką frazę „krikščioniui būtina organizacija“, gal net skeptiškai nusijuoktų, lyg išgirdęs oksimoronišką teiginį. Turbūt jis atpažintų, kad, bendrai, Bažnyčiai yra naudinga, kad yra krikščioniškų organizacijų su savitais veikimo principais ir tikslais, tačiau teigti, jog organizacija tiek pat būtina asmeniniam tikėjimo vystymuisi kaip ir bendruomenė, skamba beveik šventvagiškai. Mat vyrauja supratimas, jog bendruomenė yra gan svarbi krikščionybės ašis, o organizuotas, struktūriškai aiškus veikimas yra pasirinktinis priedas tam tikriems katalikams, kurie jaučia pašaukimą būtent šitaip veikti. Lyg organizacija būtų to paties pasaulio, iš kurio bendruomenėje norime trumpai pasišalinti, dalis.

Šiame tekste visgi pasiūlysiu naujai pažiūrėti į organizacijos prasmę iš neįprastos – dvasinės perspektyvos. Jei dar ne pakankamai keista, kviesiu pažvelgti į konkrečios organizacijos – Ateitininkų federacijos – teisinius dokumentus ne kaip į biurokratinį tekstą, o kaip vieną iš būdų atsiliepti į Kristaus kvietimą padaryti Jo mokiniais visų tautų žmones.

2. Bažnyčia, Įstatymas ir nuolankumas didesniam kūnui

Bažnyčia nuo pat pradžių egzistuoja dviejuose lygmenyse, kurie kartais dirbtinai supriešinami: kaip slėpiningoji Kristaus Sužadėtinė, ir kaip labai konkreti, taisyklių ir struktūrų turtinga bendrija. Tas pats apaštalas Paulius, kuris kalba apie Kristaus Kūną, sykiu skiria pareigas, tvarką, įspėja dėl nesantaikos, ragina laikytis drausmės. Naujasis Testamentas nėra vien dvasinių įžvalgų rinkinys  – tai ir labai praktiški nurodymai, kaip turi gyventi bendruomenės.

Čia išryškėja retkarčiais pamirštamas momentas: nuolankumas klausyti įstatymo ne todėl, kad jis būtų tobulas, bet todėl, kad jis yra kažko didesnio už mane balsas.  Senajame Testamente daug įsakymų šiandien atrodo keisti, kultūriškai tolimi, tačiau Dievas jais formavo tautą. Izraelio žmonės turėjo paklusti Įstatymui ne todėl, kad kiekvienas punktas galiotų visais amžiais, o todėl, kad tai buvo žymuo priklausymo Dievo išrinktajai tautai, keliaujančiai istorijoje, ir taip augančiai pasitikėjime Dievu. Be abejo, Dievo Žodyje visi įsakai yra tobulai sutampantys su Gėrio prigimtimi, bet čia noriu pabrėžti nuolankumo Įstatymui, net jei jis atrodo keistas, dėmenį.

Panašiai ir su Katalikų Bažnyčios kanonų teise: vargu ar kiekvienas kanonas yra „idealus“, tačiau jų laikymasis reiškia, kad Bažnyčia pripažįstama kaip kūnas, turintis atmintį, tradiciją, hierarchiją ir atsakomybę. Nuolankiai įsiklausyti į tokį Įstatymą – tai ne teisininkų žaidimas, o dvasinė laikysena, kai žmogus sutinka, kad ne jis vienas sprendžia, kas svarbu.

Tas pats galioja ir organizacijoms. Klausyti įstatų – tai pripažinti, kad egzistuoja „mes“, didesnis už mano asmeninę nuomonę ar skonį. Įstatai gali būti netikslūs, neišbaigti, reikalaujantys peržiūros, bet nuolankumas jais remtis rodo, kad žmogus priima savo vietą istorijoje, priima ankstesnių kartų pastangas ir pats įsijungia į tęstinę bendrą kelionę, o ne pradeda viską nuo nulio.

3. Ateitininkų federacija: organizacija ne sau, o pasauliui

Ateitininkų federacija (AF) čia yra parankus pavyzdys, nes ji aiškiai stovi dviejose erdvėse: vienu metu yra katalikiška jaunimo organizacija, besivadovaujanti Bažnyčios mokymu, tuo pačiu – pasaulietinė nevyriausybinė organizacija, teisiškai veikianti kaip asociacija pagal valstybės įstatymus. Jeigu vietinė tikinčiųjų bendruomenė dažniausiai yra skirta vienas kitą stiprinti, tai tokia organizacija kaip AF turi dar vieną aiškų tikslą – viešą, pilietinę ir kultūrinę misiją. Čia praverčia „decibelų“ metafora, kai garsiai kalbama apie atsinaujinimą Kristuje viešojoje erdvėje: pavienis krikščionis gali liudyti savo aplinkoje, bendruomenė sustiprina šį liudijimą, bet gausi organizacija suteikia visai kitokį pastiprinimą, nes atstovaujama ne vien sau, o visuomenėje žinomai organizacijai. Ji leidžia jungtis į projektus, dalyvauti konkursuose, tartis su valstybės institucijomis ir kitomis jaunimo organizacijomis, būti matomais viešojoje erdvėje.

Šiame kontekste AF įstatai nėra tik formalus dokumentas registrų centrui. Jie yra bandymas užrašyti, ką reiškia būti tokios organizacijos nariu, kokias atsakomybes prisiimti, dėl ko verta jungtis ir kokios ribos saugo tapatybę. Kitaip tariant, tai yra vietinis, konkrečiai Lietuvos situacijai pritaikytas bandymas apibrėžti, kaip „omnia instaurare in Christo“ atrodo organizaciniu pavidalu. Ir šis bandymas tęsiasi jau nuo 1910-ųjų metų.

4. Kas yra ateitininkas? Kelios įstatų „egzegezės“

Norint suprasti, kaip įstatai padeda, o ne trukdo dvasingumui, verta į juos pažvelgti ne kaip į normų sąrašą, o kaip į kelių kertinių klausimų atsakymus.

4.1. Kam apskritai ši organizacija egzistuoja?

Įstatų pradžioje apibrėžiamas AF tikslas: auklėti ir ugdyti žmones, kurie savo tikėjimą, tautiškumą, šeimyniškumą, inteligentiškumą ir visuomeniškumą įkūnija visose gyvenimo srityse – nuo asmeninio gyvenimo iki profesinės, kultūrinės ir politinės erdvės. Tai nėra vien „jaunimo užimtumo“ ar laisvalaikio leidimo formuluotė.

Dvasine prasme tai reiškia, kad narystė AF iš principo negali būti suprasta siaurai – kaip keletas stovyklų, draugų ratas ar gražūs prisiminimai. Įstatai labai aiškiai sako: čia siekiama formuoti žmogų, kuris visą savo gyvenimą nukreipia į Kristaus atneštą atnaujinimą. Organizacija nėra savaime tikslas, o instrumentas, leidžiantis krikščioniui išgyventi savo pašaukimą plačiau.

4.2. Penki principai kaip gyvenimo programa

Penki ateitininkų principai – katalikiškumas, tautiškumas, šeimyniškumas, inteligentiškumas ir visuomeniškumas – dažnai kartojami, bet ne visada suvokiami kaip nuosekli programa. Įstatuose jie minimi ne kaip dekoratyviniai „raktiniai žodžiai“, o kaip tai, ką prisiima narys. Katalikiškumas nurodo į tikėjimo išpažinimą ir gyvenimą pagal Bažnyčios mokymą, tautiškumas – į atsakomybę už savo tautos moralinę būklę, gerbiant, bet neidealizuojant jos istorijos ir kultūros; šeimyniškumas – į santykį, kuriame žmogus ne vien pats „susikuria save“, bet yra atsakingas už artimus santykius ir giminę; inteligentiškumas – į rūpinimąsi supančia kultūra ir atsakomybę už savo mąstymą; visuomeniškumas – į pasirengimą veikti ne tik savo rate, bet ir viešajame gyvenime.

Dvasiniame lygmenyje tai reiškia, kad AF įstatai labai konkrečiai pasako: būti ateitininku – tai leisti Evangelijai paliesti ne vien vidinį jausmų pasaulį, bet visą gyvenimą. Tokia programa gali atrodyti griežta, tačiau ji saugo nuo pagundos tikėjimą uždaryti vien asmeninėje ar vidinėje erdvėje. Popiežiaus Pranciškaus kvietimas Bažnyčiai „pakilti nuo sofų ir išeiti zakristijų“ čia tampa praktiškai įgyvendinamas – ne paliekant bendruomenę, bet iš jos išeinant į platesnį pasaulį. AF siūlo kelią tiems, kurie nori bendruomenėje gimusia tikėjimo patirtimi dalintis su kitais.

4.3. Kas gali būti narys?

Įstatai nusako, kad ateitininkas yra krikščionis katalikas, priimantis AF tikslus ir principus, sutinkantis laikytis įstatų ir konkretų įgyvendinimą detalizuojančių nuostatų. Ši formuluotė iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti grynai formalus kriterijus, tačiau ji saugo kelias esmines ribas.

Pirma, ji neleidžia krikščioniškumui virsti tik savaime suprantamu kultūriniu paveldu, kurį naudinga pasyviai tęsti, bet reikalauja konkretaus tikėjimo pasirinkimo – katalikiško tikėjimo. Antra, ji nubrėžia, kad narystė nėra vien emocinis pritarimas ar simpatija; tai yra sutartis su konkrečiu gyvenimo būdu ir siekiu, apmąstytu ir suformuluotu gerokai anksčiau. Čia atsiranda ir nuolankumo klausimas: įžengdamas į tokią narystę žmogus pripažįsta, kad nėra pats sau „statutų leidėjas“, o įsijungia į jau egzistuojantį kūną su jo istorija, klaidomis ir patirtimis. Tai yra anti-individualistinis žingsnis, priešingas mūsų laikmečio tendencijai viską susikurti pačiam.

4.4. Nario pareigos: nuo „bičiulio“ prie įsipareigojusio

Įstatai taip pat apibrėžia, kad ateitininkų narys ne tik turi teises (rinkti ir būti renkamas, dalyvauti veikloje), bet ir pareigas: dalyvauti organizacijos gyvenime, gyventi pagal principus, prisidėti prie veiklos ir ją palaikyti – savo laiku, gebėjimais, dažnai ir finansais. Čia atsiskiria du santykio tipai, kurie šiandien matomi ne tik organizacijose, bet ir Bažnyčioje apskritai. Yra bičiuliai, simpatizuojantys, dalyvaujantys renginiuose, stovyklose, mėgstantys atmosferą, bet vengiantys formalaus įsipareigojimo. Ir yra nariai, kurie sąmoningai priima įstatų rėmą ir leidžia jam formuoti savo pasirinkimus.

Vienas klierikas, prieš duodamas studento ateitininko įžodį, yra pateikęs palyginimą su Bažnyčios mokymu apie gyvenimą „susimetus“ prieš Santuoką. Bažnyčia perspėja apie riziką norėti visų santykio vaisių – artumo, saugumo, fizinio ryšio – be įsipareigojimo. Panaši logika veikia ir organizacinėje plotmėje: galima ilgai būti „šalia AF“ – naudotis renginiais, turiniu, ryšiais, tačiau vis neapsispręsti tapti nariu, prisiimant įstatų numatytą atsakomybę. Dvasiniu požiūriu įsipareigojimas yra apribojimas, bet dėl artimo, o ne prieš save. Įsipareigojimas apsaugo nuo paviršutiniškumo ir nuo vartotojiško santykio – „kol man čia gera, būsiu“. Jis veda į atsakomybę už tai, kas mums priklauso bendrystėje – „čia ir mano namai, jaučiu atsakomybę už juos“. Įstatų nubrėžtos nario pareigos taip suvokiamos ne kaip našta, bet kaip priemonė išaugti iš amžino „bandymosi“ režimo.

5. „Tiek ateitininkų, kiek nuomonių“: įvairovė rėmų viduje

Dažna AF kritika – kad nėra vieno aiškaus atsakymo, „kas yra ateitininkas“, nes kiekviena karta, kiekviena kuopa, kartais net kiekvienas žmogus turi savą akcentų visumą. Vienur stipriau išgyvenamas tautiškumas, kitur – intelektinis darbas, dar kitur – bendruomeniškas buvimas ir stovyklose kuriama atmosfera. Tam tikra prasme tai yra neišvengiamai gera žinia. Ji rodo, kad organizacijoje dar yra gyvybės: žmonės mąsto, interpretuoja, akcentuoja skirtingus dalykus, ginčijasi. Įstatai čia atlieka ne vien „suglaudinimo“, bet ir laisvės funkciją – jie nustato minimalią ribą, kuri turi būti bendra (tikslas, principai, narystės sąlygos), tačiau palieka erdvės savitai tradicijai, konkrečioms iniciatyvoms, vietiniam stiliui.

Kita vertus, „tiek ateitininkų, kiek nuomonių“ tampa problema tada, kai įvairovė pradeda naikinti pačią tapatybę. Jei viskas gali būti vadinama ateitininkiška veikla, tuomet šis žodis netenka turinio. Būtent čia įstatai ir nuostatai yra ramus, bet tvirtas atsakymas: jie nubrėžia liniją, kurią peržengus jau nebegalima sąžiningai vartoti to paties pavadinimo. AF atveju įvairovė yra normali ir net būtina, tačiau ji turi „kur gyventi“ – įstatų ir principų rėmuose. Tai leidžia vienu metu būti skirtingiems ir vis dėlto atpažįstamai priklausyti tam pačiam kūnui.

6. Įstatymas kaip dvasingumo praktika

Grįžtant prie platesnės perspektyvos, verta pabrėžti, kad Įstatymas Biblijoje ir Bažnyčios tradicijoje yra ne vien draudimų ir leidimų sistema, o dvasingumo forma. Kunigų knyga, įstatymai apie šventines dienas, aukas, net maisto taisykles – tai buvo būdai, kuriais Dievas tvarkė Izraelio laiką, ritmą, santykius ir atmintį. Žmogus, paklūstantis Įstatymui, kasdien praktiškai prisimindavo, kad yra išskirtinis laikas, atidėtas Dievui. Kanonų teisė panašiai padeda Bažnyčiai gyventi tvarkingai: apibrėžia, kas už ką atsako, kaip skiriami ganytojai, kaip saugomi sakramentai, kaip ginami pažeidžiamieji. Tai nėra dvasininkijos vietoj Evangelijos sugalvota nauja sistema, o bandymas Evangeliją įrašyti į konkrečius istorijos ir institucijos rėmus, taip dovanojant ir pasaulietinei valdžiai pavyzdį apie dorą teisinį reguliavimą.

AF įstatai šioje linijoje užima kuklią, bet autentišką vietą. Jie nėra dieviškasis Apreiškimas ir nėra kanonų teisė, tačiau jie yra konkretus bandymas tam tikru laiku ir tam tikroje vietoje suformuluoti, kaip krikščioniškas pašaukimas atrodo organizacijos gyvenime. Juos skaityti galima dvejopai: ir kaip „privalomų punktų sąrašą“, ir kaip kvietimą atsiversti. Dvasinė praktika gali būti labai paprasta: periodiškai grįžti prie įstatų kaip prie veidrodžio. Ne tam, kad ieškotume, kur „kiti neatitinka“, bet kad paklaustume savęs: ar tai, kaip išgyvenu savo narystę, atitinka organizacijos tikslą ir principus, ar gerai atlieku savo pareigas? Kur įstatai kviečia mane augti, o ne tik apsidrausti? Tai ypač svarbu veikiant ne vienam, bet su kitais siekiant bendro tikslo, kaip ir susikalibravimas kelionės metu bendražygiams yra būtinas.

Kita vertus, įstatai nėra užkonservuotas tekstas. Organizacijos gyvenime ateina momentai, kai jie peržiūrimi, tikslinami, koreguojami. Nuolankus paklusimas įstatams nereiškia aklo pritarimo viskam, o pasirengimą juos taisyti ne iš kaprizo, o iš atsakomybės. Tai irgi yra dvasingumo forma: bendras atskyrimas, ko šiandien iš mūsų prašo Evangelija, atsižvelgiant į ankstesnių kartų palikimą.

7. Pabaiga: nuo bendruomenės komforto prie organizuotos atsakomybės

Grįžtant prie pradžioje keltų klausimų, galima išskirti kelis dalykus.

Pirma, krikščioniui reikalinga bendruomenė – tai aiškiai matyti tiek iš Naujojo Testamento, tiek iš kasdienės tikėjimo patirties. Tačiau vien bendruomeniškumas, suprastas kaip jaukus buvimas su „savų ratu“, neužbaigia krikščionio pašaukimo.  Kvietimas „visa atnaujinti Kristuje“ nukreiptas ir į visuomenę, kultūrą, politiką, profesinį gyvenimą.

Antra, organizacija nėra priešingybė dvasiniam gyvenimui. Priešingai, ji gali tapti vienu iš svarbiausių būdų, kaip tikintis žmogus leidžia veikti ir skleistis savo tikėjimui – ne vien asmeniniais santykiais, bet ir suteikdamas savo balsą garsesniam garsiakalbiui. AF čia yra vienas iš pavyzdžių, kaip katalikiška organizacija gali veikti ir kaip Bažnyčios dalis, ir kaip pilietinė jėga.

Trečia, įstatai, nuostatai ir taisyklės gali būti dvasingumo forma, jei į juos žiūrime ne tik kaip į reikalavimų rinkinį, bet kaip į gaires išgyventi pašaukimą. Nuolankumas jų klausyti nėra naivus tikėjimas, kad dokumentas tobulas; tai pripažinimas, kad priklausau didesniam kūnui, kurio istorija ir atmintis mane pranoksta.

Iš šios perspektyvos galima suformuluoti du teksto adresatus.

Ne-ateitininkui, bet sąmoningam katalikui šis tekstas gali tapti kvietimu persvarstyti klausimą: ar užtenka vien bendruomeninio gyvenimo? Jei tikime, kad kiekvienas krikščionis pašauktas dalyvauti ir pilietinėje, ir kultūrinėje, ir profesinėje erdvėje, tai jungimasis prie AF yra puiki proga šį pašaukimą įgyvendinti kartu su ateitininkais. Tai yra seniausia, gausiausia ir daugiausiai resursų suteikianti katalikiška organizacija Lietuvoje, didinanti krikščioniško liudijimo „decibelus“ ir padedanti įsijungti į platesnį nei savo parapija ar grupelė lauką.

Ateitininkui, kuris labiausiai vertina „bendruomenišką“ AF veidą, šis tekstas gali būti kvietimas iš naujo atsiversti įstatus. Ne dėl formalumo, o kaip dvasiniam gyvenimui reikalingą dokumentą. Skaityti juos reiškia sau priminti, kad svarbi ne tik gera atmosfera, bet ir misija, ne tik buvimas „su savais“, bet ir pasirengimas prisiimti atsakomybę. Nuo to, kiek nariai rimtai priima įstatuose suformuluotus tikslus, principus ir pareigas, tiesiogiai priklauso ir tai, kiek Ateitininkų federacija bus pajėgi vykdyti savo pašaukimą visuomenėje.

Taigi: bendruomenė palaiko tikėjimo ugnį, o organizacija suteikia jai kryptį ir formą. Ateitininkų federacija yra viena iš vietų, kurioje krikščionis labai konkrečiai gali pagarsinti kvietimą visuomenei – „visa atnaujinti Kristuje“.