Ginto Zilbalodžio „Flow“ nėra iš tų filmų, kurie tiesiog reikalaute reikalauja dėmesio įspūdingais vaizdais ar garso efektais. Jis nesiremia didinga orkestrine muzika ar įspūdingais dialogais, kad prikaustytų žiūrovus. Vietoj to, filmas primena lyg vos girdimą pasaką, istoriją, perteikiamą gestais ir žvilgsniais, o ne žodžiais. Ir vis dėlto jis palieka neišdildomą įspūdį – filmui pasibaigus dar ilgai neapleidžia jausmas, tarsi būtum buvęs kažko švento liudininkas.
Žiūrėdamas filmą „Flow“ kino teatre kartu su savo mergina ir keliais draugais negalėjau nemąstyti apie gilesnes jo prasmes. Neseniai „Oskarą“ už geriausią animacinį filmą laimėjusi juosta, visose Baltijos šalyse buvo įvertinta kaip itin svarbus meninis pasiekimas. Tačiau be techninio meistriškumo „Flow“ pulsuoja kažkuo daugiau – tarsi gaivališku dvasingumu, kuris atrodo toks senas kaip ir pats mitas.
Filme „Flow“ jaučiama tyli dvasinė trauka. Tai kelionė po stichijas – vandenį, vėją, žemę ir tarp jų atsidūrusias būtybes, kurios negali šių jėgų suvaldyti. Viso to centre – bevardis katinas, stebėtojas, tapęs pasaulio, kuris, regis, tuo pranyks po potvynio banga, dalyviu.
Filme nėra dialogų ir įspūdingų vaizdų – „Flow“ remiasi judesiais, žvilgsniais ir neišsakytais ryšiais, kurie užsimezga tarp veikėjų. Pradžioje katinas gyvena vienas, jis yra atsiskyrėlis, kuris keliauja po kraštovaizdį, kur pavojus užeina bangomis, antplūdžiais, potvyniais ir tyliu besisklaidančio pasaulio chaosu. Emocinis filmo svoris didėja palaipsniui, kai katė susiranda draugų: labradorą, kapibarą, lemūrą ir svarbiausia baltą paukštį, kurio buvimas nurodo į kažką gerokai daugiau nei tik paprastą draugystę.
Meditatyvus grožis
Iš pradžių „Flow“ tyla gali kelti nerimą. Filme nėra žmogiškųjų personažų, nėra žodžių, kuriais būtų vedamas pasakojimas. Viskas, ką matote, yra gyvūnai, kurie juda, sąveikauja ir stengiasi išgyventi pasaulyje, kuris atrodo ir pažįstamas, ir kartu svetimas. Tačiau istorijai vystantis dialogų nebuvimas tampa didžiausia jos stiprybe. Žvėrių lojimas, klyksmai ir lapų šlamėjimas užpildo erdves, kuriose kitu atveju galėtų gyventi žodžiai. Todėl kiekvienas garsas skamba tikslingai, kiekvienas judesys – apgalvotai. Filmas tarsi moko klausytis, matyti ir patirti. Tiems, kurie nori pasiduoti jo ritmui, „Flow“ suteikia gilų ryšio jausmą ne tik su ekrane matomais gyvūnais, bet ir su visu gamtos pasauliu.
Man šis filmas atskleidė meditacijos grožį. Tai tarsi priminimas apie tylą, kurioje dažnai aiškiausiai girdimas Dievo balsas (8 psalmė). „Flow“ tyloje tikrai yra daug vietos apmąstymams, nuostabai, giliam Kūrėjo rankų darbo pajautimui. Matydamas nuostabų gamtos grožį, iškart susimąsčiau apie Dievo didybę, kaip Jis priverčia visus pasaulio elementus veikti kartu ir išvien.
Mesijo figūra: paukštis kaip Kristaus simbolis
Baltasis paukštis filme išsiskiria kaip aiškiausiai išreikštas dvasinis simbolis. Nuo pat pirmojo pasirodymo jis veikia kaip gynėjas, gelbstintis skęstančią katę, pagaunantis ir švelniai paleidžiantis ją atgal ant žemės, o vėliau pasiūlantis jai maisto. Tačiau už gerumą tenka mokėti. Kai paukščio būrys pamato jo užuojautą, jį atstumia. Neapsikentęs jis ir toliau gina katę, net jei dėl to tenka stoti į mūšį su savo rūšies atstovais. Jis kovoja dėl gailestingumo ir pralaimi. Sužeistas ir apleistas, jis išstumiamas tų, kuriems kadaise priklausė. Taigi paukštis tampa aukos figūra, nubaustas už savo gerumą.
Tačiau jis yra ne tik sargas, bet ir lyderis bei vadovas, tikrinantis kitų gyvūnų moralinį apsisprendimą. Kai grupė susiduria su įstrigusiais šunimis, kapibara ir labradoras iškart puola juos gelbėti, tačiau paukštis veikia ne iš karto. Jis stebi, laukia, tarsi vertindamas, ar kiti išmoko rūpintis tais, kurie yra už jų artimiausio rato ribų. Tik tada, kai visa grupė parodo norą padėti ir taip išlaiko testą, paukštis vėl perima vadovavimą. Šis subtilus momentas sustiprina paukščio ne tik kaip gynėjo, bet ir kaip mokytojo vaidmenį. Jis nukreipia juos į užuojautą, lygiai kaip Kristus sutelkė dėmesį į užuojautą ir pagalbą savo laikų nusidėjėliams (Mk 2, 17).
Ir tada, pačią nežemiškiausią filmo akimirką, paukštis pakyla į dangų, nors net nebuvo miręs. Erdvėje, kurioje trumpam nustoja egzistuoti gravitacija, virš jų atsiveria spindintis portalas. Paukštis pakyla į šviesą, palikdamas katę ant žemės. Tai ryškus biblinis vaizdinys, primenantis įvairiose kultūrose aptinkamus pakilimo mitus, bet ypač primenantis Kristaus pasitraukimą iš Žemės po to, kai jis atliko savo misiją.
Dorybė ir transformacija: Gyvūnų kelionė
„Flow“ iš esmės yra istorija apie transformaciją. Kelionės metu gyvūnai ne tik fiziškai išbandomi, bet ir turi tobulėti taip, kad juose ima atsispindėti gilios, į žmogiškąsias dorybes panašios savybės. Kiekvienas veikėjas pradeda su ryškia yda, ir kiekvienas pasitelkęs patirtį, ją įveikia:
Katinas pradeda kaip vienišas, savarankiškas padaras, nedrįstantis pasitikėti ir greitai pabėgantis. Išlikimo instinktai, nors ir būtini, laiko jį izoliuotą. Tačiau filmo pabaigoje katinas supranta draugystės vertę ir pasiryžta rizikuoti savo saugumu, kad išgelbėtų kapibarą. Paskutinė ramybės akimirka, kai katinas žvelgia į savo atspindį vandenyje, yra ne tik sustojimas, bet ir suvokimas. Jis jau nebėra vienišas.
Iš pradžių lemūrai yra materialistai, jie griebiasi savo daiktų, tarsi jie apibrėžtų jų vertę. Tačiau kai ateina laikas veikti, jis paleidžia savo daiktus tiesiogine ir perkeltine prasme, teikdami pirmenybę grupei, o ne savo turtui. Šis perėjimas nuo kaupimo prie dosnumo yra viena tyliausių, bet žmogiškiausių filmo transformacijų.
Labradoras iš pradžių yra tas, kuris seka ir kuriam patogu būti draugijoje, bet trūksta krypties. Kelionės metu jis išmoksta tikros ištikimybės ne tik tiems, kurie jam naudingi, bet ir tiems, kuriems jo reikia. Jis renkasi tikrus draugus, o ne savanaudišką šunų gaują, kuriai kadaise priklausė.
Baltas paukštis įkūnija pasiaukojimą. Jis saugo, veda ir galiausiai sumoka kainą už savo įsitikinimus. Jis žiauriausiu būdu sužino, kad ginti tai, kas teisinga, dažnai reiškia likti vienam.
Galiausiai, kapibara yra moralinis pasakojimo centras. Nuo pat pradžių ji kantri, gera ir norinti padėti. Skirtingai nei kiti, ji neturi savanaudiškų ydų, kurias reikėtų įveikti, galbūt todėl, kad kiekvienoje istorijoje reikia personažo, kuris tiesiog atstovautų gėriui. Tačiau jo buvimas nėra pasyvus; jis palaiko grupę, primena jiems apie draugystę ir nepalaužiamą gerumą netikrumo ir baimės akivaizdoje.
Filmo reikšmė
„Flow“ ne tik vaizduoja netektį, bet ir priverčia ją pajusti. Filme vaizduojamas nuolat kintantis pasaulis, kuriame vanduo kyla ir krinta, kuriame būtybės susitinka ir išsiskiria. Tačiau po filmo paviršiumi slypi kai kas gerokai universalesnio: meilės ir supratimo mokymosi procesas, pasiaukojimo reikšmė ir ryšiai, užsimezgantys bendrų nelaimių akivaizdoje.
Paskutinėmis akimirkomis, kai potvynio vanduo atslūgsta, katinas žvelgia į pelkę, ne tik į savo atspindį, bet ir į veidus tų, kurie tapo jo šeima. Tai tylaus atsivėrimo akimirka. Apsuptas naujai atrastos šeimos, jis jau ne taip bijo, o labiau domisi. Nors artėjantis potvynis vis dar gali pakreipti viską nenumatyta linkme, katinas jau susitaikė su juo, žinodamas, kad ir kas nutiktų, ji nesusidurs su tuo vienas. Taigi išgyvenimas, kaip rodo „Flow“, nėra vien tik sunkumų įveikimas. Daug svarbiau yra tai, kaip ir su kuo pasirenkate išgyventi.