Konferencija Vilniuje „Krikščioniškas politinis veikimas bendrojo gėrio link“
Skelbiame sutrumpintą renginio aprašymą, platesnę informaciją galite rasti „Laisvos visuomenės instituto“ tinklalapyje.
Balandžio 4 d. Vilniuje „Laisvos visuomenės instituto“ organizuotos konferencijos „Krikščioniškas politinis veikimas bendrojo gėrio link“ metu pranešimais apie liberaliosios demokratijos krizę ir bendrojo gėrio sampratą dalijosi ne tik žymūs Lietuvos mokslininkai ir ekspertai, bet ir kitose šalyse politinius procesus matantys ir juos įžvalgiai apmąstantys kolegos, o taip pat ir Europos Parlamento bei LR Seimo nariai iš įvairių politinių partijų.
Vakarų civilizacijos ateitis iš tiesų kelia nemažą susirūpinimą. Siūlomos įvairios, dažnai net viena kitą paneigiančios strategijos, kaip užtikrinti Vakarams priklausančių valstybių bei visuomenių, tarp jų Lietuvos, tvarumą bei išlikimą. Nepaisant pastaruoju metu vis labiau įsigalinčio individualizmo, yra sutariama, kad visuomenės išlikimui yra būtinas vienijantis bendras vardiklis ir tvirtas pamatas. Tokiu pamatu nuo Aristotelio laikų politinėje mintyje ir Katalikų Bažnyčioje yra laikoma bendrojo gėrio samprata.
Taigi konferencijos metu analizuotas liberalizmo ir demokratijos santykis, liberaliosios demokratijos krizė ir jos priežastys, pristatyta bendrojo gėrio demokratijos vizija, apmąstyti jos aspektai Lietuvos ir Lenkijos geopolitiniame kontekste.
Renginį pradėjo J. E. apaštalinio nuncijaus arkivysk. dr. Georg GÄNSWEIN invokacijos žodis, kuriuo dvasininkas konferencijos dalyviams meldė išminties ir noro pažinti tiesą.
Pirmąjį pranešimą skaitė Vilniaus universiteto profesorius, VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto Politinės filosofijos ir idėjų istorijos katedros vedėjas, monografijų „Liberalizmas kaip pilietinė religija“, „Vertybių tironija ir politika“, „Politinio proto kritika“ ir kitų autorius prof. dr. Alvydas Jokubaitis. Prelegentas pabrėžė, kad liberalizmas ir demokratija yra dvi konfliktuojančios politinės doktrinos. Liberalai į demokratiją iš tiesų žiūri atsargiai, nes supranta, kad demokratiniu būdu visuomenė gali atmesti liberalizmą. Liberalai bijo, kad dėl per didelio dėmesio liaudžiai sprendimai gali prieštarauti jų absoliutinamai individo laisvei, o į krikščioniškų pažiūrų piliečius jie žiūri kaip į atsilikusius žmones, su kuriais nėra prasmės kalbėti, juos reikia išgąsdinti, perauklėti ir priversti paklusti. Pasak profesoriaus, bendrasis gėris visada yra išbandymas. Liberalų nuolatinis reikalavimas individą iškelti aukščiau bendruomenės griauna bendrumą. Demokratija, paversta negatyviąja demokratija, yra tam tikras dalyvavimas valdžioje, bet tai veikiau priešiškas dalyvavimas. Tai tam tikras įsipareigojimas, bet įsipareigojimas atmesti. Todėl liberalai mėgdžioja Krikščionybę ir imasi sielovados. Jie nutarė galintys sukurti savo religiją, ir pagrindinis politikų tikslas dabar – diktuoti pažiūras. Liberalioji demokratija ne tik to negali sustabdyti, patys liberalai tai palaiko.
Konferenciją tęsė žurnalistas, politologas, politikos apžvalgininkas, vyriausiasis politikos analitikas Geopolitikos ir saugumo studijų centre Vladimiras Laučius. Jis pranešime teigė, kad viena liberaliosios demokratijos krizės priežasčių – tai, kad liberalizmo politinę filosofiją pamažu išstūmė suprimityvinta politinio mąstymo forma – ideologija, kurioje pastaruosius kelis dešimtmečius vyrauja kairiojo liberalizmo ideologemos. Maža to, ši ideologija pasižymi tendencija įgauti religijos bruožų, o jos atstovai neretai elgiasi kaip kitatikius persekiojanti Progreso ir Žmogaus teisių Bažnyčia. Tačiau ideologijos virtimas pilietine ar politine religija stebinti neturėtų. Vakaruose visuotinai nykstant Krikščionybės įtakai, jos vietą užėmė sekuliari moralė, tai, ką šiandien mėgstama vadinti „vertybėmis“. Ši sekuliari moralė atėjo su savo grynai pasaulietiniu turiniu, bet perėmė religinės galios statusą. Tai, kas prieš tūkstantį metų buvo krikščioniška valstybė, o prieš šimtą metų – „krikščioniškas socialinis mokymas“, šiandien virto „vertybine politika“, kurios „vertybės“ pretenduoja į tikėjimo tiesų statusą. Tarp tų tikėjimo tiesų – žmogaus teisės, kurios vadinamos prigimtinėmis atsisakant arba net nesugebant rišliai paaiškinti, kas yra žmogaus prigimtis ir, vadinasi, iš ko tos teisės kildinamos; multikultūrizmas; Vakarų civilizacijos ritualizuotas nuodėmių išpažinimas ir amžinas atgailavimas; šv. imigracija; liberaliosios demokratijos eksportas kaip nauja evangelizacijos atmaina; woke „vertybės“ ir kt. Visai šiai naujųjų laikų Bažnyčiai vadinamosios vertybės yra tai, kas viduramžių Europai buvo Krikščionybė. Moraliniu ir dvasiniu požiūriu jos yra taip pat imperatyvios, kaip ir Krikščionybė anais laikais.
Renginį tęsė gydytojas chirurgas, kunigas, humanitarinių mokslų daktaras, Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto dėstytojas prof. habil. dr. Andrius Narbekovas, kalbėjęs apie žmogaus gyvybės ir orumo ryšį. Anot jo, apibrėžti žmogaus orumą galiausiai reiškia apibūdinti buvimo žmogumi prasmę. Būti žmogumi reiškia būti laikomam paslaptimi, analogiškai kaip Dievas yra paslaptis, todėl orumas, kuris yra mūsų žmogiškosios būties požymis, visada bus paslaptingas. Teisė į gyvybę užtikrina biologinės egzistencijos išsaugojimą, o orumas suteikia žmogaus egzistencijai kokybinį matmenį. Taigi teisė į gyvybę ir orumas yra neatsiejamai susiję ir sudaro teisingos ir humaniškos visuomenės pagrindą. Oriai gyventi reiškia daugiau nei tik išgyventi; tai reiškia, kad reikia turėti galimybę naudotis pagrindiniais gyvenimo poreikiais, tokiais kaip maistas, pastogė, sveikatos priežiūra ir išsilavinimas. Tai taip pat reiškia galimybę savarankiškai rinktis savo gyvenimą ir ateitį be prievartos ar kišimosi.
Galiausiai, paskutinį renginio pranešimą pristatė dr. Vincentas Vobolevičius, ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto Ekonomikos ir politikos studijų programos direktorius. Jis aptarė sociologinį tyrimą, kurio metu buvo tiriama, koks tėvų elgesys padeda perduoti tikėjimą savo vaikams. Tėvams, kurių religiniai įsitikinimai nėra išbandomi, sunkiau perteikti savo tikėjimą vaikams. Skirtumas ypač išryškėja kalbant apie sudėtingesnius tikėjimo teiginius, kurie šiais laikais gali būti laikomi kontroversiškais. Pavyzdžiui, tikintys pomirtiniu gyvenimu tėvai šį įsitikinimą vaikams perteikia sėkmingai, tačiau įsitikinimą, kad išganymui yra būtina sekti Jėzumi, perteikti yra kur kas sunkiau. Vis dėlto tyrimo rezultatai rodo, jog kai kurie Bažnyčios mokymą išpažįstantys tėvai randa būdų perteikti šias vertybes net ir sudėtingomis sąlygomis. „Tyrimo metu tikrinome hipotezę, kad tėvai, drąsiai ir atvirai grindžiantys savo viešą gyvenimą – karjeros pasirinkimus, elgesį draugų grupėse ir kt. – krikščioniška etika geriau perteikia savo įsitikinimus vaikams nei kiti tėvai“, – pasakojo dr. V. Vobolevičius. Tyrimo rezultatai rodo, kad tėvų tikėjimo ir jų viešo gyvenimo dermė, ypač tėvų dėl religinių įsitikinimų padaryti pasiaukojimai, patogumo, socialinio statuso ar draugų praradimai reikšmingai padidina tikimybę, kad vaikai perims tėvų religinius įsitikinimus.
Renginį užbaigė diskusija tarp LR Seimo narių: Vytauto Sinicos, Martyno Katelyno ir Lino Kukuraičio. Diskusijos metu kalbėta, kad bendrojo gėrio sąvoka politikoje dažniausiai yra svetima, ir nors Seime darbas verda, bet dažnai atrodo, kad svarbiausi bendrojo gėrio klausimai – tokie kaip demografija – yra ignoruojami, nors politinėse programose jie ir atspindi.
