Kol mirtis mus sujungs… Keletas minčių apie artėjančius amžinuosius įžadus

Šį tekstą rašau likus mažiau nei mėnesiui iki mano amžinųjų įžadų šventės, dienos, kai pagaliau prieš altorių ištarsiu pažadą amžinai gyventi „skaisčiai, dėl Dangaus Karalystės, neturtingai, liudijant, kad Dievas yra vienintelis tikras žmogaus turtas, ir paklusniai iki kryžiaus mirties“ (Įsikūnijusio Žodžio kongregacijos įžadų tekstas). Praėjo jau beveik šešeri metai nuo tada, kai pradėjau ruoštis šiam momentui – pradedant vieneriais novicijato metais, vėliau studijuojant filosofiją ir teologiją mūsų kongregacijos seminarijoje Italijoje. Per tuos šešerius metus mačiau ne vieną anksčiau įstojusį brolį, duodantį amžinuosius įžadus. Ir pats jau penkis kartus ištariau tą patį įžadų tekstą, tiesa, kiekvieną kartą duodamas laikiną, o ne amžiną pažadą: „duodu įžadą vienerius (dvejus) metus gyventi skaisčiai, dėl Dangaus Karalystės, neturtingai <…> paklusniai…“. Ir štai, visai netrukus pagaliau ir aš galėsiu ištarti tą „amžinai“, kurį tardamas susigraudina beveik kiekvienas. Kaip laukiu šio momento, kaip nekantrauju, nes kas myli, nori mylėti amžinai.