Kokybiškos politinės diskusijos – ar įmanomas jų atgimimas Lietuvoje?

Lietuvoje pasitikėjimas valdžia yra stipriai smukęs, o susitikę žmonės, kurie palaiko skirtingas puses, neretai bando vienas kitą pažeminti, dėl įsitikinimų net grasina „pribaigti” – socialinėse medijose dažnai šnekama taip, tarsi už tai negalėtų būti patraukiama baudžiamojon atsakomybėn. O ir politikai bendraudami yra linkę pasikliauti gatvės diskutavimo manieromis. Pavyzdžiui, Ingrida Šimonytė ir Agnė Širinskienė viešo apsižodžiavimo metu vartojo neskoningus pasisakymus, I.Šimonytė kreipdamasi į A. Širinskienę teigė, jog „šūde maudytis yra Jūsų asmeninis pasirinkimas, nors ir kas vakar tą darykit, jeigu Jums malonu”[1]. Toks yra šiuolaikinės Lietuvos politinių diskusijų klimatas, kuriame gyvena ir jaunoji karta, tačiau stebėdama tokį elgesį, ji neretai praranda pasitikėjimą ne tik politikais, bet ir pačiu demokratiniu procesu. Praėjusiais metais įvykę prezidento rinkimai pritraukė rekordinius 49% jaunimo (18-29 m.), bet tik 35,69% iš jų atėjo balsuoti per pirmąjį Seimo rinkimų turą[2]. Taigi dalis jaunimo nusigręžia nuo parlamentinio politinio gyvenimo ir todėl auga apolitiškumas, o priimami sprendimai tik toliau atbaido nuo aktyvaus dalyvavimo demokratiniuose procesuose ir nėra aktualūs jaunimui.
Politinės diskusijos ir jų kultūra yra esminis demokratinės visuomenės elementas. Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, politinė retorika viešojoje erdvėje formuoja ne tik politikos kryptį, bet ir piliečių pasitikėjimą valdžios institucijomis. Analizuojant politinių diskusijų padėtį Lietuvoje tikrai galime įžvelgti daug neigiamų aspektų. Tačiau kodėl taip yra?
Politinių diskusijų retorikoje atsiskleidžia tam tikros pasikartojančios tendencijos, kurios atspindi ne tik politikų veikimo būdus, bet ir platesnius socialinius procesus. Politinės retorikos pobūdis gali būti apibūdinamas kaip pasikartojantys komunikacijos modeliai, kurie dažnai naudojami siekiant paveikti auditoriją ar sutelkti politinę paramą. Lietuvos viešoji erdvė pasižymi keliomis pagrindinėmis politinės retorikos tendencijomis, kurios atspindi ne tik politikų komunikacijos strategijas, bet ir visuomenės reakcijas į jas.
Reikšmingas aspektas – tai populizmo stiprėjimas, kurį liudija viešojoje erdvėje dažnai pasikartojantys šūkiai, orientuoti į emocinius argumentus, o ne faktus. Nors tai politikoje dažnas reiškinys, populizmas apima net keturias kategorijas: politinės komunikacijos stilių, ideologiją, konkrečią partiją ir strategiją[3]. Todėl populizmą yra sunku apibrėžti kaip tikslią sąvoką, tačiau remiantis „Cambridge” žodynu[4] ir visuotinėmis tendencijomis, galima teigti, jog populizmas – tai politinės idėjos ir veikla, kuria siekiama gauti paprastų žmonių palaikymą suteikiant jiems tai, ko jie nori, dažniausiai sukirstant žmones į dvi grupes „dorus piliečius” ir „korumpuotą elitą”. Todėl populistinės tendencijos daro poveikį visuomenės pasitikėjimui politikais ir motyvacijai dalyvauti politiniame gyvenime. Taip pat tokių partijų atributas, skirtas patraukti rinkėjų dėmesį – paprastų, greitų sprendimų siūlymas sudėtingoms problemoms. Tačiau šis metodas neretai trukdo konstruktyviai diskusijai, nes nesuteikia erdvės gilesniems argumentams ir ilgalaikių sprendimų paieškai, taip net sukeldamas grėsmę demokratijai. Vilniaus universiteto mokslo populiarinimo žurnale SPECTRUM, nr. 39, skiltyje „Ar populizmas kelia grėsmę demokratijai?” kalbinama A.Stepinska, Poznanės Adomo Mickevičiaus universiteto politikos mokslų ir žurnalistikos fakulteto profesorė, sako: „Pagrindinė problema ta, kad politikai populistai dažnai remiasi autoritarine šalies valdymo vizija. Tokie asmenys, gavę valdžią, siekia kontroliuoti žiniasklaidą, teismų sistemą ir kita, o tai iš tiesų yra didelis pavojus demokratinėms visuomenėms.” O tai, jog populizmu užsiimančių partijų ir politikų populiarumas vis auga, kelia dar didesnį susirūpinimą dėl mūsų ateities ir žmonių imlumo melui bei išpūstiems pažadams. „Lietuvos politinės partijos populizmo amžiuje: 2016 ir 2020 m. Seimo rinkimų programų turinio analizėje” parengtoje Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto Politinės elgsenos ir institucijų tyrimų katedros asistentės Jogilės Ulinskaitės yra teigiama: „2020 m. politinių partijų programose, palyginti su 2016 m. programomis, randame daugiau pastraipų, kuriose yra nuorodų į žmones. Padidėjusį bendrą į žmones nurodančių pastraipų kiekį galime sieti ne tik su didesniu 2020 m. rinkimuose dalyvavusių naujų partijų skaičiumi ir jų į populizmą linkusiu kalbėjimu, bet ir su padidėjusiu žmones pabrėžiančių nuorodų kiekiu parlamentinių partijų programose[5].”
Taip pat populizmo persmelktuose, plačiosios visuomenės pripažinimo siekiančiuose politikų veiksmuose netrūksta personalizacijos – dažnai kiekvienam pastebimo, tačiau nesureikšminamo fenomeno. Tai yra taip giliai įsišakniję, jog retas, kuris tai pastebėjęs išskiria kaip nederamą dalyką. Politikai dažnai orientuojasi į asmeniškumus, o ne į argumentuotą diskusiją. Ši tendencija pasireiškia puolimais tarp skirtingų politinių „stovyklų” ar asmeninių pasiekimų akcentavimu ar kritikavimu. Personalizacija trukdo aptarti esminius politinius klausimus, nes dėmesys nukreipiamas nuo turinio prie asmenybių. Taip pat tai kiršina rinkėjus ir sukuria poliarizaciją visuomenėje, kuri trukdo siekti kokybiškų ir fundamentalių politinių diskusijų, kurios yra būtinos norint spręsti problemas ir teikti bendrus siūlymus. Lietuvoje keletas žinomų poliarizacijos pavyzdžių politikoje gali būti įvardijami taip: „Už ar prieš konservatorius”, „Prieš homoseksualų infiltraciją į visuomenę”, „Landsbergių klano konspiracija”, „Vatnikų smegenų plovimas” ir panašiai. Šios temos kelia didžiules emocijas bei priešina visuomenę, o socialinėse medijose algoritmų sukurti burbulai skatina itin vienpusišką mąstymą, kadangi socialiniai tinklai rodo tik tą informaciją, kurią nori matyti ir kuriai pritaria vartotojas.
Pavyzdžiui, socialinių tinklų platformos, tokios kaip „Facebook“ ar „X“, skatina greitą informacijos sklaidą, tačiau kartu tampa ir manipuliacijos bei dezinformacijos įrankiais. Algoritmai, kurie prioritetą teikia sensacingam turiniui, dar labiau stiprina visuomenės poliarizaciją. „Rage bait“ kultūra, kai dėmesys sutelkiamas į emocionalų ir provokuojantį turinį, dažnai naudojama mobilizuoti auditorijas. Tai ne tik didina įtampą tarp socialinių grupių, bet ir apsunkina konstruktyvių ir objektyvių diskusijų vystymąsi. Ši tendencija rodo, kad technologijų pažanga, nors ir suteikusi galimybę greitai dalintis informacija, neretai iškreipia demokratinio proceso esmę. Kai žiniasklaida siekdama išlaikyti auditorijos dėmesį, orientuojasi į konfliktus ir skandalus, svarbūs politiniai klausimai lieka antrame plane. Dėl to susiformuoja paviršutiniškas požiūris į politiką, kur svarbiausia tampa emocijos ir kontroversijos, o ne racionalūs argumentai. Tai kelia klausimą: kaip užtikrinti, kad būtų skatinamos kokybiškos ir objektyvios diskusijos?
Norint spręsti šią problemą, pirmiausia svarbus visuomenės įsitraukimas ir noras spręsti politinių diskusijų kultūros Lietuvoje problemas. Reikia įvairių priemonių, kurios apimtų ne tik žmonių asmeninius gebėjimus, bet ir platesnius, struktūrinius pokyčius. Šios priemonės turėtų skatinti visuomenės švietimą, didinti politinę atsakomybę ir gerinti žiniasklaidos kokybę.
Todėl norint auginti atviresnę visuomenę svarbu ją atitinkamai šviesti. Nors po švietimo programų atnaujinimo, pilietiškumo pamokose yra kalbama ir supažindinama su politiniais procesais, šių programų vienodas perteikimas nėra užtikrinamas mokyklose, taip atsirandant „knowledge gaps” (liet. žinių spragoms). Šiuo momentu yra sunku užtikrinti šių programų vienodą įgyvendinimą, tačiau šią problemą gali padėti spręsti geranoriškai nusiteikusios nevyriausybinės jaunimo organizacijos. Tokios organizacijos kaip LLJ (Lietuvos liberalus jaunimas) arba JKL (Jaunųjų konservatorių lyga) siekia puoselėti pilietiškai nusiteikusį jaunimą. Tačiau būna tokių atvejų, kai siekiant pravesti pilietiškumo pamokas mokyklose, šioms organizacijoms yra uždaromos durys. Tai jaunam žmogui gali apriboti galimybes, sužinoti svarbius dalykus apie jo valstybės politinį veikimą ir ateityje tapti politiškai aktyviu.
Antrasis žingsnis turėtų būti aktyvi piliečių reakcija, į žiniasklaidos kuriamą turinį, kuriame yra skiriamas dėmesys ne konstruktyviems pasisakymams, o konfliktų eskalavimui. Mūsų tikslas turėtų būti visuomenės ugdymas ir siekis keisti mūsų mąstymą, taip užtikrinant žiniasklaidos kokybę. Be to, svarbu skatinti nepriklausomą žurnalistiką, kurioje prioritetas būtų suteikiamas analizei ir objektyvumui, o ne greitam pelno siekimui. Tai leistų pasitikėjimui valdžia būti didesniam ir lemtų sėkmingesnį visuomenės informavimą.
Ilgalaikiai pokyčiai neįvyks akimirksniu, tačiau investuojant į švietimą, žiniasklaidos profesionalumą ir visuomenės pilietiškumą galima tikėtis teigiamų rezultatų. Tik bendromis pastangomis įmanoma kurti politinę erdvę, kurioje būtų svarbūs argumentai, o ne asmeniškumai, ir kurioje kiekvienas jaustųsi svarbus ir girdimas.
[1]https://m.kauno.diena.lt/naujienos/lietuva/politika/i-simonyte-susikibo-su-sirinskiene-sude-maudytis-yra-jusu-asmeninis-pasirinkimas-1118016
[2]https://www.lrytas.lt/lietuvosdiena/aktualijos/2024/10/19/news/seimo-rinkimai-sugriove-euforija-del-isaugusio-jaunimo-aktyvumo-kodel-nebeatejo-prie-balsadeziu–34692450
[3] Vilniaus universiteto mokslo populiarinimo žurnalas SPECTRUM, nr. 39; Raminta Labanauskienė „Ar populizmas kelia grėsmę demokratijai?”, https://issuu.com/vu_lt/docs/39_spectrum_numeris
[4] https://dictionary.cambridge.org/dictionary/english/populism
[5]https://www.zurnalai.vu.lt/politologija/article/download/22775/23434/47762#footnote-34868-47