Koks kelias gali atvesti žmogų į artimą santykį su knyga? Pokalbis su Rūta Elijošaityte-Kaikare

Laiko knygai, atrodo, visada maža: artėjančios šventės, darbai, nuovargis, o gal tiesiog lengviau rankose atsirandantis telefonas vis nugena mintis tolyn. Vis tik, kasmet šurmuliuojant Knygų mugei, pagalvoju – mes tikrai mylime knygas. Būtent apie šią meilę, o kartais ir nuovargį kalbuosi su  „Vilnius, UNESCO literatūros miestas“ vadove Rūta Elijošaityte-Kaikare.

Esate save pavadinusi literatūros vadybininke. Kaip prasidėjo šis kelias? Kaip pamilote knygas?

Pirmiausia įtakos turėjo šeima, nes augau aplinkoje, kurioje buvo daug skaitoma, turėjome didelę biblioteką. Trys mano kambario sienos buvo knygų lentynos nuo grindų iki lubų. Kelias link literatūros vadybos buvo organiškas. Yra tekę dirbti ir kitokius darbus, tačiau taip „lyg netyčia“ atsidurdavau šalia knygų. Nuo metų knygos rinkimų, iki vienas po kito prasidėjusių literatūros festivalių. Viena vertus, labai pasąmoningai norėjau dirbti tokį darbą, kita vertus, jis pats netyčia  mane susirasdavo. Kad ir ką pradėdavau daryti, man sekdavosi dirbti vadybinį, literatūrinį darbą. Vėliau įstojau mokytis kultūros vadybos, kur rašiau baigiamąjį darbą apie skaitymo skatinimą Lietuvoje.

Ar prieš vadybos studijas studijavote literatūrą?

Jokių literatūros studijų nebuvo. Tai žmones stebina, nes paprastai į tokias ar panašias veiklas žmonės ateina iš literatūros. Aš baigiau filosofijos studijas, tačiau čia taip pat reikia daug skaitymo. Į filosofiją mane atvedė literatūra, nes dvyliktoje klasėje prisiskaičiau Nyčės, kuris, kaip ir Kamiu, yra tradiciniai autoriai bręstančiam žmogui. Galvojau, ką man su ta informacija daryti, ir taip atėjau į filosofiją, vėliau į kultūros vadybą. Dar vėliau reikėjo pasirinkti nišą, tad literatūra ir tapo mano niša.