Viltė Baranauskaitė
8 min.
Categories
Visuomenė

Kokiais kriterijais yra teigiama, kad gydytojai galėtų asistuoti žmogaus mirčiai?

Dauguma žmonių bijo mirties, nes nežino, kas bus po jos. Mus visados kankina nežinia ir mes jos bijome. Kartais svarstome, kad jeigu kenčiu, reiškia tai yra gyvenimo pabaiga. Daugiau nieko negaliu veikti, daryti, tik kentėti ir skelbti pasauliui savo kančią, kuri didžiajai daliai žmonių yra visiškai neįdomi. Bet ar kančia tikrai yra pabaiga, o gal kaip tik, ji yra pabaigos pradžia, kito gyvenimo etapo pradžia? Gal ta kančia yra sėkla, kurią mums Dievas padovanojo, ir ją laistydami bei prižiūrėdami išauginsime ją į didelį medį. O šis teiks pavėsį, prieglaudą ir vaisius kitiems. Jeigu taip, tai kančia yra išbandymas, kuris užgrūdins ūgliuką. Tačiau ne visi supranta, kad tai yra Dievo dovana ir jos nedovanoja kitiems, o kaip tik ją naikina. Kai kurie žengia taip drastiškai, kad net nori užbaigti gyvenimą. Didžioji dalis populiacijos bijo pakelti prieš save ranką, tad kreipiasi pagalbos į profesionalus – medikus. Tačiau jie prisiekė Hipokrato priesaika, kuri neleidžia jiems žudyti žmonių, o įpareigoja juos gelbėti. 

Kai galvojame apie mirtį, dažniausiai mūsų galvose sukasi tokia mintis: „mirsiu, kai būsiu senas“. Senyvo amžiaus žmonės beveik visada miršta nuo lėtinių ligų. Retas nori užbaigti gyvenimą greičiau, nes jo ne tiek daug ir teliko. Bet yra ir tokių žmonių, kurie nėra įsikibę į gyvenimą ir nori jį kuo greičiau užbaigti. Jie linksta į savižudybę. XXI amžiaus pasaulis gali pasiūlyti medikamentų perdozavimą. Nors visas pasaulis mirties sukėlimą vadina eutanazija, aš šį kartą medikamentų perdozavimą pavadinsiu „švaria mirtimi“, nes iš išorės beveik neįmanoma suprasti, kad žmogus mirė. Atrodo, kad jis tik miega. Tačiau, tai – jau amžinas miegas ir nors dauguma žmonių užmiega su viltimi prisikelti, šis žmogus tokios vilties neturi. Jeigu jis prisikeltų, labai tikėtina, kad vėl bandytų nusižudyti.  

Penktąjį Dievo įsakymą „Nežudyk“ sudaro tik vienas žodis. Vieno žodžio užtenka. Jis tiesus, aiškus ir visiems suprantamas. Kai kurie žmonės nevertina gyvybės, nors ir žino Dekalogą. Jie pasirenka žudyti. Žodis „Nežudyk“ yra aiškus, bet mes dažnai pradedame jį išvedžioti savo naudai. Dėl visokių išvedžiojimų nebežinome, kas yra tiesa. Tačiau nereikia kaltinti tik kitų, mes patys neretai prisidedame prie to. Mes pernelyg dažnai užmirštame Didįjį Įsakymą. Pradžią visi puikiai prisimename, o pabaigos ne. Visas didysis įsakymas yra svarbus, jeigu kažkuri jo dalis nebūtų svarbi, ji nebūtų užrašyta. Kai Fariziejus kreipėsi į Jėzų žodžiais „„Mokytojau, koks įsakymas yra didžiausias Įstatyme?“ Jėzus jam atsakė: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu. Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas.“ Galbūt dauguma tikėjosi, kad yra tik vienas svarbus Įstatymas, tačiau Jėzus tęsė „Antrasis – panašus į jį: Mylėk savo artimą kaip save patį. Šiais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai (Mato Evangelija 22:35-40).“ Didžioji dalis žmonių pamiršta antrąją Įstatymo dalį. Bet juk ji irgi labai svarbi. Žinome, kad žmogžudys neturės amžinojo gyvenimo. Mes visi esame artimieji, visas pasaulis, jo problemos ir ydos mums yra artimos. Mūsų šaknys identiškos – visi kilom iš Ievos ir Adomo. Tad turime gerbti kitus žmones, guldyti gyvybę dėl jų, nes mes taip parodysim jiems savo meilę ir siųsime juos skleisti mūsų meilę. Juk „nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti (Jn 15:13).“  

Andrius Narbekovas labai gražiai eutanaziją apibūdino straipsnyje „Pasyvios eutanazijos ir užsispyrėliško gydymo netaikymo skirtumas“. Terminas „eutanazija“ yra kilęs iš dviejų graikų kalbos žodžių „eu“, kuris reiškia „gera“ ir „ thanatos“ reiškia „mirtis“ šiuos žodžius sudėję į žodžių junginį gausime „gera mirtis“ arba „laiminga mirtis“. Taip anksčiau buvo suvokiama, kokia turi būti mirtis, kurią galime vadinti laiminga, kadangi eutanazijos terminas buvo taikomas žmogaus natūraliai mirčiai, kai jis buvo neapleistas artimųjų. Vatikano dokumentas „Deklaracija apie eutanaziją“ pateikia tokį apibrėžimą: „eutanazija suprantama kaip veiksmas ar veiksmo nebuvimas, kuris savaime arba turint tikslą sukelia mirtį, idant baigtųsi kentėjimai.“ Vien iš šios citatos galima pajausti, kad eutanazijos atveju gyvybė yra vertinama menkiau, nei kančios nebuvimas. Tačiau taip dažnai girdime, kad šiuolaikinio žmogaus gyvenimas yra paremtas vertybėmis, tad jeigu gyvybė mums nėra svarbiausia vertybė, tuomet koks yra mūsų gyvenimo pagrindas?  

Dažnai yra manoma, kad aktyvi eutanazija yra etiškesnė už pasyviąją. Kaip moneta turi skaičių ir herbą, taip ir eutanazija turi dvi puses: aktyviąją ir pasyviąją. Mirtis, kai yra patiriama mažiau kančios, dažnai yra laikoma etiškesne. Ar ne taip? Žvelgiant iš krikščioniškosios moralės perspektyvos, galbūt mums būtų labiau priimtina pasyvioji eutanazija, juk mes nieko nepriverčiame pakelti rankos prieš gyvybę. Pasyviojoje eutanazijoje mes nieko nedarome, tik laukiame, kol žmogus mirs. Vieninteliai mūsų veiksmai būtų tik atjungti žmogų nuo aparatų. Kad suprastume, kodėl nereikėtų rinktis pasyviosios eutanazijos, kaip pavyzdį pateiksiu žmogaus mirtį dėl to, kad mes jam nedavėm maisto (per zondą). Sakoma, kad žmogus be oro gali išbūti tris minutes, be vandens tris dienas, o be maisto tris savaites. Kadangi žmogus turėtų badauti maždaug tris savaites, tai mirtis nuo bado yra laikoma, kaip vienas iš žiauriausių būdų mirti.  

Tačiau kodėl mes išvis dalijame eutanaziją į dvi dalis: aktyviąją ir pasyviąją? Vien išskyrimas į dvi, atrodo, visiškai skirtingas puses, turėtų mesti klaidos lenteles mūsų sąžinėje. Juk vieną blogą dalyką padalijus į dvi lygias dalis, blogio kiekis nesumažės, tik jo antra pusė bus perkelta šiek tiek toliau, bet ant tos pačios svarstyklių pusės. Svers tiek pat, bet sakysime, kad tai yra du visiškai atskiri dalykai. Praktiškai – jie yra atskiri, bet teoriškai – vienas ir tas pats.  

Užsipyrėliško gydymo netaikymo atveju žmogus mirs natūralia mirtimi, dėl ligos. Jam bus taikomos gyvybę palaikančios priemonės, bet jos nebus agresyvios ir alinančios. Žmogus galės džiaugtis savo gyvenimu, tiek, kiek jo liko. Niekas neužims jo likusio laiko bereikšmiu gydymu, kuris mažins jo orumą. Užtat jis galės praleisti laiką su artimaisiais. Tuo tarpu pasyvioji eutanazija alina visų sąžines. Kai ji yra atliekama, turėtų bent širdies pakraštyje kirbėti mintis, jog čia yra kažkas ne taip. Eutanazija atima paskutines minutes gyvenimo, kurias galėjo paskirti savo šeimai. Kiek girdžiu ir kiek skaitau, tiek pasyvioji, tiek aktyvioji eutanazija skleidžia šaltį, nes su gyvybe yra elgiamasi kaip su daiktu, šiukšle, kai užsispyrėliško gydymo netaikymo atveju jaučiama šiluma. Visi žiūri į sergantįjį kaip į žmogų. Tad kodėl mes draudžiame eutanazijos atveju į ligonį žiūrėti kaip į žmogų? 

Galėtume teigti, kad pasyvi eutanazija yra identiška užsispyrėliško gydymo netaikymui. Tačiau taip nėra. Nors atrodo, kad abiejų galutinis rezultatas yra mirtis, tačiau mintis visiškai skiriasi. Pasyviojoje eutanazijoje siekiama, kad ligonis nesikankintų, bet tai padaroma veiksmu – žmogus atjungiamas nuo gyvybę palaikančių aparatų. Tai nėra natūrali mirtis, tai yra žmogaus sukelta mirtis su intencija, kad jis kuo greičiau numirtų. Šis būdas prieštarauja Bažnyčios mokymui. Užtat užsispyrėliško gydymo netaikymas yra mums, krikščionims, priimtinas būdas. Kadangi šiuo būdu ligonis jau yra susitaikęs su mirties neišvengimu. Žmogus pats, sava valia, gali sąmoningai atsisakyti gydymo, kuris yra beprasmis gyvybės palaikymas. Tačiau užsispyrėliško gydymo netaikymo atveju, žmogus sulaukia pagalbos. Jis tik negauna nepakeliamų ar neefektyvių priemonių gydyme. Trumpai tariant, žmogus, kuris pasirinko pasyviąją eutanaziją bus paliktas vienas savo kančiose, o užsispyrėliško gydymo netaikymo atveju, žmogus bus gerbiamas, bus gerbiamas ir jo pasirinkimas nutraukti bevertį gydymą. 

Tad neverskime gydytojų nusižengti Hipokrato priesaikai. Plaukimas pagal srovę dažnai nėra gera išeitis. Nors ir norime garsiai pasakyti ne, bet bijome, delsiame, kad kiti pasakytų už mus. Įneškime į pasaulį gyvybę, o neišvarykime. Pasaulis yra savotiškas sūnus palaidūnas. Kai ateis badas, mes pas Tėvą bėgsim ir maldausim, kad leistų bent samdiniais būti. Tačiau Tėvas pasaulį priims, pribėgs, apkabins, papjaus nupenėtą veršį ir surengs puotą. Kai vyresnis brolis grįš ir sužinos ir pasipiktins, kad dėl mūsų surengė puotą, o dėl jo ne, tėvas atsakys „puotauti bei linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir atsirado!’“ (Lk 15:32) Jeigu norime šio nuopolio – pirmyn, keliaujam, bet ar mes nenorėtume visą laiką būti prie Tėvo? Tai pasirinkimas, kuris mums yra suteiktas: išeiti ir patirti badą ar pasilikti ir džiaugtis Tėvo meile bei malone. Pabaigai pasakysiu, kad pasaulio ateitis – mūsų rankose. Mūsų pasirinkimas ją puoselėti ar griauti. 

Projektą „Ne idealas turi taikytis prie siekiančiojo, o siekiantysis prie idealo“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 13 tūkstančių eurų.