Kokia po karo bus Europos ir pasaulio tvarka: ar laikas ją keisti?

2022 metų vasario 24 dieną pasaulis beviltiškai žvelgė į Rusijos neteisėtai, be priežasties užpultą Ukrainą. Ilgus metus kurta Europos ir pasaulio tvarka, pagrįsta tarptautine teise, kolektyvinę taiką palaikyti skirtomis institucijomis, nusiginklavimo ir tarpusavio pasitikėjimo priemonėmis ir diplomatiniais forumais, neišlaikė egzamino. Nei Jungtinės Tautos, kurių pagrindinė užduotis apsaugoti pasaulį nuo karo, nei Euro-Atlantinės organizacijos, turinčios pakankamai karinės galios apginti ne tik save, bet ir šalis partneres, negebėjo pasipriešinti Rusijos agresijai Ukrainoje. Lietuvos visuomenė nusivylė laisvę ir taiką propaguojančiais Vakarais, Nobelio taikos premiją neseniai gavusia Europos Sąjunga ir galingiausiu pasaulio kariniu aljansu – NATO. 

XX amžiaus istorijoje didžiuliai pasaulio sukrėtimai buvo išnaudoti kaip proga permąstyti pasaulio tvarką. Po Pirmojo pasaulinio karo buvo sukurta Tautų Lyga, po Antrojo – Jungtinės Tautos. Po Šaltojo karo, kai kurie istorikai teigia, buvo pristigta politinės vaizduotės ir, užuot permąsčius, kaip toliau teisingai ir taikiai turėtų būti valdomas pasaulis, buvo pasilikta prie jau anksčiau sukurtų institucijų. Gal tai buvo klaida? Gal reikėjo tuomet, o gal ir dabar nevėlu permąstyti pasaulio tvarką ir ją padaryti efektyvesnę? Ar Rusijos karas Ukrainoje yra tokio masto sukrėtimas, kurio pagrindu galima keisti pasaulį? Ar Jungtines Tautas, NATO, Europos Sąjungą galima reformuoti ir kaip? 

Tokius klausimus kėlėme šių metų studijų savaitgalyje Liškiavoje kartu su Kęstučiu Girniumi, Ginte Damušyte, Mariusz Antonowicz ir Dalia Bankauskaite. Nesvarbu, kad esame maža valstybė. Tai nekliudo mums turėti pakankamai politinės vaizduotės.

Teko pripažinti, kad Jungtines Tautas reformuoti vargiai pavyks. Saugumo Taryboje veto teisę turinčios penkios valstybės – ne tik Rusija, o ir JAV, Jungtinė Karalystė, Prancūzija ir Kinija – neatsisakys šios teisės. Be to, pasaulis dvidešimt pirmame amžiuje jau nebe toks, koks buvo dvidešimtame: yra įvykęs dekolonizacijos procesas, gerokai padidėjęs valstybių skaičius, jos susiduria su daugybe įvairiausių problemų. Didelei daliai šalių karas Ukrainoje yra tik regioninė Europos problema, o Afrikai ar Azijai karas net nėra išimties dalykas. Kongo Demokratinėje Respublikoje, pavyzdžiui, per pastaruosius metus vykusiuose karuose jau žuvo apie 5 milijonai žmonių, Jemeną bombarduoja Saudo Arabija su Jungtinės Karalystės teikiamais ginklais. Deja, net ir prognozuoti karo Ukrainoje tarptautinės organizacijos negebėjo: Putinas jau kelis metus atvirai dėstė imperinę viziją, bet niekas tuo netikėjo.

Jungtinės Tautos niekada nebuvo labai efektyvi organizacija. Nedidelė, bet iškalbinga įvairių organizacijų darbo kultūrą atspindinti iliustracija – tai posėdžių punktualumas: Jungtinėse Tautose posėdžiai gali vėluoti iki valandos, Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacijoje, apjungiančioje Europos šalis, JAV, Rusiją ir Centrinės Azijos valstybes, posėdžiai vėluoja apie pusvalandį, o štai NATO – jie prasideda laiku. Rusijos agresijos akivaizdoje reikėtų stiprinti tas organizacijas, kurios galėtų dirbti efektyviausiai. 

Europos Sąjunga parodė gebėjimą reaguoti į karą ir iki šiol labai greitai mobilizavo paramą Ukrainai. Svarbu, kad Europos pasiryžimas stiprinti savo gynybą, investuoti į ginkluotę ir karines pajėgas neišblėstų. Tik taip Europa bus pasiruošusi atremti ateities grėsmes. Europos sprendimų priėmimo procesą galima dar būtų tobulinti, nors tai nėra taip paprasta. Klausimas, pavyzdžiui, ar reiktų užsienio politikos klausimus Europos Sąjungoje spręsti ne vienbalsiai, o balsų dauguma. Ar nenukentėtų tuomet mažų valstybių interesai, kitoms valstybėms surinkus balsų daugumą?

Teigiamas dalykas – tai NATO gynybos stiprinimas: sprendimai priimti Madrido viršūnių susitikime padidinti karines sąjungininkų pajėgas rytiniame Aljanso flange. Taip pat labai svarbu toliau remti Ukrainą. NATO, tiesa, neįsitraukė į karą su Rusija su savo kariais. Ukraina nebuvo „uždengta“ NATO gynybos skėčiu ir Aljanso atgrasymo strategija galioja tik šalims narėms. Tačiau Vakarams remiant Ukrainą ginkluote, užpuolikė Rusija mato, kad Vakarai neleidžia jai kaimynystėje daryti, ką nori. Kitą kartą ši strategija jau gali suveikti kaip atgrasymas: net ir ne NATO šalį užpulti nėra naudinga. Intensyvios Vakarų šalių konsultacijos dėl paramos Ukrainai ir dėl būsimų saugumo garantijų yra labai svarbus poslinkis.

Ši krizė apskritai parodė lyderystės ir strateginio mąstymo poreikį. Turėtume rimčiau galvoti apie savo saugumo naratyvo kūrimą. Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen Europos Parlamente teigė, kad reikėjo labiau klausyti Baltijos šalių ir Lenkijos, kurios pažįsta Rusiją ir jau keleri metai kaip įspėjo Europą, kad Rusija nesustos, jei nebus sustabdyta. Gražus komisarės pasakymas, tačiau tai tik retorika. Europa iš tiesų netikėjo ir vargiai toliau tikės Baltijos šalimis: ji neturi bendros vizijos nei dėl Rusijos, nei dėl pačios Europos saugumo architektūros. Lyderystės čia labai reikėtų. Turėtume nepamiršti, kad NATO, Europos Sąjunga, Jungtinės tautos esame mes patys, kad šiose organizacijose turime balsą. Mažoms valstybėms, tokioms kaip Lietuva, aktualu telkti bendraminčius ir partnerius. Svarbu būtų labai aiškiai klausti, kokios mes norime pergalės Ukrainoje, kiek yra panašiai galvojančių kaip mes ir kokių priemonių mums reikės tai pergalei ir liekamosioms jos pasekmėms išsaugoti. Svarbu ginti savas vertybes, atsikračius iliuzijos, kad visas pasaulis yra toks kaip mes. Svarbu konsoliduoti savo viziją ir suplanuoti, kaip ją įgyvendinsime ir kaip tęsime dialogą su tais, kurie pasaulį mato kitaip.

Pasinaudodami proga ir pabandėme pasvarstyti, kokios pergalės Ukrainai norėtume mes, kaip lietuviai, kaip europiečiai. Ukrainai pradėjus sėkmingą kontra-puolimą atrodė, kad ji gali gebėti atsiimti savo teritorijas, tačiau suabejojome, ar Rusija Ukrainai lengvai atiduos Krymą (tuomet, rugsėjo viduryje, dar nežinojome, kad Rusija nenorės atiduoti ne tik Krymo, bet ir visų iki šiol okupuotų teritorijų, jas aneksuodama po suklastotų referendumų ir vėl grasindama branduoliniu karu). Norėtume, kad Rusija po karo išmoktų pamokas taip, kaip jas išmoko Vokietija po 1945-ųjų, tapdama pacifistine visuomene. Nors kai kas nori taip teigti, rusai neturi genetinio agresyvumo kodo: reikės (ir jau dabar reikia) dirbti su Rusijos visuomene, kad ši pasikeistų. 

Ukrainos pergalės turėtume norėti tokios, kokios norės patys ukrainiečiai. Gali būti, kad bus spaudimas iš Vakarų kuo greičiau pereiti prie diplomatinio derybų proceso, bet reikės labiausiai paisyti pačios Ukrainos norų. Tokiuose nelengvuose procesuose nepakeičiamu kelrodžiu turėtų išlikti tarptautinė teisė ir pagarba žmogaus teisėms. Kaip bebūtų, jei Ukraina negrįš į savo ankstesnes teritorines ribas, galima bus konstatuoti Ukrainos, o taip pat ir mūsų pralaimėjimą: regionas liks nestabilus, ir Rusija, kuri, kaip matome, turi žemą rizikos slenkstį (kitaip nei JAV ar Europa), nuolatos ieškos progų, kaip toliau plėsti savo įtaką ir kiekviena tokia pasitaikiusia proga stengsis pasinaudoti. Geriausia išeitis, jei Rusija būtų sutramdyta, o Vakarai aiškiai pasakytų: „Rusija turi trečdalį žemės rutulio teritorijos. To pakanka“. O jei Rusija bandytų šią „raudoną liniją“ peržengti, turėtų būti aiškus ir abejonių nekeliantis pasiryžimas rimtai atsakyti. 

Tekstas parašytas diskusijos „Europos ir pasaulio saugumo architektūra po karo: ar laikas pergalvoti pasaulio tvarką?“, vykusios studijų savaitgalyje „Taika XXI a.?“ Liškiavoje, pagrindu.