Kodėl žmonės bijo mylėti?

Šią žiemą netikėtai užsimaniau paslidinėti. Neslidinėjau jau daugiau nei 16 metų – paskutinis kartas buvo dar mokykloje. Visada arba neužtektavo laiko, arba nebūdavo gero oro, o po to pandemija, emigracija, liga. Galų gale pradėjau ieškoti galimybių paslidinėti Vilniuje – net ir sau slides nusipirkti. O po to pagalvojau – ar tikrai verta?

Nors onkologija išmokė nieko neatidėlioti „vėliau“, yra dalykų, kuriuos atidėlioju ir apie kuriuos, kaip apie slides, galvoju: ar tikrai man to reikia? Meilė, santykių paieškos taip pat yra tarp jų. „Esi pernelyg išranki“, – sako draugė. Kartais pati save klausiu: galbūt tikrai reikia sumažinti standartus ir ieškoti santykių, pavyzdžiui, pažinčių programėlėse? Patogu gi, sėdi namuose, brauki į dešinę ir į kairę… Kita vertus, toks formatas tinka ne visiems. Pavyzdžiui, man lengviau bendrauti gyvai, o ne susirašinėjimu, matyti žmogaus veidą, šypseną, jausti jo energiją… Žinoma, yra ir greitieji pasimatymai –sumokėję pinigus, atvykstate į kavinę ar restoraną ir bendraujate gyvai. Tačiau ir čia taip pat yra tam tikra rinka – po gyvų pokalbių vyrai prašo patikusių moterų kontaktų, tarsi perka prekę. Ir kažkaip nesinori būti vienintele, kuri liks „gulėti ant lentynos“.

Pastebiu, kad dabar pasimatymai labai panašūs į darbo pokalbius: kur dirbi, kiek uždirbi, ar turi žalingų įpročių, kiek turėjai partnerių, ar gyveni savo bute, ar vairuoji… Viena vertus, reikalingi klausimai, kita vertus – jei neturi savo buto, automobilio, turtingų tėvų, o dar esi pabėgėlė su liga, tarsi negali tikėtis santykių. Susidaro įspūdis, kad žmonės vietoj meilės ieško naudos ir net pirmąjį pasimatymą vertina kaip investiciją. Nes dažnai, pavaišindami moterį kava ir desertu, vyrai tikisi iš jos kažko mainais. Daug kartų mačiau tokius įrašus socialiniuose tinkluose, komentarus, pavyzdžiui, „aš sumokėjau už jos maistą, tegul atidirba“. Deja, net pati susidūriau su panašiu elgesiu, kai vienas pažįstamas paskambino ir paklausė „kaip gyveni?”, o po poros dienų pareikalavo, kad atvažiuočiau pas jį ir jam pagaminčiau maistą. Tarsi, jis skambučiu parodė savo rūpestį, o dabar mano eilė. Ir tokių situacijų labai daug… Tada kyla klausimas: ar tikrai verta?

Nesveiki santykiai gali tapti nereikalingu bagažu, kaip ir slidės persikraustant. Žinau, kad daugelis mano pažįstamų bijo pradėti santykius, kad nesusidurtų su tuo, kas dabar vadinama red flag arba „raudona vėliava“. Kažkas nenori naujų psichologinių traumų, kurias reikės gydyti ilgą laiką – ir ne visada sėkmingai. Kiti galvoja, jog kada nors ateityje, kai turės pinigų ar pasikeis politinė situacija, galės rasti „antrą pusę“. Kalbu ne tik apie emigrantus, bijančius, kad šalis, kuria šiandien priima, rytoj išmes juos be nieko. Tai ir apie lietuvius, kurie čia gimė, dirba, turi artimuosius, gali gauti paskolą banke arba atsiimti pensiją iš kaupimo fondų. Kažkada pastebėjau internete straipsnį apie priežastis, kurios trukdo lietuviams susilaukti vaikų. Komentaruose daugelis rašė, kad bijo karo, politinės situacijos pokyčių, Rusijos puolimo. Tai nestebina: matome, kas dabar vyksta Ukrainoje, kur dėl Rusijos apšaudymų žūsta jaunos šeimos, vaikai. Matome ir pokyčius JAV politikoje – dėl to taip pat neramu, ar Lietuva bus ginama, jei Rusija puls.

Kartais atrodo, jog meilė apskritai negali egzistuoti pasaulyje, kuriame vyksta karas, už grotų sėdi politiniai kaliniai, kuriame niekas negali sutrukdyti diktatoriui, užpuolusiam kaimyninę šalį… Atrodo, reikia būti labai laimingu žmogumi, kad tinkamu metu atsidurtum tinkamoje vietoje ir sutiktum ką nors, kas laikosi tokių pačių vertybių. Turbūt būtent dėl to laimingų porų nėra tiek daug. Kartais vyras ir moteris skelbia bendras nuotraukas, socialiniuose tinkluose rašo vienas apie kitą įvairius mielus dalykus, o tada staiga išsiskiria. Net neįsivaizduoji, kokie iš tikrųjų nelaimingi yra tavo artimieji, kurie gyvena tarsi laiminguose santykiuose. Mano draugės tėvai išsiskyrė po trisdešimties metų santuokos, kuri visiems atrodė ideali ir harmoninga. Yra daug istorijų, kai santuoka baigiasi smurtu. Arba kai žmonės susiduria su priklausomybe, psichologiniu spaudimu, prievarta. Tokiais momentais atrodo, geriau būti vienai…

Žinoma, vienišumas turi ir savo privalumų. Niekam nereikia atsiskaityti, kaip praėjo diena ir kokie tavo planai savaitgaliui. Po darbo gali grįžti namo ir visą vakarą naršyti socialiniuose tinkluose, skaityti knygą arba žiurėti filmą, kurio žanro, beje, nereikės derinti. Nereikia su kažkuo bendrauti. Nereikia planuoti bendrų atostogų, kur vienam ir kitam reikės derintis. Nereikia aiškinti, kodėl eini į treniruotę, į renginį arba nori susitikti su drauge. Vienam galima įsigyti naminį gyvūną, kuris niekam nebus alergiškas. Tačiau vienišam žmogui niekas negalės atnešti į ligoninę mėgstamo maisto ir paguosti, jei darbe buvo sunki diena. Vienišam nėra ką paprašyti, kad paimtų pirkinių maišus iš parduotuvės ar padėtų atlikti įvairius darbus namuose. Ir sudėtingiausiose gyvenimo situacijose vienišas žmogus taip pat neturės nieko, kas galėtų jį paremti.

Mano pažįstama iš Baltarusijos buvo nuteista daugiau nei 10 metų kalėjimo. Ji kali nuo 2020-ųjų – tada jai buvo vos 25-eri. Ji nespėjo nei apsirengti baltos vestuvių suknelės, nei tapti mama – dėl to, kad buvo prieš diktatūrą ir šita galimybė iš jos buvo atimta… Baltarusijoje nėra kam ja rūpintis. Nėra kam būti jos balsu ir perduoti naujienas. Labai gaila, kad ne visi santykiai išlaiko tokius rimtus išbandymus, kaip kalėjimas ar, tarkim, liga. Ne visi žmonės pasirengę būti šalia partnerio, kuris gali negrįžti iš kalėjimo ar nepasveikti – kai kam lengviau rasti naują meilę. Nes žmonės grįžta į gyvenimą kitokie –ir išoriškai, ir viduje. Jie matė siaubingus dalykus, patyrė didžiulį psichologinį spaudimą – ir susidoroti su tuo yra labai sunku. Kaip ir priprasti prie to, kad tavo mylimas žmogus nebebus toks laimingas, kaip anksčiau, kad turės vartoti vaistus, lankyti psichologą, sapnuos košmarus… Manau, kad žmonėms, turintiems sudėtingą gyvenimo istoriją, apskritai nėra lengva rasti meilę. Tiesiog todėl, kad standartai yra aukšti – ir tai nėra išrankumas. Tai nenoras gydyti dar ir sudaužytą širdį, jei staiga ir vėl įvyktų kažkas skaudaus.

Bet yra ir kitų meilės istorijų – kur santykiai išgyvena visus sunkumus ir išbandymus. Tik apie jas retai rašoma ir kuriama. Juk tokios istorijos nesulauks daug peržiūrų, neatneš didelių reitingų. Iš jų neįmanoma sugalvoti garsių antraščių, kurios priverstų skaitytoją paspausti nuorodą. Ir atrodo, kad jos beliko tik knyguose. Tačiau ligoninėje pas mano pagyvenusią palatos kaimynę kiekvieną dieną ateidavo jos vyras. Jis atnešdavo maisto produktų, padėdavo pavalgyti, o po to kartu jie lėtai vaikščiodavo koridoriumi. Mano senelis, kariškis, turėjęs tėvus, namus, išsilavinimą, susituokė su mano močiute –vaikų namų auklėtine, baigusia tik mokyklą. O vienos kolegės vyras dėl jos persikėlė iš šiltos Turkijos į lietingą Lietuvą ir išmoko gana sudėtingą lietuvių kalbą. Po tokių istorijų nekyla abejonių, kad meilė šitame netobulame pasaulyje egzistuoja. Žinoma, tai nėra knygose aprašomas jausmas su drugeliais pilve ir ne aistra, kurią rodo filmuose. Tai gali būti ir paprasti gestai: nesuteikti reikšmės žmogaus praeičiai, palaikyti jį ligos metu, netgi būti pasirengusiam dėl jo pakeisti savo gyvenimą.

Esu įsitikinusi: kai žmogus myli ir turi šeimą, jis turi komandą. O bet kurioje komandoje, net jei joje yra tik du žmonės, reikia mokėti ieškoti kompromiso. Kai kuriais atvejais reikia suderinti planus ir pirkinius, kitais – kartu ieškoti visiems tinkamo sprendimo. Turbūt net ir vienam reikia tai mokėti ir praktikuoti – su pačiu savimi.. Taigi su slidėmis taip ir padariau: apsirengiau šiltus drabužius, radau slidinėjimo inventoriaus nuomos punktą, nuvažiavau, paėmiau slides, paslidinėjau… Supratau, kad tai ne mano sportas, bet atsirado džiaugsmas, nes radau kompromisą, kai slidės netaps nereikalingomis, o kartu įgyvendinau ir savo seną norą. Taigi atsakyti į klausimą straipsnio pradžioje galiu tik taip – verta!

Ir mylėti tikrai visada yra verta – kokia padėtis bebūtų. Nėra recepto, kaip su šimto procentų garantija sutikti žmogų, kuris nepaliks tavęs nelaimėje. Bet ir jokios nelaimės gali neatsitikti. Gali pragyventi visą gyvenimą bijodamas ir po to labai gailėtis. Todėl vienintelė išeitis – gyventi ir mylėti čia ir dabar, tarsi būtų tik šiandiena. Praeitos dienos juk jau negrąžinsi, o ateinančios dar nėra. Šiandien yra saugumas, sveikata ir laisvė – todėl reikia džiaugtis akimirka.

Ir net vienišumą galima išgyventi prasmingai: atrasti naujus pomėgius, savanoriauti, išbandyti naują sporto šaką, išmokti naują kalbą. Ne gailėtis, kad kol kas dar neturi partnerio ar partnerės. Ir, žinoma, šitame kelyje svarbu nepamiršti kalbėtissu Dievu. Šv. Mišios ar paprastos maldos bažnyčioje atneša atsinaujinimo jausmą. Baimės ir nerimas kažkur dingsta, atsiranda jausmas, jog Dievas saugo ir neleis, kad atsitiktų kas nors blogo. Nes Dievas myli visus ir laiku siunčia darbą, galimybes, santykius ir norų išsipildymą. Ir jei dar nesutikau savo mylimo žmogaus, tai reiškia, kad tam kol kas dar neatėjo laikas. Bet būtinai ateis – juk meilė yra viena didžiausių Dievo dovanų ir stebuklų!