Kodėl užsieniečiams svarbu mokytis lietuvių kalbos?

Gyvendama Baltarusijoje, ne kartą dalyvavau kalbų olimpiadose. Tarp užduočių ten visada buvo pranešimas nustatyta tema. Gerai atsimenu, kaip aštuntoje klasėje pranešimui pasirinkau temą „Kiek kalbų tu žinai – tiek kartų esi žmogus“. Tada gana ilgai pasakojau, kaip svarbu mokytis kalbas, ypač – savo gimtąją ir kaip gaila, kad Baltarusijoje baltarusių kalbos padėtis labai sudėtinga.

Gimiau ir augau mieste, kur baltarusių kalba visiškai nebuvo naudojama. Visų parduotuvių pavadinimai – rusiški, vietinis laikraštis, kurį skaitydavo močiutė – rusiškas, darželyje – irgi tik rusų kalba. Iki mokyklos nebuvau girdėjusi nė vieno žodžio baltarusiškai. Ir kai antroje klasėje tvarkaraštyje atsirado baltarusių kalba – buvau nustebinta. Vadovėlis su nesuprantamais žodžiais, keistos raidės (kaip ў), kitokios gramatikos taisyklės. Ir, žinoma, nesupratau, kodėl turiu mokytis šios kalbos, kurios net niekur negirdžiu.

Ketvirtoje klasėje pradėjau lankytis poezijos klube – jį vedanti mokytoja eilėraščius rašė baltarusiškai ir jai labai patikdavo, kai mokiniai darydavo taip pat. Klube buvo nepakartojama atmosfera. Visi draugavome: vyresni mokiniai, kolegijų studentai ir jaunesnieji, vos išmokę rašyti ir skaityti. Stengėmės sekti vyresnių kolegų pavyzdžiu ir bandėme rašyti eilėraščius baltarusiškai. Daug važinėjome po Baltarusiją, lankėme baltarusių rašytojų muziejus. Kartą per savaitę bendruose susitikimuose klausydavome paskaitų apie pasaulinę poeziją ir apie baltarusių poetus. Taip ir susipažinau su Baltarusijos literatūra, o netrukus prasidėjo ir pirmieji laimėjimai mokykloje – net buvau išrinkta atstovauti mokyklą baltarusių kalbos varžybose mūsų mieste ir užėmiau antrą vietą.

Vėliau būtent baltarusių kalba – tiksliau, aukšta vieta respublikinėse olimpiadose – atvedė mane į licėjų, kur dar giliau susipažinau su Baltarusijos kultūra. Ten susirinko žmonės, kurie visada kalbėjo baltarusių kalba, kuriems baltarusiška kultūra buvo gyvenimo būdas. Geografijos mokytojas pamokose dainavo baltarusių muzikantų dainas, kurios dabar Baltarusijoje pripažintos ekstremistinėmis. Istorijos mokytoja pasakodavo mums apie 1995 m. Baltarusijos Aukščiausiosios Tarybos išformavimą ir faktiškai valstybinį perversmą, po kurio Lukašenka tapo amžinuoju prezidentu. Baltarusių literatūros pamokose mums aiškindavo apie represijas ir masinį Baltarusijos inteligentijos žudymą 1937 m. Koncertuose skambėdavo baltarusiškos dainos, o vieną kartą mokiniai ir mokytojai netgi pastatė spektaklį pagal vieną iš baltarusių literatūros klasikos kūrinių. Mano klasiokai vienas po kito pradėdavo kalbėti baltarusiškai.

Būtent licėjuje supratau, kodėl mes, gyvendami Baltarusijoje, kalbame rusiškai, o baltarusių kalbos, nors ji yra valstybinė, praktiškai niekur nebeliko. Deja, visa tai susiklostė dar Sovietų Sąjungos laikais, kai baltarusių kalba buvo tarsi kaimo kalba, o rusiškai kalbėdavo tik miesto gyventojai. Gyventi mieste buvo sėkmė, visi bandė išvažiuoti iš kaimų ir dirbti arba studijuoti bet kur, kad tik mieste, todėl atsisakydavo ir baltarusių kalbos. Šis stereotipas apie „varganą kolchozų kalbą“ išliko iki šiol – ir dabar yra žmonių, kurie klausia: „Ar yra bent viena atpažįstama knyga visame pasaulyje baltarusių kalba? O rusiški rašytojai žinomi visur“.

Baisu, kad kalbos klausimas Baltarusijoje iš karto sukelia priešiškumą. Klasikiniai atsakymai į jį internete: „kas nori, tas kalba baltarusiškai, kas nori – rusiškai“, „nereikia neapykantos“, „nereikia erzinti Rusijos ir rusakalbių“, „jūs norite, kad būtų kaip Ukrainoje?“  Aš, kaip žmogus, kuris jau daugiau nei 10 metų stebiu Ukrainos žiniasklaidą, televiziją, muziką, galiu pasakyti: iki 2022 m. ten nebuvo neapykantos rusų kalbai. Filmai ir serialai buvo filmuojami rusiškai – tarp pagrindinių aktorių dažnai būdavo žvaigždės iš Rusijos, kurios atvažiuodavo į Ukrainą, gyvendavo ten po keletą mėnesių, o dabar teihia, kad Ukrainoje vien tik naciai. Ukrainiečių muzikantai kurdavo dainas rusų kalba. Televizijos projektų dalyviai ir vedėjai kalbėdavo ir rusiškai, ir ukrainietiškai. Nuomonių formuotojai rašydavo įrašus socialiniuose tinkluose ir rusiškai, ir ukrainietiškai. Galų gale, 2019-ais pati apsilankiau Nacionaliniame akademiniame rusų dramos teatre Kyjeve – beje, taip jis vadinosi iki 2022 m. vasario..

Būtent todėl mane taip erzina, kai žmonės iš karto primena apie karą Ukrainoje, sakydami, kad ten buvo persekiojami rusakalbiai. Net kai socialiniuose tinkluose žmonės kalba baltarusiškai, supažindina savo auditoriją su baltarusių kalba ir baltarusių kultūra, visada atsiras tokių, kurie parašys „jūs norite, kad būtų kaip Ukrainoje?“ Būtent su tokiu argumentu valdžia Baltarusijoje nuima gatvių pavadinimų lenteles baltarusių kalba ir pašalina baltarusių kalbą iš autobusų, prekybos centrų ir kitų erdvių. Net regionų centruose sunku rasti tėvų, kurie norėtų, kad jų vaikai mokytųsi tik baltarusių kalba. Universitetinis išsilavinimas baltarusių kalba apskritai neegzistuoja. Todėl labai prajuokino neseniai publikuotas vieno iš Baltarusijos valstybinių televizijos kanalų direktoriaus pokalbis, kur jis pasakė, jog nereikia įtraukti laidų baltarusių kalba į programą, nes tai pažeistų rusiškai kalbančių žiūrovų teises.

Trumpai tariant, šiuo metu baltarusių kalba ir kultūra labiau egzistuoja emigracijoje nei Baltarusijoje. Tuo pačiu metu maža Lietuva, kurioje gyvena mažiau nei 3 milijonai gyventojų, kuri praėjo sovietinę okupaciją, kurios gyventojai buvo represuoti ir tremti į Sibirą, ne tik išsaugojo, bet ir plėtoja savo kalbą bei kultūrą. Lietuviškus filmus galima žiūrėti kino teatruose, lietuvių atlikėjai surenka stadionus ir arenas, o lietuviškoje literatūroje nuolat atsiranda naujų autorių ir šiuolaikinių knygų. Universitetai siūlo vasaros lietuvių kalbos ir kultūros kursus užsieniečiams. Be lietuvių kalbos žinių atvykėliai iš kitų šalių negali gauti leidimo nuolat gyventi Lietuvoje. O nuo šių metų pradžios užsieniečiams, neturintiems lietuvių kalbos žinių pažymėjimo, net neleidžiama dirbti aptarnavimo srityje. Nors kai kurie žmonės (daugiausia rusakalbiai ir turintys prorusiškas požiūras) sako, kad tai neteisingas sprendimas, nes kas tada dirbs kurjeriais ir taksistais? Tačiau nuo sausio pradžios jau keletą kartų iš kurjeriųužsieniečių girdėjau „laba diena“, „skanaus“ ir „viso gero“. Pasirodo, jiems nėra jokių problemų mokytis lietuvių kalbos…

„Kam reikalinga lietuvių kalba, Lietuvą maža šalis… Geriau jau anglų kalbą išmokti, nes tada galėsi bendrauti su daugybe žmonių“, – argumentuoja savo nenorą mokytis lietuvių kalbos pažįstama užsienietė, atvykusi į Lietuvą jau gerokai seniau. Bet kaip gyventi šalyje, nemokant jos kalbos? Be jos nepavyks pažiūrėti, pavyzdžiui, filmo japonų kalba su lietuviškais subtitrais. Negalima nueiti į teatrą ar suprasti, apie ką dainuoja per radiją skambančioje dainoje. Bus sunku paaiškinti gydytojui, ką skauda, ir suprasti savo diagnozę bei reikalingą gydymą. Net verslo pradėti neįmanoma –kaip be kalbos žinių sužinoti klientų pageidavimus, suprasti, ar reikalingas yra siūlomas produktas, sumokėti mokesčius ir užpildyti deklaracijas?

Deja, yra imigrantų, kurie visgi nusprendžia likti savo „imigrantų burbule“. Dėl įvairių priežasčių jie nenori integruotis, bendrauja tik su savo tautiečiais, lankosi tik pas gydytojus, kurie kalba jų kalba, dalyvauja tik veiklose, vykstančiose jiems suprantama kalba. Dėl to labai susiaurėja jų veiklos ratas. Pavyzdžiui, jie negali eiti į sporto užsiėmimus su lietuviais, lankyti meistriškumo kursų, įgyti naujos specialybės, rasti gerai apmokamo darbo ar tapti miesto šventės dalimi. Ir galiausiai, jie tiesiog laukia grįžimo namo, o kadangi dėl įvairių priežasčių taip neatsitinka, išgyvena depresiją ir kitus psichologinius sunkumus. Kiek problemų būtų galima išvengti, tiesiog išmokstant šalies, kurioje gyveni, kalbą!

Taigi Baltarusija ir Lietuva pasirinko visiškai skirtingus kelius, nors šios teritorijos ilgą laiką buvo vienos valstybės sudėtyje. Tačiau Lietuva dabar puoselėja savo kalbą, kuri yra viena iš oficialių Europos Sąjungos kalbų. O Baltarusija nusprendė likti su Rusija ir prarado ne tik savo nepriklausomybę, bet ir kalbą bei kultūrą. Todėl, žiūrėdama į tai, kas nutiko su baltarusių kalba, visiškai pritariu Lietuvos politikų veiksmams ir reikalavimams dėl lietuvių kalbos mokėjimo. Mano nuomone, lietuvių kalba yra garantija, kad Lietuva išliks kaip valstybė, o lietuviai – kaip tauta.

Būtų puiku, jei Lietuvoje gyvenantys užsieniečiai ir apskritai užsieniečiai iš viso pasaulio atvyktų į Lietuvą ir mokytųsi lietuvių kalbos bei pažintų lietuvių kultūrą. Manau, mokėti kalbą, kuria kalba tik 4,5 milijonai žmonių, – tai labai išskirtinis dalykas. Apima jausmas, jog tikrai esu išskirtinė. Tai ypač jaučiama keliaujant svetur, kai galiu reklamuoti Lietuvą, mokyti užsieniečius lietuviškų žodžių…  Šalies, kurioje gyveni, kalbos žinios suteikia jausmą, kad ši šalis yra tavo namai. Man Lietuva tapo namais būtent tada, kai pradėjau mokytis lietuvių kalbos.

Taigi labai rekomenduoju visiems užsieniečiams, gyvenantiems Lietuvoje, palaikyti lietuvišką žiniasklaidą, klausyti lietuviškos muzikos, žiūrėti filmus lietuviškai ar užeiti į knygyną ir nupirkti lietuvių rašytojo knygą. Tai ypač svarbu dabar, kai Rusija nuolat praneša apie rusakalbių žmonių persekiojimą ir rusofobiją Baltijos šalyse ir kai Vilniaus gatvėse rusų kalba girdima dažniau nei bet kada anksčiau, o kai kurie lietuviai klausosi rusiškos muzikos ir vis dar vartoja rusišką žiniasklaidą. Taigi tik pagarba savo kalbai, istorijai ir kultūrai gali padėti mums visiems laimėti šį hibridinį karą.