Neseniai grįžau iš Berčiūnų ateitininkų vasaros stovyklos, kurios metu turėjau progą susipažinti su begale naujų vaikų ir vadovų. Didelė dalis šių metų vadovų komandos buvo ką tik pabaigę mokyklą, tad pirmomis stovyklos dienomis gyveno viena mintimi – jau visai netrukus prasidedančiomis studijomis. Pirmąją atvažiavimo dieną, dar prieš stovyklą pripildant begalės vaikų juokui, Berčiūnuose buvo atidaryta universiteto sutarčių pasirašymo darbuotė. Buvo linksma prisiminti ir pačios prieš kelis metus patirtas emocijas ir pasidžiaugti už būsimus pirmakursius, jų džiaugsmą, nerimą ir viltį. Dažnas klustelėjo: „na tai kaip tau tos studijos? Koks gi tas studentiškas gyvenimas?“. Ir kartais pasimetu apie ką pasakoti. Draugus, pasibuvimus, vakarėlius, paskaitas, sesiją, universiteto klubus, būrelius, asociacijas? Ar apie tai kas gi tas universitetas? Ir čia susimąstau… ir tikrai apie ką jis? Koks jis? Ir kokiu jam reikėtų būti? Dažnai pasigirsta mintys, kad universitetinis išsilavinimas, prieš tai laikytas itin svarbiu, dabar susilaukia vis mažiau dėmesio, o ir diplomas neretai pavadinamas gražiu popierėliu, be išlietų ašarų ir prakaito, neturintis savyje daugiau vertės. Ar tikrai šiandieninis universitetas tik moderni ir dažnai brangiai kainuojanti vakarėlių vieta? O Koks jis buvo prieš tai? Kaip jis keitėsi ir kokia mūsų, katalikų, vieta jame?
Turbūt niekam ne paslaptis, kad katalikų vaidmuo visuomenėje per pastaruosius keliasdešimt metų gerokai keitėsi ir ne į teigiamą pusę. Ne išimtis ir universitetai, kuriuose retai begalima atrasti vietos tikėjimui, o tokios studijos kaip teologijos, ne tik pritraukia mažus skaičius studentų, tačiau daugelyje universitetų net ir neegzistuoja. Atrodytų paradoksalu, prisiminus universitetų raidą. Visi, be išimties, pirmieji universitetai kūrėsi šalia katedrų/vienuolynų/bažnyčių, o ir ilgą laiką, studentai, be pasirinktų paskaitų, privalėjo mokytis filosofijos, kuri anuomet buvo itin glaudžiai susijusi su teologija. Šių, pirmųjų, universitetų paskirtis buvo suteikti žmogui platų, visapusišką išsilavinimą, ugdyti jo mąstymą, taip atliepiant prigimtinį žmogaus poreikį protu siekiant žinojimo, artėti prie Kūrėjo. Ir taip, žinau, kai kurie iš jūsų man sakysite: „bet gi Ieva, o kaip Senovės Graikija ir ta pati Platono akademija ar Atėnų Licėjus? Negi negalima jų laikyti savitomis aukštosiomis mokyklomis?“. Nors jų svarbai aš visai neprieštarauju, tačiau vis tik pirmoji ugdymo įstaiga, laikytina universitetu, buvo įkurta 1088 metais Bolonijoje. Kadangi Bažnyčia nuo seno buvo kultūros ir mokslo lopšys, nenuostabu, kad pirmosioms mokykloms, taip pat įkurtoms vienuolių, iš paskos sekė ir katalikiški universitetai. Tad kaip mes pasiekėme laikus, kai Katalikybė daugumoje universitetų tapo keiksmažodžiu, o paskaitų metu kalbama apie „žmogą“ ir „vyrų menopauzę“ (reali antrakursiams biologams dėstoma tema Glazgo universitete)? Kaip universitetai, kilę iš vienuolynų ir bažnyčių, į pastarąsias žvelgia su pašaipa, o tikintį studentą laiko mažių mažiausiai kvaileliu?
Kadangi jau paminėjau filosofijos svarbą universitetų istorijoje, trumpai prie jos ir sugrįšiu, mat filosofija geriausiai atspindi visuomenės mąstymo raidą ir jos kaitą, kuri, tuo pačiu, neaplenkia ir universitetų. Iki XVII a. filosofijoje visa ko pagrindu buvo laikoma būtis – kaip akivaizdžiai egzistuojanti ir suteikianti tam tikrą pirminį pradą (Krikščioniškoje filosofijoje tuo pradu laikytas Dievas). Nagrinėjant būtį, buvo bandoma iš jos „iškelti“ ir paaiškinti kitus objektus – tame tarpe ir žmogų, jo elgesį, prigimtį… Tačiau viskas pasikeitė žymiam prancūzų filosofui Renė Dekartui (René Descartes) ištarus savo garsųjį Cogito, ergo sum – Mąstau, vadinasi esu. Kaip puikiai tai pažymi popiežius Jonas Paulius II, parodydamas jog ši frazė amžiams įsirėžia į filosofijos istoriją, nukreipdama ją pozytivistinės filosofijos link, iki Dekarto, cogito („esu“),o gal net labiau cognosco („pažįstu“) kategorija buvo pavaldi esse („būti“) kategorijai, kuri buvo suprantama kaip kažkas pirmapradiško, kitaip tariant, žmogaus esmė buvo keliama iš būties, kaip pirminio ir būtinojo prado. Dekartui viskas yra atvirkščiai: pirminė kategorija jam yra cogito (pasak jo, mes žinome tik tai, kad patys esame (tai žinome, nes mąstome), tačiau niekuo daugiau, be savojo mąstymo negalime būti tikrais), o antrinė, išvestinė – esse (mąstydami, mes randame būties idėją, ir Dievo, kaip tobulosios būtybės idėją, todėl iš mąstymo išvedame būtį). Kitaip tariant, žmogus tampa tarytum pirminiu pradu, iš kurio vėliau bandoma spręsti apie būtį ir kitus objektus.
Žmogaus iškėlimas į pirmą vietą jums turėtų primint ir kitą tamsų istorijos laikotarpį – paradoksalu, bet pavadintą Apšvietos laikotarpiu. Į panašaus pobūdžio pokyčius visuomenėje nurodo ir Francio Bacono ištarta, vėliau Hobbso pamilta ir vis dar plačiai naudojama frazė scientia potentia est – „knowledge is power“ (žinojimas yra galia). Kas blogai su šiuo posakiu? Čia svarbu prisiminti koks gi yra proto tikslas. Pasak Tomo Akviniečio protas ir valia yra pagrindinės laisvos valios prielaidos. Proto tikslas – atskirti gėrį nuo blogio, tiesą nuo melo. Taip suprantamas protas mus artina prie tiesos – Dievo ir siekia per žinojimą priartėti prie Jo. Žinojimas kaip galia – atliepia vienintelę funkciją – žmogaus gebėjimą meistrauti ir kurti naujus išradimus. Bet ne viskas, ką žmogus išranda yra gera. Ir štai čia susiduriame su problema. Protas kaip galia varžo mūsų laisvą valią, nes gėrio pakeitimas galia neveda prie bendrojo gėrio. Toks protavimas neretai žmogų mato kaip priemonę tikslui pasiekti, o ne kaip patį tikslą. Kadangi protas yra būtina laisvos valios sąlygą, galia kreipiant protą ir mąstymą, yra varžoma žmogaus laisva valia. Tai visai priešinga tam, kaip proto ar žinojimo tikslą supranta krikščionys, vadovaudamiesi Šv. Augustino suformuluota mintimi: „tikiu, kad suprasčiau ir suprantu, kad geriau tikėčiau“. Pirmoji šios frazės dalis akcentuoja prigimtinio žmogaus proto menkumą prieš Dieviškąjį protą. Tad norint praplėsti prigimtinį protą (kurio tikslas skirti gėrį nuo blogio), reikia bandyti pažinti Dievą (patį gėrį). Antroji dalis paaiškina, kad toks gėrio pažinimas akivaizdžiai veda prie gėrio šaltinio – Dievo. Taigi nuo Dekarto prasidėjęs lūžis apverčia ir universitetų realybę. Žmogui tapus visa ko centru, koncentruojantis į jo proto gebėjimus – kurti, nutolstama nuo žinojimo tikslo – artėti prie Kūrėjo ir verčiau pats žmogus pastatomas į jo vietą. Tad koncentruojamasi ne į platų žinių spektrą ir ne taip stipriai į loginio, kritinio mąstymo formavimą, bet, verčiau, į konkretaus dalyko išmanymą. Diplomo vertė gerokai išauga, nes jis tampa rodikliu, įrodančiu tam tikrų specifinių žinių įgijimą.
Dekarto įkvėptai pozityvistinei filosofijai vis labiau įsišaknijant visuomenėje, populiarėja nuomonė, kad žmogus iš prigimties – savanaudis. Sąžinė ir moralė aiškinama maždaug taip: žmogui siekiant savanaudiškų ir asmeninių tikslų, jis pamažu pastebi, kad norint įgyvendinti didesnius tikslus, jam reikia kitų pagalbos, todėl žmonės tarpusavyje ima bendradarbiauti ne tam, kad pasiektų bendrojo gėrio, bet verčiau, kad kiekvienas gautų sau asmeninės naudos. Atsirandant tarpusavio santykiams visuomet iškyla nesutarimų ir problemų, tad ima kurtis tam tikros socialinės normos, kurios reguliuoja žmonių tarpusavio elgesį ir palaipsniui tampa įsišaknijusiomis tradicijomis, mums geriau žinomomis sąžinės ar moralės vardu. Toks mąstymas keičia esminį požiūrį į žmogų, bei tai, kaip jis suvokiamas visuomenėje. Individualumas tampa vis populiaresniu ir kiekvienas tampame mažu pasaulio centru. Universitetuose tai itin pasireiškia pastaruoju metu. Individualūs studijų planai (ypač populiarūs JAV universitetuose), naujų studijų krypčių, ypač humanitariniuose fakultetuose, kurios vėliau negalės būti pritaikomi realiame gyvenime, kūrimasis. Jei susitelkiama tik į konkretaus žmogaus gebėjimą kurti kažką, dar visai nereiškia, kad kitas žmogus taip pat galės tai kurti/suvokti/panaudoti. Tad baigęs tokias specialybes žmogus negalės jų pagalba tinkamai integruotis į visuomenę. Begalinė žmogaus „laisvė“ plėstis be ribų (laisvė kabutėse, nes visa laisvė, kuri nėra nukreipta į gėrį į jį ir neveda), žmogų suvaržo ir apriboja jo laisvą valią. Tokia yra tiesos pakeitimo galia pasekmė. Universitetas nebesiekia žmogaus vesti į tiesą, nebesiekia ir ugdyti savo sričių specialistų, kurie vienaip ar kitaip tarnautų visuomenės bendrajam gėriui, bet leidžia žmogui būti individualistu, siekiančiu ko tiktai jis nori ir nesuteikiančiu jokių konkrečių gairių. Tokio universiteto vienintelis tikslas – tai leisti burtis bendraminčiams, tarytum sudarant tinklą, panašių sričių specialistų, kurie, ką tik universitetą baigusiems, turėtų padėti „prasimušti“ visuomenėje. Tam rengiami įvairūs baigusiųjų susitikimai, alumnų vakarai ir t.t. Tačiau žmogui vis mažiau komunikuojant gyvai ir bendravimą perkeliant į socialinių medijų erdvę, universitetams darosi vis sunkiau šią funkciją atliepti. Tad diplomai darosi mažiau vertingais, universitetuose, norint palaikyti studijų įvairovę, užtikrinančią kiekvieno individo poreikius, studijų kainos kyla ir įstaiga tampa menkaverte. Taigi ne tiesai ar žinojimui, bet studentui tapus universiteto epicentru, netenkama ir dar vienos kraštutinai svarbios funkcijos: skirtingų nuomonių reprezentacijos. Juk ne visos nuomonės šiandieninėje visuomenėje yra norimos ir priimtinos. Tie, kurie universitetams kelia didžiausius reikalavimus ir priekaištus, aikštingiausi iš mūsų, ir tampa išgirsti. Bet juk ir gyvenime taip. Jei kas esate ėję į ilgesnį žygį žinote – kad derinamasi prie to, kuris skundžiasi labiausiai, nes niekas nenori girdėti jo zyzimo, tik aišku kitą kartą ir į žygį vargu ar jis dar bus kviečiamas, bet jei universitetui jis atneša daugiausiai pinigų – sumoka už kitų žygeivių batus, palapines, miegmaišius, maistą, vandenį ir t.t., nepaisant to, kiek jis zyzia, dauguma žygeivių jį ir vėl kvies keliauti drauge.
Kritinio mąstymo formavimuisi (ar šiaip bet kokių pažiūrų), yra labai svarbu išgirsti ne tik patinkančio požiūrio, bet ir jam priešingo, argumentus. O juk universitetas, vienaip ar kitaip, žmogų turėtų paruošti tolimesniam gyvenimui. Apie tai yra kalbėjęs dar Džonas Stiuartas Milis veikale apie laisvę. Jo argumentas yra maždaug toks: tam, kad išaiškėtų, kuri nuomonė yra teisinga, būtina nuomonių įvairovė, nes jei paliksime tik teisingą nuomonę, po kiek laiko žmonės pamirš, kodėl ji yra teisinga ir neteisinga nuomonė iškils į viršų, o jei paliksime tik klaidingą nuomonę, tai teisioji galiausiai vis tiek atsiras, bet tam reikės per didelės aukos (karai, sukilimai, revoliucijos…), o jei bus nuomonių įvairovė, tai žmonės, mąstydami logiškai gebės suprasti, kuri nuomonė yra teisinga ir girdėdami skirtingus argumentus gebės ateityje ją apginti ir net jei neteisingoji kartais laimės, reikės kur kas mažiau pastangų ir vėl atrasti teisingąją. Ir nors dar pirmame filosofijos kurse kalbėjome apie šiuos Milio samprotavimus, rodos dabartiniai universitetai šią tiesą renkasi pamiršti. Jau per dvejus studijų metus teko susidurti su begale problemų dėl to, jog esu katalikė. Labiausiai tai pasijautė filosofijos studijose, kur norint gauti gerą pažymį, buvo nevalia minėti krikščionių filosofų vardų (ypač nemėgstamas Tomas Akvinietis), o jei tokį pamini, geresnio pažymio nei septyneto nesitikėk. Ir štai gali sėdėti dienų dienas prie rašto darbo, parašyti kažką beveik žmogiško, bet kažkaip išsiduoti, jog galimai esi katalikiškų pažiūrų – ir geram pažymiui galas. O užtenka per valandą suregzti absoliučių pro-marksistinių, na ar bent antikrikščioniškų nesąmonių rezginį ir gauni maksimalų įvertinimą. Daug apie tai diskutavau su tėčiu, kuris taip pat universitete dėstė filosofiją. Jis protingai patardavo kur dar reikia užmaskuoti krikščioniškas pažiūras, o po to vakarais išaiškindavo, kokios jos yra, iš tiesų, kaip atsikirti dėstytojams, kuriose vietose autorius šneka nesąmones. Tėtis tapo mano moraliniu ramsčiu ir logikos balsu, bandant ištverti tą nesąmonę, kurią universitetas praminė filosofija. Blogiausia tai, jog filosofija, net ir tokia tragiška, kaip mūsų universitete, formuoja mąstymą, moko, kaip dėlioti mintis. Ir štai, auditorijoje sėdi 200 jaunuolių, su į galvą įkirstomis klaidingomis idėjomis apie pasaulį ir žmones. Ir mato jie pasaulį tarsi pro vitrinų stiklus, greitai važiuojant automobiliu. Iškreiptą, užtamsėjusį ir su sunkiai įžiūrimomis detalėmis.
Naujiems pirmakursiams visai pilkai nudažiau dažniausiai tikrai gražią ir spalvotą studentiško gyvenimo kasdienybę. Nepaisant įvairių trūkumų tikiu, kad universitetas vis dar yra erdvė, kurioje katalikui ne tik galima, bet ir būtina rasti vietą. Būvimas tarp tokio didelio būrio bendraamžių yra dovana, kuria reikia naudotis. Tačiau kaip? Smogiant ten, kur visuomenei pastaruoju metu sekasi sunkiausiai – per komunikaciją. Nuoširdžiai tikiu, kad diskusija yra be galo galingas ginklas, jei naudojamas teisingai. Daugelis jūsų, ypač tų, kurie jau eisite nebe į pirmą kursą, laikote mane arba naivia arba kvaila, nes dažnai gali pasirodyti, kad diskusijai vietos universitete nėra. Tačiau taip mus verčia manyti tik baimė ir bendraminčių ar net dėstytojų spaudimas, jiems siekiant individualių tikslų, o ne bendrojo gėrio. Visų pirma svarbu suvokti, kad prieš mus nieks negalės panaudoti to, ką patys jiems duosime. Būkime drąsūs sakyti, jog esame katalikai, jei patys to gėdysimės, tai ir atrodys kaip gėdingas dalykas, tačiau jei laikysime tai vertybe, jei ir ne už tikėjimą, bet bent už drąsą mus gerbs ir kiti. Kartais absurdiški dalykai tampa realybe, nes niekas nesustoja ir garsiai nepasako, kad tai absurdas – būkime proto balsu, kai jo reikia. Juk sunkiau užčiaupti kalbantį, nei kalbėti, kai aplinkiniai tyli. Nebijokime būti tais, kurie diskusijas kelia ir inicijuoja. Nereikia užsipulti kitų, bet jei kalbėsite įdomiai, žmonės jungsis prie jūsų į bendrą pokalbį (išbandyta dar moksleivių akademijų metu). Svarbiausia gebėkite apginti savo nuomonę, domėkitės ir gilinkitės plačiau, nei tai, ką jums pateikia dėstytojai. Nelaikykite jų visažiniais. Žinojimas turi vesti į tiesą. Griaukite mitą, kad mokslas ir tikėjimas – tarpusavy nesuderinami. Mokydamasi gamtos mokslų specialybėje dažnai susiduriu su šiuo mitu. Tačiau žinojimas išties veda prie Kūrėjo. Kiekvienas, kuris yra bent minimaliai susipažinęs su žmogaus genetika žino, kad mūsų kūnuose yra tiek gynybinių mechanizmų, numatančių įvairius galimus pavojus ir problemas, jog neįmanoma, kad tai atsitiktinumas. Savo kūno ląstelėse mes turime tikrų tikriausias jėgaines – mitochondrijas. Gamtos procesai sudėlioti taip, jog apsaugo mus į priekį, nuo mūsų pačių klaidų. Gamta užprogramuota į ateitį ir ją nuspėja. Aukso pjūvio atsikartojimas gamtoje vargu ar atsitiktinis, gravitacijos stiprumas, esantis tiksliai tiek stiprus, jog leistų susidaryti visatai… (vardinti būtų galima dar labai daug, tačiau tausodama ir jūsų jėgas per daug neišsiplėsiu, bet mielai šias diskusijas pasiliksiu gyvam susitikimui, prie puodelio arbatos). Vis labiau gilindamasi į įvairius gamtos aspektus, juose randu dėsningumą, prieštaraujantį atsitiktinumui. Pažinimas byloja apie vienokio ar kitokio kūrėjo egzistenciją.
Šio teksto tikslas – tai raginimas būti pokyčiu savoje aplinkoje. Juk viskas prasideda nuo mūsų pačių. Dažnas bijome pasisakyti, kas esame ir dėl to jaučiamės vieniši, atskirti. Bet mąstančių taip, kaip mes yra begalės. Svarbu tik nebijoti būti tuo, kuris apie tai pasisako ir taip padrąsinti kitus. Jei patys bijome kažko, atrodo pripažįstame tą dalyką esant negeru ar neteisingu, o juk šie žodžiai tokie prieštaringi tam, ką simbolizuoja tikėjimas. Įkvėpti mus gali ir Vilniaus Universiteto pasirinktas šūkis: per aspera ad astra – per kančias į žvaigždes. Dar būnant mokykloj, dažnai po pamokų užsukdavau pas tėtį į fakultetą ir abu slampinėdavom ilgais universiteto koridoriais, šnekučiuodamiesi apie šį bei tą, tą bei šį. Vieno tokio slampinėjimo metu tėtis ir užklausė, ar niekad nesusimąsčiau, kaip čia su tomis universiteto žvaigždėmis? Kas dar žvaigždėmis sekė? Išminčiai. O juk universiteto tikslas ir mus išmintingais paversti. Ir pas ką išminčius vedė žvaigždės? Jos išminčius vedė į tiesą.
Tad būsimas pirmakursi/antrakursi/trečiakursi/ketvirtakursi/magistrante/doktarante – sek žvaigždėmis, kurk katalikišką universitetą, būdamas tikru kataliku jame. Šiandieninis universitetas yra tuo, kuo jame yra besimokantys studentai. Priimkime tai kaip dovaną ir galimybę bei naudokime ją ateidami kurti.
