Kodėl Trumpas susipyko su popiežiumi?

Konfliktas tarp popiežiaus Leono XIV ir Donaldo Trumpo administracijos siekia kur kas giliau nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Popiežius Leonas tikrai nepadarė nieko netinkamo kalbėdamas apie taiką, karą, žmogaus orumą ir nepanaudojo religijos politiniams tikslams. Ir tai tikrai nėra klausimai netinkami popiežiui — jie sudaro pačią jo tarnystės šerdį.

Tai, kad Donaldas Trumpas ir jo remėjai taip stipriai reaguoja į popiežiaus pasisakymus rodo tiek teologijos, tiek ir popiežiaus vaidmens nesupratimą. Kai popiežius kalba apie taiką, jis nesikiša į politiką. Jis atlieka moralinę ir dvasinę pareigą. Jei Kristaus vietininkas negali kalbėti apie karą, taiką ir žmogaus gyvybės orumą, tai kas tada gali?

Konflikto kontekstas

Kritika Popiežiaus Leono XIV atžvilgiu tampa gerokai mažiau įtikinama, kai įsigilaname į jo pasisakymų kontekstą. Kovo 29-ąją, Verbų sekmadienį, popiežius citavo Izaijo 1,15 eilutes ir kalbėjo apie „krauju suteptas rankas“. Tai buvo Biblija paremtas kalbėjimas apie taiką, o ne tiesioginis Trumo puolimas. Panašiai, perspėdamas dėl „Evangelijos išnaudojimo“, jis gynė tikėjimą nuo tų, kurie religiją paverčia politiniu įrankiu, neįvardydamas konkrečių asmenų.

Įtampa ypač išaugo po Velykų sekmadienio, kai Donaldas Trumpas paskelbė žinutę, grasindamas Iranui dėl Hormūzo sąsiaurio. Daugelis pastebėjo kontrastą: tuo metu, kai popiežius kalbėjo apie taiką ir didėjantį pasaulio abejingumą žmonių kančiai, prezidentas tik stiprino politinę ir karinę retoriką. Netrukus po to pasigirdo kaltinimai, esą popiežius sąmoningai provokuoja Trumpą.

Balandžio 11-ąją, per taikos vigiliją, popiežius Leonas kalbėjo apie „visagalybės iliuziją“ ir kritikavo „jėga grindžiamą diplomatiją“. Ir vėl jis neįvardijo jokios valstybės ar lyderio. Tai buvo bendros moralinės pastabos. Vėliau, paklaustas apie šiuos pasisakymus, balandžio 13-ąją jis patikslino: „Tai, ką sakau, nėra konkretus išpuolis prieš ką nors.“ Tačiau kritika tik sustiprėjo.

Dar aiškiau jo pozicija atsiskleidė vėlesnėse Mišiose Annaboje, Alžyre. Ten jis pabrėžė Bažnyčios pareigą nešti viltį nusivylusiems, orumą vargšams ir susitaikinimą ten, kur viešpatauja konfliktas. Tai ne partiniai šūkiai. Tai ilgalaikės krikščioniško liudijimo temos ir tradiciniai popiežiaus tarnystės rūpesčiai.

Jei politikai tokius žodžius priima kaip asmeninius išpuolius, tai daugiau pasako apie jų pačių sąžinę nei apie popiežiaus pasisakymus. Nė vienoje iš šių kalbų Leonas neįvardijo konkrečios administracijos ar politinio lyderio. Taikinį jo kritikai susikūrė patys.

Ilga popiežių tradicija

Nėra nieko neįprasto, kad popiežiai pasisako karo ir taikos klausimais. Neįprasta yra dabartinės reakcijos tonas. Amerikos prezidentai ir anksčiau yra susilaukę tiesioginės ir netiesioginės popiežių kritikos, tačiau ankstesnė įtampa paprastai buvo išgyvenama rimčiau ir santūriau.

Popiežius Paulius VI aiškiai pasisakė prieš Vietnamo karą, įskaitant ir jo tiesioginį bendravimą su prezidentu Lyndonu B. Johnsonu. Popiežius Jonas Paulius II kritikavo tiek Persijos įlankos karą, tiek Irako karą, ir darė tai remdamasis moraliniais argumentais, grįstais katalikų mokymu. Kiekvienu atveju popiežiai suprato, kad jų tarnystė reikalauja kalbėti tada, kai politinė galia prasilenkia su moraline tiesa.

Dabartinis momentas išskiria ne dėl nesutarimo, bet dėl mėginimo parodyti, jog paties popiežiaus pasisakymai yra neteisėti ar nederami. Ankstesni prezidentai galėjo griežtai nesutikti su popiežių vertinimais, tačiau paprastai neteigė, kad popiežius apskritai neturėtų kalbėti. Tuo tarpu pastarojo meto Trumpo ir kai kurių jo aplinkos žmonių retorika leidžia suprasti, kad moraliniai popiežiaus pareiškimai esą yra nederamas politinis kišimasis.

Tai rimtas nesusipratimas. Moralinis liudijimas popiežiui nėra tarnystės priedas. Tai yra viena iš pagrindinių jo tarnystės dalių.

Amerikietiškoji problema

Norint geriau suprasti dabartinį konfliktą, reikia prisiminti ir ilgą amerikietišką nepasitikėjimo popiežiaus autoritetu tradiciją. Tai, kas vyksta šiandien, nėra visiškai nauja. Tai primena senesnes baimes dėl katalikų lojalumo ir Romos įtakos.

Ilgą laiką Amerikos politinė kultūra į katalikybę žiūrėjo su įtarumu. Kadaise „Popiežiaus dienos“ minėjimai apimdavo popiežiaus iškamšų deginimą. Vėliau airių, italų ir Lotynų Amerikos kilmės katalikai dažnai patirdavo atvirą socialinę ir politinę diskriminaciją. Net Johnui F. Kennedy teko gintis nuo įtarimų, esą jį valdys Roma.

Ši istorija svarbi todėl, kad išpuoliai prieš popiežiaus moralinį autoritetą retai būna vien apie konkrečią politiką. Jie dažnai neša senesnę potekstę: kad katalikai Amerikoje turi įrodyti savo pilietinį lojalumą atsiribodami nuo Bažnyčios. Dėl šios priežasties šiandieninė retorika skamba pažįstamai. Ji leidžia suprasti, kad katalikai, ypač Amerikos katalikai, turėtų nacionalinį politinį lojalumą iškelti aukščiau popiežiaus mokymo, kai tarp jų atsiranda įtampa.

Todėl viceprezidento Vance’o laikysena šiuo požiūriu yra ypač iškalbinga. Nors jis neseniai atsivertė į katalikybę, vis tiek leidžia suprasti, kad popiežiaus moraliniai pasisakymai yra politinis kišimasis. Pagrindinė žinia čia aiški: kad būtum priimtinas Amerikos katalikas, turi atmesti popiežiaus autoritetą tada, kai jis tampa politiškai nepatogus. Tai ne naujas reikalavimas. Tai atnaujinta senos nuostatos versija.

Mokymas, slypintis už popiežiaus žodžių

Kai kurie kritikai teigė, kad popiežius turėtų tikėtis atsako, jei įžengia į „politinius vandenis“. Tačiau popiežius to nepadarė jokiu netinkamu būdu. Jis kalbėjo moraliniais ir teologiniais terminais apie karą, jėgą ir žmogaus orumą.

Katalikų mokymas apie karą, įsišaknijęs šv. Augustino ir šv. Tomo Akviniečio mąstyme, nėra nei paviršutiniškas, nei lengvabūdiškai leidžiantis naudoti jėgą. Teisingo karo teorija nėra tuščias leidimas imtis karinių veiksmų. Ji nustato griežtas sąlygas: labai svari priežastis, teisėtas autoritetas, teisinga intencija, paskutinė priemonė, proporcingumas ir civilių gyventojų apsauga. Įrodinėjimo našta tenka tiems, kurie nori pradėti karą, o ne tiems, kurie ragina susilaikyti.

Dėl šios priežasties teiginiai, esą popiežius Leonas XIV nesupranta teisingo karo doktrinos, yra ypač silpni. Jis yra augustijonų vienuolis, įgarsinantis tradiciją, kurią pats Augustinas padėjo suformuoti. Popiežius Leonas niekur nepaneigė savigynos teisėtumo. Jis tik primygtinai tvirtino, kad karas turi atitikti rimtus moralinius kriterijus. Tai nėra naujovė. Tai įprastas katalikų mokymas.

Gilesnė problema ta, kad kai kurie jo kritikai, atrodo, teisingo karo teoriją supranta kaip būdą pateisinti jėgą, o ne kaip moralinį jos ribojimo principą. Šiuo klausimu popiežius nuo tradicijos nenutolsta. Priešingai — jis ją gina.

Kodėl šie išpuoliai svarbūs

Išpuoliai prieš Leoną XIV turi ir aiškų politinį interesą. Jungtinėms Valstijoms artėjant prie 2026 m. vidurio kadencijos rinkimų, popiežiaus autoriteto susilpninimas gali padėti sutelkti paramą tarp svarbių rinkėjų grupių.

Pirma, Amerikoje yra milijonai katalikų ir popiežiaus reikšmės menkinimas gali paskatinti juos jo mokymą laikyti tik dar viena politinio kišimosi priemone. Antra, antipopiežiška retorika gali mobilizuoti tuos rinkėjus, kurie jau seniai nepasitiki Katalikų Bažnyčios autoritetu. Trečia, puolant popiežių, Donaldas Trumpas nukreipia dėmesį nuo pačios administracijos sprendimų, o debatai apie karą ir taiką paverčiami ginču dėl to, ar popiežius apskritai turi teisę kalbėti.

Šia prasme šis konfliktas nėra vien apie teologiją. Tai ir politinė strategija. Tikslas nėra sąžiningai atsakyti į popiežiaus argumentus, bet sumenkinti jo moralinį autoritetą prieš jam tampant politiškai nepatogiam.

Išvada

Popiežius Leonas XIV yra pirmasis Amerikos popiežius modernioje istorijoje, ir tai iš dalies gali paaiškinti reakcijos prieš jį intensyvumą. Trumpas ir jo rėmėjai galbūt žiūri į popiežiaus kritiką jų atžvilgiu kaip į išdavystę: amerikietis, kuris, užuot gynęs Amerikos galią, kalba universalių krikščioniškų principų vardu.

Tačiau būtent to ir reikalauja popiežiaus tarnystė. Popiežius nekalba kaip Amerikos politinis lyderis. Jis kalba kaip Kristaus vietininkas, saistomas tradicijos, pranokstančios nacionalinius interesus. Jo užduotis nėra pataikauti valdžioms, bet liudyti tiesą.

Todėl Trumpo administracija įsivėlė į konfliktą ne pagal savo svorio kategoriją. Ji negali laikyti popiežiaus paprastu politiniu priešininku, nes jo autoritetas kyla ne iš Amerikos politikos. Ji taip pat negali lengvai įtikinti katalikų, kad kalbėjimas už taiką yra popiežiaus pareigos neišpildymas, nes katalikų moralinė teologija tvirtai stovi jo pusėje.

Dauguma prezidentų istoriškai suprato, kad ilgalaikis konfliktas su Romos vyskupu yra bloga mintis. Ši administracija pasirinko kitokį kelią. Taip ji parodė, kiek daug senųjų antipopiežiškų ir antikatalikiškų nuostatų vis dar yra gajos Amerikos viešajame gyvenime, net jei šiandien jos pasirodo naujomis formomis.

Pats popiežius Leonas XIV labai aiškiai parodė, kad Donaldas Trumpas ir jo administracija jam nekelia baimės. Jis ir toliau kalbės taip, kaip reikalauja jo tarnystė.