Buvau dvidešimties, kai atėjau į Vilniaus universiteto folkloro ansamblį „Ratilio“. Atėjau ieškodamas to, ko dažnai ieško jauni vyrai – nuotykio, naujų draugų, meilės, jausmo, kad skrieji per gyvenimą darydamas ką nors įdomaus ir truputį keisto. Ansamblis buvo daug ir gerai, bet radau ten šį tą daugiau nei ansamblis – ištisą subkultūrą, pilną įvairių sub ir sub-sub kategorijų ir tipažų, sudarytą iš įvairių kartų, įsitikinimų ir polinkių žmonių, itin plačiai jungiamų įvairiausio pobūdžio su tradicine muzika, šokiais ar menu plačiąja prasme susijusių veiklų.
Mano korta visada buvo muzikavimas, ypač dainavimas, bet tiek ansamblyje, tiek folkloro subkultūroje svarbią vietą užima ir šokis. Ir pats šokis čia buvo visiškai kas kita, nei šokiai – t. y. dance-flooras – kokius buvau iki tol patyręs mokyklos laikų plotuose. Mano patirtį galima reziumuoti taip – geriausia dance-flooro dalis būdavo eiti parūkyti į lauką, nes viduje muzika būdavo per garsi susikalbėti.
Atrodytų keista, kad ir į jokią išmokstamą formą neįspraustas ritmiškas judėjimas pagal garsiai leidžiamą popsą, ir tradiciniai šokiai vadinami tuo pačiu žodžiu. Aišku, šokant mane ne per daug jaudindavo kokie nors grynai teoriniai čia galintys kilti klausimai. Bet vieną dieną viename šiuolaikinio meno filosofo esė radau gerai skirtumą išreiškiantį minties sukinį.
Filosofas Rogeris Scrutonas trumpame publicistiniame esė, pavadintame „Dancing Properly“ (angl. „Šokti tinkamai“ arba „deramai“), atskiria dancing with nuo dancing at. Nėra lengva šiuos junginius išversti į lietuvių kalbą – „dancing with“ reikštų „šokti su“, o „dancing at“ – „šokti prieš“, ar „šokti priešais esančiam“, nors niuanso, tiesą sakant, nepagauna abu vertimai. „At“ vartojamas sakant, kad šauki ant ko nors („to shout at someone“) ar į ką nors mėtai akmenis („to throw stones at someone“) – veikėjas čia tik vienas, kitas yra jo daromo poveikio priėmėjas, taigi galima būtų versti kaip „šokti į kitą“.
Daugelis tradicinių šokių – tiek porinių europietiškų polkų ar valsų, tiek Lotynų Amerikos, tiek, pavyzdžiui, Viduržemio jūros regionui būdingų šokių rateliuose, kur lytys tarpusavyje nesimaišo – yra dancing with. Toks šokis, anot Scrutono, yra bendruomeninis veiksmas, kuriame iš gražiosios pusės parodome savo protingą, bendruomenišką prigimtį; šokis taip pat rodo laisvę ir kontrolę esant suvienytas viename judesyje; judesio, įsitraukimo laisvę, taip pat pagarbaus bendravimo tarp skirtingų žmonių, tarp vyrų ir moterų sukuriamą laisvę; savo kūno kontrolę ir paklusimą bendram socialiniam veiksmui, gebėjimą į jį įsitraukti ir padėti įsitraukti kitiems.
Šiuolaikinio dance-flooro šokiai yra dancing at. Čia mažai „su“, daugiau tiesiog savo kūno parodymo kitam ar „į kitą“. Čia beveik nėra išmokstamos judesių tvarkos ar sekų, kurios šokį suvienytų į vientisą bendrą veiksmą. Bendrumas galbūt yra, bet jis visai kitokio pobūdžio, nei šokiuose, kuriuos galima pavadinti tradiciniais (pačia plačiausia prasme, į šią kategoriją įtraukiant ir, pavyzdžiui, lindy hopą). Yra judėjimas, bet to judėjimo esmė daugiau ar mažiau yra parodyti kūną seksualiniu jo aspektu – kaip tą, kurio galima geisti.
Jei spinduliuoji savo kūno seksualumą, tai spinduliuoji jį tolygiai į visas puses. Dėl to santuokiniame gyvenime įprasta užsidaryti miegamojo duris – tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme. Dance-floorams įprasta, kad muzika groja pernelyg garsiai, kad būtų įmanoma savo asmenybę parodyti ar kitą pažinti kalbantis, o šviesos tyčia pritemdomos tam, kad nebūtų galima aiškiai įžiūrėti šalia esančio žmogaus. Tam tikras anonimiškumo lygis yra būtina dance-flooro dalis. Tamsos poreikis išduoda, kad dance-flooras apnuogina – o būti nuogam anonimiškai, tamsoje juk ne taip baisu. Scrutonas pastebi, kad dance-flooro šokiui būdinga seksualumą rodyti šį nuasmeninant. Dėl to taip nejauku būna matyti, kai į tokį šokį įsitraukia vyresnio amžiaus žmonės ar vaikai (gal nebent judėtų itin santūriai). Taip ne tik simboliškai laužomi erotinio intereso barjerai. Matydami žmones pasiduodančius nuasmenintam savo kūno seksualizavimui, matome juos kompromituojant savo pačių orumą.
Anot Scrutono, neveltui dance-floorui labiausiai tinka muzika, kuri nėra atliekama gyvai – gyvai grojantys atlikėjai paprastai mėgsta, kai jų klausosi, ir bando muziką priderinti prie auditorijos. Dance-flooras reikalauja muzikos, kurią kurtų mašina, o žmogus – didžėjus – daugų daugiausia veiktų kaip tarpininkas, iš paruoštukų dėžutės ištraukiantis ritmingai smūgiuojantį kompiuterinį garsą.
Lietuviškų (ir daugelio kitų kraštų) tradicinių šokių susibūrimams – vakaronėms ar naktišokiams – būdinga, kad juose muzikantai groja gyvai. Mintis šokti tradicinius šokius pagal garso įrašus man atrodo keista. Įprasta, kad kiekvienas muzikantas šokius atliks šiek tiek savaip. Įprasta ir kad kiekvienas šokėjas turės savo manierą. Platus, bet apibrėžtas repertuaras, tam tikra melodijų, harmonijos, ritmo ir su jais susietų judesių tvarka sukuria erdvę individualumui.
Tai dailiai atspindi laisvės tvarkoje idėją. Scrutonas šokį tapatina su „apoloniškumu“, (perimdamas šitą kategoriją, aišku, iš Nietzschės) ir vėliau savo esė nuosekliai akcentuoja šokio aspektus, kuriuos galima pavadinti apoloniškais – tvarką, nuoseklumą, dermę ir t. t. Tame yra tiesos. Tradicinių šokių judesiai, kai jų pramoksti, nepradeda atrodyti logiški, bet pradedi suprasti, kaip jie rimuojasi, jei galima taip pasakyti – pradedi jausti, kokia bus tikėtina tolimesnė seka, jei pirma jos pusė buvo vienokia ar kitokia. Bet tradiciniuose šokiuose yra ir kažkas dioniziško, ko Scrutonas, galbūt, nepastebėjo ar nenusakė. Tas dioniziškas momentas, aišku, yra skaidrus, šviesus ir lengvas, jis nėra visiškas proto pametimas, apoloniška tvarka išlieka. Bet šėlo yra. Galbūt, grįžtant prie palyginimo su dance-flooru, galima suformuluoti taip: dance-flooras yra apie ekstatišką malonumą; tradiciniai šokiai yra apie džiaugsmą.
Poriniai tradiciniai šokiai – polkos, valsai, dirižabliai ir kiti – irgi yra stilizuotas pasimatymas. Tai vyro ir moters susitikimas, turintis pradžią ir pabaigą, jei atliekamas tinkamai – pagarbus abiem pusėms. Bet šita pasimatymo imitacija savaime nereiškia jokio erotinio intereso. Galite šokti su savo močiute ar seneliu be jokio jausmo, kad tai būtų nejauku ar nederama.
Žinoma, tai senamadiška ir dėl to daugeliui atrodytų neprieinama ar net atgrasu. Kitų – galbūt vertinama būtent todėl, kad tai sena. Aš tradicinius šokius vertinu kaip gerą dalyką ne todėl, kad jie seni ar tradiciniai. Jie seni, nes mus pasiekia iš kultūros, kuri turėjo specialias susibūrimo formas, skirtas būtent tam, kad jauni žmonės galėtų ieškoti antrųjų pusių. Šiandien, žinoma, turime tinderį, kuris kartais tampa būdu rasti vyrą ar žmoną – ir tame tikrai nėra nieko blogo – bet bendrai paėmus yra gan skystas pakaitalas senesnėms meilės paieškoms skirtoms susibūrimo formoms. Toje kultūroje taip pat buvo vertinamas grakštus judėjimas ir šokėjo įgudimas, iš vyrų būdavo tikimasi iniciatyvaus, bet džentelmeniško, asistuojančio (kokie senamadiški žodžiai) elgesio moterų atžvilgiu (net jei nevisada būtent taip būdavo elgiamasi). Atviras erotinio intereso ar seksualinio patrauklumo demonstravimas buvo suvokiamas, kaip žeidžiantis orumą – ir tai tiesa, nes abu šie dalykai žmogų sudaiktina. Šiuolaikiniuose dance-flooro šokiuose viso to nelieka, nes šie dalykai dingsta iš mūsų gyvenimo. Ar gi nebūtų puiku, jei jie sugrįžtų ir į gyvenimą, ir į šokius?
Šiuolaikinėje kultūroje įprasta vertinti spontaniškumą. Šokiai, kurių judesius reikia išmokti, kurie reikalauja įgūdžio – atrodytų, statiškas, varžantis užsiėmimas. Bet iš tiesų vietos individualumui ir improvizacijai tradiciniuose šokiuose yra daug. Polkos ir valsai turi daugybę variacijų, kurias mokant galima kūrybingai naudoti improvizacijai. Bet kad galėtum improvizuoti, pradžioje turi išmokti bazinius judesius taip, kad galėtum judėti nemąstydamas.
Tai, kad tradiciniai šokiai reikalauja įgūdžių, sukuria tam tikrą barjerą, kurį įveikti nėra taip paprasta. Tradiciniai šokiai nėra tik straksėjimas – kartais į šokių susibūrimus ateina linksmai nusiteikusių straksėtojų, bet jie greitai pavargsta ir dingsta. Geras šokėjas nedaro daug nereikalingų judesių, tai greitai išvargina, o be to – partneriui bus nepatogu su tavimi judėti. Išmokti šokti užtrunka. Gera žinia, ypač mažiau grakščiai linkusiems judėti, žodžiu, tokiems kaip aš, yra tai, kad tradiciniai lietuviški šokiai yra sąlyginai paprasti. Bent man jie paprastesni nei kitos dabar populiarios „dancing with“ alternatyvos, kaip, pavyzdžiui, lindy hopas.
Čia reikia padaryti mažą istorinį intarpą. Iš tikrųjų Lietuvoje yra dvi skirtingos tradicijos šokių, kurie scenoje atliekami su tautiniais rūbais: tradiciniai šokiai ir tautiniai šokiai. Tradiciniai šokiai yra daugiausiai etnografų surinkti iš Lietuvos kaimų, kokia tradicija gyvavo ten XIX a. ir XX a. pirmojoje pusėje. Tai gan paprasti šokiai, įkandami kiekvienam prieš šimtą metų gyvenusiam kaimiečiui ir kiekvienam šiuolaikiniam miesčioniui. Tautiniai šokiai yra tradicinės kultūros modernizavimo rezultatas, stilizuotas, perdirbtas tradicinių šokių variantas, kuriam reikia rimtesnio pasiruošimo – jie buvo sukurti ne pasilinksminti šokantiems, bet tam, kad būtų reginys scenoje. Tradiciniai šokiai nėra skirti žiūrėti, jie skirti šokti, dalyvauti.
Tradicinių šokių bendruomenė Lietuvoje – ne šiaip gyva, bet tiesiog žydinti. Vilniuje ir Kaune (o gal ir kitur, tiesiog aš nežinau) šokių susibūrimai vyksta kas savaitę. Juose lankosi įvairių kartų ir socialinių sluoksnių žmonės – ir vyresni, ir studentiško amžiaus. Be to, Lietuvoje vyksta daugybė folkloro festivalių, kurių pusiau formali ar visai neformali dalis būna šokiai (dažnai – per visą naktį, taigi „naktišokiai“). Galbūt kai kam atrodo, kad kultūrai modernizuojantis ar postmodernizuojantis, tradiciniai šokiai po truputį išnyks. Aš spėju priešingai – ateityje jie po truputį išsikovos vis daugiau vietos. Ne todėl, kad jie senoviniai, bet todėl, kad juos sukūrė kultūra, vertinusi šį tą daugiau, nei vien tik malonumą. Būtent – džiaugsmą.