Pirmoji Vladimiro Nabokovo knyga, kurią atsiverčiau, buvo romanas pavadinimu „Pninas“ – komiškai graudi istorija apie Timofėjų Pniną, rusą literatūros profesorių, pabėgusį nuo bolševikų, be didelės sėkmės bandantį prisitaikyti prie gyvenimo Amerikoje. Buvo saulėtas 2021 m. birželio rytas, sėdėjau iš Vilniaus į Varšuvą skubančiame autobuse, kurio neritmingi krūpčiojimai ir šokčiojimai galėjo pasirodyti besą atspindžiu kūlversčių ir sprogimų, paliktų Nabokovo knygos sakiniuose.
Išties, iki tol nebuvau matęs nieko taip elgiantis su sakiniu – žaismingai ir įžūliai, visada netikėtai ir visada taip, kad, sakytum, niekaip kitaip ir negalėjo būti parašyta. Trys-keturi puslapiai ir tapo akivaizdu, kad radau deimantą. Per pusantrų metų nuo pirmos pažinties su Nabokovu perskaičiau dar penkis romanus, jo memuarus, keletą apsakymų ir keletą akademinių bei neakademinių straipsnių apie rašytoją ir jo kūrinius. Pasiūliau jo knygas savo seseriai, vėliau – ir žmonai, ėmiau jo knygas dovanoti draugams per gimtadienius ir t.t. Žodžiu, man pastarieji metai buvo Nabokovo metai. Bet pradžioje turbūt reikėtų bent trumpai paaiškinti, kas buvo rašytojas, apie kurį tegaliu rašyti su naiviu, burbuliuojančiu entuziazmu.
Vladimiras Vladimirovičius Nabokovas 1899 m. gimė Rusijos aristokratų šeimoje, prieš komunistams užgrobiant valdžią metus pabuvo turtingu dvarininku (stambus paveldėjimas iš bevaikio dėdės), o tada su tėvais, seserimis ir broliais pasitraukė į Vakarus. Kembridže baigė rusų ir prancūzų literatūros studijas ir apsigyveno Berlyne, kur žengė pirmuosius literato žingsnius. Tačiau literatūra nebuvo vienintelė Nabokovo aistra – jis taip pat buvo aukšto lygio šachmatininkas (užsidirbdavo laikraščiams kurdamas šachmatų uždavinius) bei drugelių gaudytojas, kolekcionierius, straipsnius rašęs akademiniuose leptidopteristų žurnaluose. Kartą jis rašė negalįs atskirti mokslinio susidomėjimo nuo drugelių keliamo estetinio susižavėjimo.
Artėjant Antrajam pasauliniam karui, Nabokovui su žmona (ji buvo žydė) ir sūnumi teko bėgti iš šalies antrą kartą. Jiedu pasitraukė į JAV, kur Nabokovas parašė „Lolitą“ – šlovę ir turtus atnešusį romaną, leidusį paskutinius šešiolika gyvenimo metų nugyventi Šveicarijoje, Montrė, prabangaus viešbučio apartamentuose. Ir taip šešiolika metų viešbutyje.
Nors Nabokovą stipriai palietė dvidešimtojo amžiaus uraganai – tiek komunistai, atėmę jo šeimos namus, tiek naciai, nukankinę vieną iš jo brolių koncentracijos stovykloje – rašytojas savo kūryboje koncentravosi ne į istorines, bet į asmenines dramas – be tėvynės ir meilės senstantį nuobodylą literatūros profesorių; vyrą, ieškantį nežinomų savo brolio biografijos detalių; mergaitę, pagrobtą iškrypusio prievartautojo, ir patį prievartautoją (apie tai šį tą pridursiu truputį vėliau). Nabokovas liko žinomas kaip estetas, kruopštus, smulkmeniškas gyvenimo stebėtojas, todėl, matyt, patinka žmonėms, linkusiems knygas vertinti dėl netikėtų, bet taiklių metaforų, veikiau tikslių nei perdėm detalių aprašymų, kartais pakankamai smulkmeniškų, bet Nabokovas vargiai kaltintinas apsunkinąs tekstą nereikalingu balastu.
Mano asmeninis Nabokovo poetinės prozos favoritas yra profesoriaus Timofėjaus Pnino išgyvenimai po to, kai jam ištraukė dantis: „Liežuvis, storas glotnus ruonis, būdavo, smagiai slidinėja tarp pažįstamų uolų, tikrina aptrankytos, bet dar saugios karalystės kontūrus, neria nuo urvo į rėvą, tai užkopia į kyšulį, tai pabaksnoja įrantą, toje pačioje sproklėje vis randa saldžių jūržolių skiautelę; bet dabar neliko jokio orientyro, plytėjo tik didelė tamsi žaizda, dantenų terra incognita, ją tyrinėti draudė šiurpas ir pasibjaurėjimas.“ (vert. Laimantas Jonušys – red. past.) Bravo rašytojui, bravo vertėjui.
Jo knygos dažnai šiek tiek panašios į šachmatų galvosūkius. Ar pasakotojas meluoja? O gal jis ką nors slepia? O gal už aprašomų įvykių glūdi paslėpta prasmė ar motyvas, kurių nesuprato nė pats pasakotojas? Nekalbant apie banalią galimybę – ji juk egzistuoja apmąstant bet kurį literatūros kūrinį – visa, kas papasakota, interpretuoti kaip po gyvenimiškumo, realizmo apklotu kikenančią ilgakasę raudonskruostę metaforą. Lyg tai būtų detektyvinės istorijos, kuriose detektyvas yra tas, kuris knygą skaito.
Nabokovas net tik talentingai valdė žodį, jis taip pat buvo į drąsias, kategoriškas nuomones linkęs žmogus. Jis, rodos, jautė ypatingą priešiškumą dviem dvidešimto amžiaus vidurio humanitarinėje akademijoje populiariausioms mąstymo srovėms – froidizmui („Tegul lengvatikiai ir naivuoliai galvoja, kad visos jų mentalinės žaizdos gali būti išgydytos kasdien graikų mitais tepant privačias kūno vietas“) ir marksizmui („Koks nors niekingas žmogeliūkštis nusprendžia, kad visa žmonijos istorijos eiga gali būti paaiškinta klastingai besikeičiančių zodiako ženklų arba kovos tarp tuščio ir prikimšto pilvo. (…) Beprasmės buvo pastangos to irzlaus buržua languotomis Viktorijos epochos kelnėmis, „Kapitalo“, nemigos ir galvos skausmo vaisiaus, autoriaus“). Savaime suprantama, kad Nabokovas ką nors kibiai šmaikštaus vis pasako ir apie Sovietų sąjungą – „apsilankęs pas mus jis pasakė, kad labai didžiuojasi ir t.t., kad mano „paskutinioji (?) knyga jam pasirodė „labai įdomi“, nors vis dėlto negali neapgailestauti, kad aš savo paskaitose naudojuosi kiekviena proga kritikuoti „mūsų Didžiąją Sąjungininkę“. Aš juokdamasis atsakiau, kad ši kritika jam pasirodys tik vaiko čiauškėjimas, palyginus su vieša paskaita „Traktorius sovietinėje literatūroje“, kurią aš ketinu skaityti semestro pabaigoje“.
Mano mėgstamiausia Nabokovo knyga kol kas yra „Pninas“ – labai paveiki, labai komiška ir ironiška, labai nostalgiška istorija, be to, puikiai į lietuvių kalbą išversta Laimanto Jonušio (geras vertimas – dviejų meistrų darbo žavesys, kaip gerai iškeptas dviejų sluoksnių pyragas). Taip pat rekomenduoju „Tikrąjį Sebastiano Naito gyvenimą“ – kvazidetektyvinę istoriją, persipynusią su įžvalgomis apie literatūrą ir menininko kelią – ir „Kalbėk, atmintie“ – memuarus, kuriuos galima skaityti su visu grožinės literatūros teikiamu malonumu. „Blyški ugnis“ yra vienas žymiausių Nabokovo kūrinių, įdomus, bet galbūt reikalaujantis truputį daugiau kantrybės iš skaitytojo – būdamas neįprastos struktūros, jis sudarytas iš fiktyvaus poeto poemos ir fiktyvaus poeto bičiulio komentaro, kuriame komentuotojas šiek tiek persistengia.
Rašant apie Nabokovą neįmanoma nė žodžio nepasakyti apie „Lolitą“ – kaip jau minėjau, žymiausią rašytojo kūrinį. Tai romanas apie mergaitę, kurią pagrobia jos patėvis pedofilas. Visa istorija papasakota iš pedofilo perspektyvos – nusikaltėlio, nuolat romantizuojančio geismus, dėl kurių padarė nusikaltimą. Šlykšti, bet genialiai parašyta knyga. Skaitydamas ją kai kurias vietas praleidau (kam terštis?), bet tai išties yra darbas, atliktas aukščiausios klasės literatūros stilisto ir aukščiausiame jo kūrybinio kelio taške. Nežinau, ar ją rekomenduoju – galbūt ne kiekvienam. Tačiau „Lolita“ bet kuriuo atveju yra kūrinys, pakliūnantis į bet kurį išsilavinusiam žmogui privalomą dvidešimtojo amžiaus literatūros sąrašą. Kita vertus, tikiu, kad įmanoma pakankamai pilnavertiškai mėgti Nabokovą net ir „Lolitos“ neskaičius.
Nabokovo darbuose vis iškylanti ir taip juos visus vienijanti tema yra fantastinis tam tikrų situacijų atsikartojimas. Visame kame Nabokovas buvo linkęs įžvelgti tam tikrą nuoseklumą – kaip drugelio sparnų raštai atrodo fantastiški, ir nesuprantama, kaip jie gali būti tokie nuoseklūs, jei tai tėra aklos gamtos kūrinys, taip ir atsitiktinumas tam tikruose gyvenimo įvykiuose atrodo pernelyg nuoseklus ar pernelyg elegantiškas, kad būtų tik atsitiktinumas. Žinoma, Nabokovas šį išgyvenimą perteikia literatūros kūriniuose ir galima manyti, kad tai tėra būdas sukelti skaitytojui tam tikrą estetinį išgyvenimą – nors, pavyzdžiui, teologas Davidas Bentley Hartas teigia, kad ši tema išties jaudino Nabokovą (žr. David Bentley Hart, „Nabokov‘s Supernatural Secret.“ First Things, 2014). Bet kuriuo atveju mus, skaitytojus, tai veikia, nes neįmanomo sutapimo, neįtikimo atsitiktinumo išgyvenimai yra tokie dažni – momentai, kai tampa neaišku, ar visatos antakį suspaudė spazmas ar tai buvo šelmiškas mirktelėjimas.
Nabokovas nebuvo krikščionis ir visada stengėsi atrodyti visiškai abejingas (nei įsitraukęs, nei ypatingai priešiškas) religijai. Tačiau jo kūriniuose (taigi, ir juose perduodamame santykyje su pasauliu) pastebimas tvarkos, nuoseklumo, grožio troškimas, taip smarkiai skiriantis Nabokovą nuo daugumos kitų modernistų, ieškojusių meninės išraiškos gyvenimui be prigimties duotos tvarkos, prasmės ir Dievo.
Tuo, matyt, mane patraukė Nabokovas – jis rašo aistringai, lyg visą laiką būtų apimtas ekstazės. Geriausi jo kūriniai alsuoja tokiu jausmu, kurį G. K. Chestertonas pavadino pačiu stipriausiu iš jausmų – gyvenimas yra be galo skaudus, bet tuo pačiu ir be galo brangus. Ir tam Nabokovas rado sunkiai prilygstamą poetinę išraišką.
Nuotraukos
