Šis tekstas yra VU TSPMI prof. A. Jokubaičio paskaita skaityta Ateitininkų federacijos, Laisvos visuomenės instituto ir Krikščionių profsąjungos organizuotame akademiniame Rudens studijų savaitgalyje jaunimui: „Kaip nesugriauti Lietuvos?“
Ketinu kalbėti apie istoriją, bet ne taip, kaip mokoma mokyklose ar studijose, kur visi dalykai yra suistorinami. Graikų laikais ir Viduramžiais politikoje nebuvo pažangos siekio. Tačiau be to neįmanoma suvokti dabartinės politikos. Pavyzdžiui, literatūra turėtų teikti ir estetinį pasitenkinimą, tačiau mokyklose literatūra pernelyg dažnai yra suprantama tik kaip istorija. Ji skaitoma politiškai, tačiau tikrai gera filosofija yra už istorijos ribų.
Šiandien dauguma lietuvių gyvena cikliniame laike, bet politiškai įnešama linijinė laiko samprata, kur laikas juda pirmyn. Ir rinkimuose visos partijos rašo planus, kaip visa pakeisti į gera. G. V. F. Hėgelio istorijos filosofijoje – jūs jos neskaitot, bet ji jau yra jumyse – reikia stebėtis dėl dviejų dalykų: Vakarų minties istorija neatskiriama nuo istorijos ir filosofijos. Volteras nukalė terminą istorijos filosofija. Graikų metafizikai kalbėjo apie visumos pažinimą – apie Dievą, pasaulį, sielą. O dabar atsiranda istorinė visuma. Seniau Dievas buvo aukščiausias dalykas ir nebuvo spekuliacijų, kad istorija turi tikslą. Istorija atsirado XVIII a. viduryje ir paradoksaliai įsitvirtino su moderniu polinkiu į empirinį pažinimą. Istorija yra apie tai, ko jau nėra. Empirikai nemėgsta metafizikos, jie atsargūs, bet politika tuo tarpu linkusi į milžiniškas spekuliacijas. Todėl ir empirika, ir spekuliacijos įsitvirtino. Visi gyvena istorijoje ir žino, kur ji juda. Kaip tai atsitiko? Pagrindinė priežastis – politinė, nes istorijos idėja tampa Dievo idėjos pakaitalu, didžiausia visuma; tik istorijos filosofija dabar gali paaiškinti tą visumą: jei nėra Dievo, kas paaiškins tą visumos prasmę? Todėl buvo susitaikyta su paradoksu, kuris yra dabar. Kiekviena politinė ideologija yra sekuliarus tikėjimo variantas – nukopijuota nuo Krikščionybės. Naujas metafizikos atsiradimas, kai metafizika eliminuojama, yra politiškai sąlygotas. Kai žmonės klausia, kas vyksta, jie natūraliai mąsto visuomenės požiūriu – nes ir marksizmas, ir posovietinė liberalioji demokratija yra nusistatę prieš Dievą ir veikia istorijos filosofijos rėmuose. Bet kuri modernioji išlaisvinimo programa neįsivaizduojama be istoriosofinių argumentų. Kokia išlaisvinimo prasmė? Pagal K. Marksą tai yra žmogaus susvetimėjimas, pagal liberalizmą – nelaisvė. Susvetimėjimas, nelaisvė – istoriškai susiję, o pakeitus tam tikras prielaidas, tai galima ištaisyti. Tam reikalinga politinė pastanga.
Nacionalizmo neįmanoma įsivaizduoti be istorijos filosofijos, nes visuose argumentuose ja remiamasi. Visos tautos, naudodamos istorijos interpretaciją, aiškina savo genezę, istoriją apie įgyvendintą arba neįgyvendintą tautinę individualybę. Pavyzdžiui, Kaunas buvo provincijos miestas, tapo sostine – mes turim tautinės individualybės bruožus, kuriuos sąlygoja specifinė vietos istorija; taip pat mes norim atgimti, iš to ir tautinis atgimimas – tarsi asmuo, kuris buvo apmiręs, prisikelia, atgimsta ir turi išsivaduoti iš prievartos. Pavyzdžiui, Smetonos laikais buvo mintis, kad reikia pagreitinti istoriją, nes mes atsilikome. Daugybė nacionalistų tapo socialistais, pavyzdžiui Vincas Mickevičius-Kapsukas, nes norėjo įjungti aukštesnę pavarą. Ir Janis Rainis tapo socialistu.
Politiškumas yra giliau negu istorija ar kultūra. Žmonės negali be politiškumo, tai nepriklauso nuo istorinių argumentų. F. Nyčė kalba apie istorijos naudą ir žalą – perdėtą visko istorizavimo žalą. Mano galva, blogiausia filosofija – istorijos filosofija. Jos menkumo mastas mane stebina. Filosofija turi būti visumos matymas. Šiandien bet kokia specializacija jau yra ne visumos apėmimas, tam reikia specialių disciplinų – yra kultūros, socialinė, sporto filosofijos… O tarp istorijos ir filosofijos yra visiškas nesuderinamumas.
Istorijos filosofijoje nėra istorijos, nes ji lieka filosofinėse spekuliacijose. Empirinė istorija ir istorijos pasidavimas filosofijai yra metafizinių spekuliacijų įvedimas. Pasak Nyčės, „vienas niekas kitą nieką gelbsti nuo nebūties“. Filosofija yra niekas, nes tik ji gali pasakyti, kas yra filosofija. Ji tai turi padaryti tik iš savęs, niekas to negali padaryti iš savęs; todėl kiekvienas filosofijos teiginys sukelia neigimą, joje nėra nieko, kas būtų visų filosofų pripažinta. Sakydami tiesą filosofai jos neturi, nes yra jos ieškotojai. Istorija yra kosmosas – begalybė. Politinis istorijos filosofijos naudojimas yra politinis reikalas. Filosofai samprotavimus apie istoriją baigia ar turėtų baigti abejodami, o politikai sukūrė iš jos tikėjimą. Be filosofų prisilietimo istorija kaip visuma yra niekas. Galiausiai, istorija nepaklūsta tam, ką apie ją sako filosofai.
Filosofija – disciplina, turinti pagrindų krizę, ji lengvai prigyja, pavyzdžiui, prie sovietmečio. Istorijos filosofija – bandymas sukurti religiją be Dievo, yra ne filosofija, o tikėjimas. Keista, bet modernieji žmonės teigia, kad jiems nepatinka religija, nes tai spekuliatyvu, kalba, ko neįmanoma apčiuopti, bet istorijos filosofija baigia tuo pačiu, tik blogesniu: tikėjimas Dievu yra apreiškimas, o jie patys ima jį imituoti. Tai paimta iš Krikščionybės ir perkelta į sekuliarią visuomenę. Kai krikščionys nori sukurti istorijos filosofiją, ji negali vadintis istoriška, nes apie Dievą krikščionys neturi mąstyti istoriškai. Dievas yra absoliutas, nepasiekiamas išnagrinėjant visus istorinius įvykius. Tokia pat yra ir nekintanti žmogaus prigimtis, o krikščionys mano, kad istorijos pabaiga neišvengiama, jų viltys susietos su tuo, kas peržengia istoriją. Krikščioniui ateitis žinoma be istorijos filosofijos. Tai, kad Krikščionybė istoriška, skiriasi nuo krikščioniško tikėjimo. Modernioji istorijos filosofija – krikščioniško tikėjimo pakaitalas, nes filosofija nustelbia istoriją. Istorikai niekada nesusiduria su istorijos visuma, jie pažįsta tik atskirus reiškinius. Taip pat ir su politikos, ir kultūros visuma. Tik filosofai gali kalbėti apie visumą: reikia išeiti iš istorijos ir pažiūrėti į istoriją. Būtinai reikia išeiti į metafizines prielaidas, bet tuomet istorija tampa prielaidomis, paremtomis metafizika.
Filosofija ieško to, kas yra visada. Jei viską paverti istoriškumu, nelieka jokių objektyvių standartų, nes jie kinta kartu su istorija, visos normos yra griaunamos. To rezultatas – nihilizmas. Ideologija – ne filosofija, o politinės kovos įrankis. Ir dabartiniai politikai nori keisti ne politiką, bet istoriją. Tada istorija yra gaminama. Sakoma, kad prieš istoriją reikia jausti atsakomybę – tai atsakomybės prieš Dievą keitimas. Tai mitas, spekuliacija, kuri veikia kasdieniame gyvenime.
Jei istorija tampa svarbesnė už filosofiją, filosofai determinuojami. Tos filosofijos teorijos, kurios atsiranda istorijoje, rodo, kad reikia ieškoti tiesos. Protui reikia nekintamų tiesų, bet įmanoma taip neprisirišti prie tiesos, kaip dabar esame prisirišę. Graikų filosofai galėjo pasakyti, kokia santvarka geriausia, be istorijos filosofijos. Tą patį gali padaryti ir krikščionys. Bažnyčia reprezentuoja Kristaus asmenį, kitkas yra istorinės-kultūrinės aplinkybės. Tačiau Bažnyčia pripažįsta, kad visada reikalinga transcendencija.
Istorija negali būti mokslas, o istorijos filosofija – negali būti filosofijos mokslas. Istorikas negali atrasti to, ko nežinojo ankstesni žmonės. Jis turi rekonstruoti praeitį, bet niekada neprikels visumos. Istorijos filosofija – panaši į kalbėjimą apie kentaurą, kurio pasagos sukėlė triukšmą Vilniaus senamiestyje. Kas yra istorijos filosofija, geriausiai nusakė G. V. F. Hėgelis: mąstantis istorijos stebėjimas. Stebėjimas yra metafora. G. V. F. Hėgelis tikėjo, kad filosofas apie istoriją gali pasakyti tiesą, pirmiausia paaiškindamas istorijos tikslo realizavimą. Istorijos filosofas turi parodyti protingą istorijos tikslą. Tai, kas yra mumyse – tikėjimas begaline pažanga – tai tik tikėjimo dalykas. Tai daugiau nei empiriniai faktai. Filosofai gali parodyti tai, ko nemato istorikai. Pastarieji rekonstruoja praeities įvykius. Mano galva, politinė filosofija turėtų vengti ryšių su istorijos filosofija, nes tada tai tampa ideologija.
Kodėl istorijos filosofijos reikėtų vengti? Pirma, jei filosofijos tikslas – išmintis, tai istorijos filosofija negali jos suteikti. Viduramžiais filosofija tarnavo teologijai, tada filosofai norėjo atsakyti į tuos pačius galutinius klausimus, į kuriuos norėjo atsakyti senovės graikų filosofai ir jie nesunkiai rado ryšius ir su Platonu, ir su Aristoteliu.
Istorijos filosofija sudarko filosofiją ir negali pretenduoti į tiesos pažinimą, nes viskas kinta su laiku ir tai galiausiai baigiasi nihilizmu. Jei ji ir gali įkvėpti, kokį nors gyvenimo būdą, tai tik pažangą skelbiantį intelektualų gyvenimo būdą. Leo Strausas intelektualus vadino šiuolaikiniais sofistais. Šiuolaikinė sofistika nesusijusi su išmintimi, visumos pažinimu. Antra priežastis – pritariu F. Nyčei – žmogui būtina ne tik prisiminti, bet ir užmiršti. Praeities našta pradeda slėgti žmones ir ima trukdyti jiems gyventi. Politinis tikslas – gyventi su kuo mažiau istorijos. Kiekvienas reflektuoja praeities įvykius. Todėl atsisakyti reikia ne praeities, o tų iliuzijų, kurias modernioji istorijos filosofija siūlo.
Nyčė teigia, kad tautos nereikia auklėti istoriškai, nes istorija pažeidžia tautos sveikatą. Lietuviams tai užgaulu, nes be istorijos negalime įsivaizduoti tautos – tai reiškia, kad mes neturim filosofijos. Kad ir kas yra ištikimybė, lengviau tai paaiškinti filosofiškai nei istoriškai. Su pažanga yra atsiradęs šiuolaikinis mesianizmas. Norima išlaisvinti žmogų, bet neaišku, kuriame taške žmogus jau yra laisvas. K. Marksas nežino, kaip atrodo laisvas žmogus. Pavyzdžiui, sovietmečiu buvo kuriama istorija, prisimenu, kartą kolūkyje mums pasakė, kad dabar jau gyvename ne socializme, o brandžiame socializme – tada tai jau tikrai laisvesni pasijutom (juokiasi).
Imdamasis istorijos filosofijos politikas peržengia savo ribas. Politikų tikslai neturi būti maišomi su istorijos tikslais. Europos Sąjunga nori būti imperija, bet bijo tai pasakyti. Politika nesusiveda tik į čia ir dabar, ji siekia daugiau. Todėl į istoriją žiūrima spekuliatyviai. Visos reformos netektų prasmės be istorijos filosofijos. Mes jau ne istorijoje gyvenam, bet pradėjom istoriją statyti. Kai susidūrėme su ekologinėmis problemomis, supratome, kad gamta irgi turi prigimtį. Ir tame, ką vadiname istorija, turėtumėm atrasti savo vietą. Todėl kyla paradoksalus klausimas – o gal vis dėlto istorija juda cikliškai?
