Kodėl mums nepavyksta kalbėtis apie abortus?

Įsivaizduokite – jūs žiūrite televizijos laidą, kurioje pašnekovai užsidegę diskutuoja apie miškų kirtimą. Viena pusė pasisako už kirtimų išplėtimą, o kita ragina saugoti miškus, jų nekirsti. Staiga bežiūrėdami suprantate, kad diskusija niekur neveda – laidos dalyviai naudoja daug emocijomis įkrautų žodžių, svaidosi epitetais, asmeniškai užsipuola savo pašnekovus. Turbūt sau pagalvotumėte „Na ir keista, ko gi čia dėl tų medžių dabar taip ginčytis?“. Galiausiai, laida baigiasi nepriėjus jokios konstruktyvios išvados ir neradus jokios bendros kalbos. Nebuvo surastas nei vienas bendras atspirties taškas kartu pažvelgti į miškų kirtimų problemą. Laidos žiūrovai ir dalyviai liko tik sugadintais nervais ir sujauktais protais. Žodžiu, visi nepatenkinti.

Situacija tikrai absurdiška. Juk akivaizdu – dėl miškų kirtimo tokia arši diskusija nevyktų. ­­­­­­O kas, jeigu miškų kirtimo klausimą pakeistume abortų problema? Tarsi nejučiomis visas diskusijos fonas keičiasi ir prieš tai aprašyto ginčo situacija ima atrodyti visiškai natūrali, netgi tinkama. Susipriešinimas, kylantis tarp abortų šalininkų ir priešininkų, nieko nestebina. Visiems aišku, kad tai kitokio tipo klausimas, daug giliau pasaulėžiūriškai skiriantis žmones nei prieš tai minėtas miškų kirtimas. Kas tai lemia? Kokia yra šio nesusišnekėjimo abortų klausimu šaknis?

Šį svarstymą pradėti tinka trumpa Katalikų Bažnyčios Katekizmo citata: „Kūdikis turi teisę gyventi nuo savo prasidėjimo momento. Tiesioginis, tai yra kaip tikslas ar priemonė trokštamas, abortas yra gėdingas dalykas, labai prieštaraujantis moraliniam įstatymui. Bažnyčia tokį pasikėsinimą į žmogaus gyvybę baudžia kanonine ekskomunikos bausme.“ (KBK 2322). Štai, dabar galime jausti daug aštresnį diskusijos skonį. Katalikų Bažnyčia už abortą baudžia ekskomunikos bausme, nors daugybei kitų mirtinų nuodėmių tokios sankcijos netaiko. Tai išskirtinai rimtas nusižengimas. Juk aborto atveju ne tik atliekamas nekalto žmogaus nužudymas, bet nusikalstama pačiai pažeidžiamiausiai visuomenės grupei – kūdikiams.

Nenutyla ir nuolatiniai popiežių raginimai užkirsti kelią abortų atlikimui. Štai Šv. Jonas Paulius II enciklikos „Evangelium Vitae“ (Gyvybės Evangelija) 58 paragrafe skelbia: „Tarp kitų nusikaltimų, kurie gali būti padaryti prieš gyvybę, abortas dėl kai kurių ypatumų yra ypač sunkus bei smerktinas.“ Na tikrai, jei abortas yra nekalto žmogaus nužudymas, tai jis jokiomis aplinkybėmis negali būti pateisintas. Kaip pamatinę prielaidą priėmus, jog dar kiaušintakiu keliaujanti zigota yra tikras žmogus ir asmuo, atimti tokio žmogaus gyvybę tampa nesuvokiama. Ypač krikščionišku požiūriu, rimtai priimančiu kategorišką paliepimą „Nežudyk“.

Taigi problema išspręsta, tiesa? Užtenka parodyti, kad zigota yra atskiras organizmas, turintis savo genetinį kodą, o gemalui virstant vaisiumi 8-ąją savaitę, jau turi ir visas nuo motinos atskiras organų sistemas. Pademonstravus gimdoje esančio gemalo arba vaisiaus individualų žmogiškumą, panašu, abortų šalininkams turėtų nelikti argumentų ir visi galėtume ramiai išsiskirstyti – negimusios gyvybės klausimas būtų išspręstas. Keblumas atsiranda, kai absoliučia dauguma atvejų jokia loginė argumentų seka neįtikina abortų šalininko pakeisti savo požiūrio. Dažniausias jausmas tokiose diskusijose yra lyg bertum žirnius į sieną.

Bandant susigaudyti dviejų labai skirtingų pasaulėžiūrų konflikte naudinga gali pasirodyti socialinio psichologo Jonathano Haidto knyga „Teisusis Protas“. Autorius joje nagrinėja, kodėl žmonėms, turintiems skirtingus įsitikinimus, tampa taip sunku sutarti įvairiais klausimais. Nors galima nesutikti su mokslininko knygoje išdėstytomis gan redukcionistinėmis pažiūromis į žmogaus moralės kilmę, kai kurios Haidto įžvalgos vis vien išlieka vertingos.

Psichologas pasitelkia dramblio ir raitelio palyginimą, siekdamas atskleisti, kokiu būdu žmonės dažniausiai priima įvairias nuomones. Įsivaizduokime, kad žmogaus įsitikinimų formavimą atspindi dramblys ir jo raitelis. Šioje metaforoje raitelis – tai paties žmogaus sąmoningai prieiti ir logiškai pagrįsti įsitikinimai. Dramblys, kita vertus, atstovauja kitus 99% nesąmoningų žmogaus vidinių procesų, kurie didžiąja dalimi lemia tai, kuo asmuo tiki ir kaip jis elgiasi. Taigi raitelis (protas), gali joti tik tuo atveju, jei dramblys (nesąmoningi procesai, emocinis atsakas) jam paklūsta. Drambliui nepaklūstant žmogus (protas) yra nunešamas ten, kur nori gyvūnas (emocijos), o visa proto veikla būna skiriama racionalizuoti jau iš anksto turimuy įsitikinimus. Metaforos tikslas – parodyti, kad žmonės labai dažnai įsitikinimų laikosi ne dėl racionalių priežasčių, o remadamiesi nesąmoningais vertinimais.

Ar tai reiškia, kad neįmanoma prieiti jokio bendro sutarimo tiesos atžvilgiu, nes žmogus iš principo linkęs remtis emocijomis, o ne protu? Tokios išvados prieiti tikrai nėra būtina. Juk žmogus gali suvokti savo išankstinius nusistatymus bei emocijų įtaką ir, tai atmetęs, remtis racionaliu mąstymu. Tai žinoma iš kasdienio gyvenimo. Neabejotinai daugumai yra tekę gyvenime patirti kokio nors autoriteto papeikimą, nes elgėmės neteisingai arba laikėmės nepagrįstos nuomonės. Papeikimas, sukėlęs nemalonią emocinę reakciją galiausiai privertė mus priimti kitą požiūrį. Taigi mes gebame priimti nemalonias tiesas, nes mokame atskirti proto ir emocijų veikimą. Taigi Haidto pavyzdys siekia ne paneigti mūsų pajėgumą mąstyti, bet parodyti, jog, idant ši mąstymo galia išsiskleistų ir būtų galima turėti veiksmingą dialogą, visada būtina sąmoningai suvokti mus veikiančias emocijas ir nepagrįstus išankstinius nusistatymus.

Turėdami tai omeny, grįžkime prie abortų šalininkų požiūrio analizės. Gyvybės gynėjas vertindamas priešininko stovyklą pasijaučia, lyg jam iš po kojų būtų ištrauktas pagrindas – daugumai čia nerūpi gilintis į negimusios gyvybės prigimtį, nes atsparos taškas yra moterų teisės. Tai visai kitokia vertinimo sistema, paremta empatija moteriai bei kūno autonomijos principu. JAV judėjimas „Už pasirinkimą“ (angl. Pro-choice) kaip savo šūkį naudoja išsireiškimą „mano kūnas – mano pasirinkimas“ (angl. my body, my choice). Nors gyvybės gynėjams, turintiems omenyje gerai žinomus argumentus kūdikio gyvybės naudai, šis šūkis atrodo absurdiškas, tačiau abortų šalininkams tai savaime suprantamas dalykas. Visgi, kur čia savaime suprantamumas?

Na, pačiame šūkyje tiesos tikrai yra nemažai. Visų pirma tai faktas, kad žmonės išties turi plačias teises elgtis laisvai savo kūno atžvilgiu. Taip, negalima savo kūno naudoti žalai kitam žmogui sukelti. Visgi demokratinėse santvarkose žmogus dažniausiai gali rinktis, kur jam su savo kūnu eiti, kam skirti savo jėgas, kokią sporto šaką pasirinkti, galbūt visai nesportuoti, gydytis nuo ligos ar atsisakyti gydymo. Štai kur tas savaime suprantamumas – juk nėštumo atveju motinos kūnas neabejotinai yra didele dalimi susijęs su jame esančiu vaisiumi, o teisės moteris į savo kūną juk nepraranda. Motina vaisių maitina, patiria nemenkų sunkumų, yra apribota, nes negali gerti alkoholio ar rūkyti. Tokia patirtis nebūtinai sukelia teigiamas emocijas. Dėl to pasirinkimo teisės propaguotojams bet koks gyvybės šalininkų bandymas uždrausti abortą atrodo, kaip siekis priversti moterį savo kūnu patirti nėštumo, o taip pat ir gimdymo sunkumus (jie tikrai nėra menki). Toks abortų draudimas tuomet darosi panašus į politiškai įteisintą moters įverginimą devyniems mėnesiams, o, iš tiesų, ir keliems dešimtmečiams, nes pasilikusi auginti vaiką moteris turės jį užauginti iki pilnametystės.

Nors nė vienas iš pastarojoje pastraipoje išdėstytų teiginių jokiu būdu nepaneigė, kad abortas yra nekalto žmogaus nužudymas, tačiau emocinis diskusijos stovis šiek tiek pasikeitė. Nors realiai nebuvo išsakytas nei vienas tvirtas kontrargumentas gyvybės palaikytojų pozicijai, tačiau tokiame fone gyvybės gynėjas pasirodo lyg moterų priešas. Kas čia vyksta?

Prisiminkime Haidto dramblį ir raitelį. Panašu, kad emocijos pradeda užimti visai nemenką diskusijos dalį. Apeliavimas į jausmą išties yra paveiki taktika, raiteliui (protui) apsunkinantis vadeliojimo darbą. Tai apmąstymo vertas momentas. Nors tyrimų šiuo klausimu tikriausiai nėra, tačiau reikia suprasti, kad labai didelė dalis žmonių priešinasi abortų draudimui ne dėl racionalių svarstymų, bet veikiami „moterų įverginimo“ baimės.

Darosi akivaizdu, kad pripažįstant gyvybę remiančios apologetikos svarbą ir siekiant abortų draudimo, nemenkos pastangos turi būti dedamos šios baimės išsklaidymui. Tam reikalinga formuoti teigiamą tėvystės, motinystės bei vaikystės įvaizdį, gerinti pagalbą nėščioms moterims, stiprinant paramą šeimoms. Žinoma, didžiausias vaidmuo čia tenka įvaizdžio keitimui. Jei tėvystė ir motinystė visuomenėje vėl įgaus patrauklumo atspalvį, tai daug mažiau paveikus bus grasinimas, esą gimdymas yra „moters įverginimas“, mat bus aišku, jog tai neatspindi tikrosios motinystės prasmės. Tad geriausias priešnuodis baimei ir pykčiui, kuris užkerta kelią kalbėtis yra pozityvi gyvybės žinia. Čia ir slypi tikrasis raktas siekiant susikalbėti abortų klausimu. Belieka visiems gyvybės gynėjams palinkėti drąsos ir išminties šiais Šv. Jono Pauliaus II enciklikos „Evangelium Vitae“ (Gyvybės Evangelija) žodžiais: „Tad tegu nuolatos gausėja „tauta, stojanti už gyvybę“, tegu nauja meilės ir solidarumo kultūra vystosi tikrajam visos žmonių visuomenės labui.“