Kodėl meilė meilei nelygu?

Žodis ,,meilė“ gali pasirodyti lėkštas ar nuvalkiotas. Taip gali nutikti tik tuomet, jei meilę vertinsime tik kaip jausmą ar emociją. Anot apaštalo Pauliaus, meilė niekuomet nesibaigia, o iš trijų dieviškųjų dorybių ji įvardijama kaip pati didžiausia. Vien tai liudija, kad ji turi būti daugiau nei emocija ar jausmas. Tiesa ta, kad kasdienybėje šį žodį vartojame kalbėdami beveik apie viską – nuo mėgstamo deserto iki gyvenimo. Akivaizdu, jog meilė šokoladiniam pyragui, vaikams, sutuoktiniui, Dievui nėra tokio paties lygmens. Meilė gali būti skirstoma į keletą rūšių, tai tarsi skirtingos akys, kuriomis į pasaulį žvelgia meilė, o kartu ir mes. 

Nors lietuvių kalba dažnai minima kaip itin sena, vaizdinga ir turtinga kalba, tačiau vienai įstabiausių ir sudėtingiausių mūsų gyvenimo dalių turime tik vieną žodį. Graikai šiuo aspektu buvo gerokai pranašesni už mus. Graikų kalboje galime pastebėti keturis žodžius, skirtus meilei įvardinti: storge, filija, eros, agapė. Visi šie žodžiai verčiant įvairius tekstus būtų įvardijami kaip meilė ir klaidos, iš esmės, nebūtų, tačiau sakyti, jog eros yra agapė ar filija, o agapė yra storge, būtų neteisinga. Tad kuo skiriasi šios meilės formos ir kam jos reikalingos?

Pradėti galime nuo eroso, tarsi pirmojo laipto – kūniškos, aistringos meilės. Čia dažnai daroma klaida, kai erosas laikomas sinonimu geismui, tačiau jis yra kur kas daugiau. Erosas, graikų laikytas aistros dievu, mums geriau pažįstamas romėnų Kupidono vardu. Jis dažnai vaizduojamas kaip kūdikis su lanku ir strėlėmis, tai simbolizuoja, jog tokia meilė dažnai būna nevalinga, netikėta, leidžianti pažinti mūsų menkumą ir silpnumą. Tai staigi ir stipri meilės forma, tačiau dėl to labai trapi. Ji teisinga, tačiau nepereidama į kitus matmenis, ji greitai išblėsta. 

Storge galime apibūdinti kaip prisirišimą – meilę savo vaikams, tėvams, tėvynei ar augintiniams. Tai natūrali ir labiausiai paplitusi meilė, paremta šeimyniškumu ir prisirišimu. Kitaip nei filija, eros ar agapė negalime užfiksuoti storge arba prisirišimo pradžios. Anot C. K. Lewiso, šios meilės stiprybė kartu yra ir jos silpnumas. Dažnai ji yra laikoma duotybe, savaime suprantamu dalyku, kurio nereikia puoselėti ir kurį žmogus privalo gauti nepaisant jo poelgių ir įprastų pasekmių. Tai netiesa, ši meilės rūšis taip pat reikalauja dėmesio ir atsidavimo. Taigi, storge yra meilės rūšis, jausmas, skirtas artimiausiems žmonėms ar objektams. 

Filiją geriausiai apibrėžtų žodis draugystė. Tai – broliška meilė. Kalbėdami apie filiją, nuo kūniškos sferos pereiname į dvasinę. Daugeliui žmonių pirmieji draugai yra jų šeima. Todėl filija neabejotinai dera su storge, netgi yra labai panaši. Ji taip pat reikalauja prisirišimo ir pasiaukojimo, tačiau, kitaip nei tėvynę ar šeimą, draugus galime ir įprastai pasirinkti. Filija yra pagrįsta santykiu tarp žmonių, turinčių panašius pomėgius, interesus, vertybes. Tai širdies nusistatymas, kaip žvelgiame į savo draugus. Todėl, jei eros yra meilė kūnui, filija yra sielos meilė. 

Graikų tradicijos teigimu, aukščiausia meilės forma yra agapė, C. K. Lewisas ją apibūdina kaip Dievo meilę žmogui ir žmogaus meilę Dievui. Kitaip tariant, kaip ryšį tarp Dievo ir žmogaus. Tai besąlyginė meilė, tokia, kokią jaučia maži vaikai savo tėvams. Biblijoje, galime pastebėti, jog Jėzus kviečia iš broliškos meilės žengti į dieviškąją. Jei filija ir erosas pirmiausiai yra susijusios su mūsų santykiu su kitais žmonėmis, tai agapė pirmiausiai susijusi su mūsų santykiu su Dievu. Tai meilė, kuria reikia dalintis su kiekvienu asmeniu, nesvarbu, kokius jausmus jam bejaustume. Jei filija yra meilė mūsų draugams, tai agapė yra meilė mūsų priešams. Ironiška, kad šia meilės forma sunkiausia dalintis su tais, su kuriais jau yra dalijamasi viena iš anksčiau aprašytų meilės formų.

Apžvelgus šias keturias meilės formas galima pastebėti, jog jos viena nuo kitos gana stipriai skiriasi. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog didžiausias skirtumas yra tarp eroso ir agapės. Rodos, viena yra priimančioji ir žemoji meilės forma, o kita – viską aukojanti, aukščiausia meilės išraiška. Taip sukuriama dirbtina priešprieša tarp šių, tos pačios realybės matmenų. Jei sugalvotume jas atskirti ir gyventi tik agape, tai šioji greitai pasiektų pabaigą. Jei agapė yra dovanojančioji, nusileidžiančioji meilė, ji negalėtų išpildyti savo esmės, jei neturėtų prie ko nusileisti ir savęs dovanoti, jei nebūtų to, kas kiltų prie jos. Taip pat ir erosas, kylančioji, geidžiančioji meilės forma, neturėtų į kur kilti, jei būtų atskirta nuo agapės, todėl prarastų savo prigimtį. Tokiu pat būdu galima palyginti ir kitas meilės formas. Popiežius Benediktas XVI šį ryšį įvardija kaip vienos ,,meilės“ tikrovės išpildymą. Šis išpildymas gali reikštis skirtingais matmenimis, tačiau ryšio tarp jų negalima nutraukti. Negalima mylėti tik viena forma arba mylėti kurios nors iš jų atsisakant. Tada meilė taptų skurdi, nepasiekianti pilnatvės. Panašiai kaip sūrumą praradusi druska. 

Taigi, ne visi mūsų meilės objektai yra lygūs, tad ir meilė, kurią jiems išreiškiame, nėra lygi. Visos meilės formos yra skirtingos, ne vienodai lygios, tačiau vienodai reikalingos. Meilė nėra lygi meilei, tačiau neleidžiant reikštis nors vienam iš šios realybės matmenų, mes nuskurdiname meilę, paverčiame ją karikatūra. Nors ir skirtingos, šios meilės formos yra laiptai kilti link Dievo, kuris yra meilė. 

Gabija Krunkauskaitė – gimnazistė iš Vilkaviškio. Šis autorės tekstas buvo įvertintas kaip geriausias rašinys Moksleivių ateitininkų žiemos akademijoje 2022. Akademijos tema – „Mylėti šimtą metų, o ne šimtą kartų“.