Galbūt šis pavadinimas jus nustebino. Ir tai – puiku, nes Lietuvai tikrai reikia katalikiško universiteto. Manote, tai per daug drąsu? Galbūt nereikalinga, nepraktiška, nemodernu, nes Lietuvoje ir taip labai daug aukštųjų mokyklų, o jų tinklas dažnai linksniuojamas kaip neefektyvus ir pernelyg brangus valstybei, o juk studentų skaičius ir taip nuolat tik mažėja. Atrodo, vieni minusai. Tad kam reikia dar vieno?
Ir štai, pagrindinė priežastis – pati universiteto idėja. Nenustebkite, tačiau nepaisant universitetų ir aukštųjų mokyklų skaičiaus, universitetas Lietuvoje – nykstantis dalykas. Kodėl? Pirmiausia, pažvelkime į pačią universiteto idėją ir kaip jis atsirado. Lotyniškai žodis universitas reiškia – visumą. Tai reiškia, kad universitete vystomi mokslai pirmiausia siekia pažinti tikrovės visumą, tokią, kokia ji yra, ir kaip jos elementai jungiasi vieni su kitais. Itin svarbu yra tai, kad ši visuma neišvengimai nurodo į vieną ar kitą asmens sampratą. Pavyzdžiui, viduramžių universitetas pasižymėjo krikščioniška asmens samprata, Apšvietos racionalia, tuo tarpu modernus universitetas siekia įtvirtinti modernią asmens sampratą. Taigi universitetas pirmiausia ugdo ir formuoja asmenį.
Paradoksalu, tačiau dabartinis universitetas negali parodyti vieningo pasaulio vaizdo, o žmogui pasiūlomi tikslai yra pakankamai skurdūs. Šiuolaikinio mokslinio pasaulėvaizdžio parodoma tikrovė yra itin empiriška, fragmentuota ir itin specializuota. Tai reiškia, kad yra daugybė skirtingų mokslinio pažinimo sričių, kurios yra taip toli viena nuo kitos, kad dažnai jų nesieja jokios aiškesnės ir tampresnės sąsajos. Ši problema prasidėjo jau gerokai anksčiau, bet pagreitį įgavo XIX a., kai mokslui vis labiau plėtojantis atsirado tiek daug skirtingų specializacijų, jog skirtingų sričių mokslininkai galėjo visiškai nieko nebežinoti apie kitą pasaulio pažinimo sritį. Visgi šiuolaikinis universitetas kalba apie tarpdiscipliniškumą, tačiau jo siekti yra itin sunku arba kartais net beveik neįmanoma, ką jau kalbėti apie vieningą tikrovės pažinimo siekį. Apie tokį siekį visada kalbėjo filosofija, tik XIX a. pabaigoje atsiskyrusi nuo gamtos mokslų ir nebetekusi savo philosophia naturalis statuso, tačiau net ir ji šiandien jau nėra pajėgi pasiūlyti vieningą pasaulio vaizdą aprėpiančių sąvokų ir koncepcijų.
Ką tai reiškia? Iš esmės tai, kad šiuolaikinis universitetas negali pasiūlyti pasaulio pažinimo tose srityse, kurios apima būtent žmogiškąjį pažinimą. Jis gali pasiūlyti techninį, empirinį ir kitokį pažinimą, tačiau srityse, kurios yra artimiausiai susijusios su betarpiška žmogaus patirtimi, universitetas lieka nebylus. Filosofiniai arba teologiniai klausimai universitete lieka neatsakyti, o kartais ir visai nepaliesti. Modernioje epochoje teologiją pakeitė psichologija – dažnai ji atsako, koks yra žmogaus gyvenimo tikslas ir koks gyvenimas turėtų būti. Tačiau psichologija kaip ir empiriniai mokslai yra techninė disciplina, ji pasiūlo metodikas, tuo atveju, jei žmoguje sutrinka viena ar kita funkcija ar gebėjimas ir gali padėti jam iš naujo prisitaikyti ir normaliai gyventi visuomenėje, tačiau ji nepasakys, kokia yra tokio grįžimo į visuomenę prasmė ir kodėl reikėtų gyventi apskritai? Galiausiai, koks yra visuomenės į kurios gyvenimą yra verta grįžti tikslas?
Taigi techninis mąstymas dominuojantis šiuolaikiniame universitete yra nepajėgus atsakyti į esminius žmogaus gyvenimo klausimus. Filosofija ir teologija nėra vertinamos kaip disciplinos, nebent tik kaip mąstymo treniruotė ar neapibrėžto kūrybinio mąstymo ugdymas, kuris turėtų tik padėti toliau plėtoti technines disciplinas. Taigi filosofija tapo technikos tarnaitė. Tačiau, neabejoju, kad šiuolaikinio žmogaus psichologinė, dvasinė ir šeimyninė būklė yra itin stipriai paveiktos šių pokyčių. Pažvelkime į bendruomenes, kurios neatsisakė tikėjimo ir religijos bei nepakeitė šių gyvenimo sferų techniniu ir empiriniu pasaulėvaizdžiu. Itin įdomus pavyzdys yra žydai ortodoksai – pagal įvairius tyrimus, jų psichologinė[1][2][3] ir demografinė[4][5] būklė yra žymiai geresnės. Lygiai tokie patys rodikliai yra stebimi ir tarp musulmonų vidurinėje Azijoje, graikų ortodoksų ar religingų juodaodžių bendruomenių Amerikoje.
Taigi šie pavyzdžiai rodo, kad religija ir tikėjimas yra integrali ir absoliučiai neatimama žmogiškojo gyvenimo dalis. Todėl tai, kad Lietuvoje mes neturime katalikiško universiteto yra mūsų kaip šalies ir kultūros pralaimėjimas. Netgi jei Krikščionybė ir Katalikybė jums neatrodo vertos dėmesio, turėdama stiprų katalikišką universitetą Lietuva ir jos viešoji erdvė bei kultūra tik laimėtų. Tačiau šiuo metu mes per dažnai pasitenkiname tik techniniu universiteto supratimu, kurio pirminė užduotis dažnai nesiekia toliau nei paruošti darbo rinkai. Tačiau universitetas pirmiausia turi ugdyti asmenybę, kuri sugebės daug daugiau nei tik prisitaikyti prie esamos rinkos poreikių.
Taigi leiskite jums pasiūlyti katalikiško universiteto idėją ir pateikti argumentus, kodėl tokio universiteto atsiradimas yra būtinybė. Pirmiausia, Krikščionybė, šalia graikų filosofijos ir romėnų teisės, yra trečia pagrindinė jėga suformavusi mūsų civilizaciją tokią, kokią ją matome šiandien. Taigi Krikščionybės intelektualinis potencialas, sukaupta nepaprastai įvairialypė tradicija, pilna prieštaravimų, kūrybingumo ir neatsakytų klausimų, yra būtent tai, ko ir reikia universitetui. Ką jau kalbėti, kad būtent Krikščionybė ir padovanojo Europai universitetus. Taigi universiteto idėja yra iš esmės katalikiška.
Antra, universitetas privalo teikti universalų išsilavinimą pagal savo apibrėžimą. Katalikiškumas tai gali padaryti geriausiai, kadangi neneigdamas empirinio mokslo svarbos ir atnešamo gėrio, jis gali suteikti šioms disciplinoms kryptį, prasmę ir padėti kurti vieningą pasaulio pažinimo sistemą. Taigi toks universitetas pirmiausia ugdytų asmenybę, matančią toliau nei darbo rinkos tikrovė ir jos poreikiai. Ir būtent to tikrai reikia Lietuvos politikai, visuomenei ir kultūrai – ne tik rinkoje įsitvirtinusių specialistų, bet pirmiausia žmonių, kurie gebėtų mąstyti kūrybiškai, kurti darbo vietas, naujus verslus, naujas idėjas, turtinti šalies intelektualinį ir kultūrinį gyvenimą.
Trečia, noriu pasiūlyti ir tai, kaip šie argumentai atrodytų praktiškai, kaip įvardyti didžiuliai tokio universiteto privalumai bei principai atsiskleistų tikrovėje. Manau, kad toks universitetas tam, kad jis tikrai ugdytų asmenybę turėtų veikti internato ir gyvenimo kartu principu. Tokiu būdu būtų ne tik sudarytos sąlygos čia studijuoti jaunimui iš bet kurios Lietuvos vietos, bet ir būtų kuriama bendruomenė tarp dėstytojų ir studentų, o tikras asmenybės ugdymas nėra įmanomas be žmogiško ryšio ir studento kaip žmogaus, jo poreikių ir gyvenimo pažinimo. Taigi toks universitetas turėtų veikti internato principu.
Ketvirta, tokioje aukštojoje mokykloje didelis dėmesys turėtų būti skiriamas sportui. Jau nuo Antikos laikų yra žinoma, kad pilnutiniam asmenybės ugdymui, labai svarbu ne tik intelektualinis, bet ir kūno lavinimas, todėl sportas turėtų būti vienas iš esminių tokios mokyklos ramsčių, neleidžiantis intensyviai ugdant protą pamiršti tvirtinti bei tobulinti ir kūną. Taigi kertiniai tokio universiteto principai būtų katalikiškumas, universalumas, bendruomeniškumas ir sportiškumas.
Galiausiai, net jei jūsų ir neįtikino ši idėja, leiskite pateikti ir paskutinįjį argumentą už katalikišką universitetą – Krikščionybė suformavo ne tik mūsų civilizaciją, tačiau net ir visos jai oponuojančios ideologijos bei mąstymo kryptys susiformavo veikiamos būtent jos. Taigi agnosticizmas, ateizmas, empiriniai mokslai, liberalizmas, socializmas ir daugelis kitų prieštaravo būtent Krikščionybei ir niekada nebūtų atsiradę, jei jos nebūtų buvę. Taigi tam, kad Lietuvos kultūrinis ir intelektualinis gyvenimas būtų pilnavertiškas, netgi ir tam, kad Krikščionybei prieštaraujanti mintis galėtų sėkmingai vystytis, jai yra būtinas katalikiškas universitetas, kaip stiprus ir nepamainomas priešininkas.
[1] https://pubmed.ncbi.nlm.nih.gov/38965155/
[2] https://www.theguardian.com/world/2020/jul/04/israels-ultra-orthodox-jews-least-stressed-by-covid-19-says-study
[3] https://pubmed.ncbi.nlm.nih.gov/35018874/
[4] https://www.demographic-research.org/volumes/vol49/29/49-29.pdf
[5] https://www.pewresearch.org/religion/2021/05/11/jewish-demographics/