Šie 2024 m. Lietuvai tikrai išskirtiniai. Į valstybės istorijos puslapius jie įeis kaip rinkimų metai. Štai gegužės mėnesį vyko eiliniai Lietuvos Respublikos prezidento rinkimai, o birželio mėnesį – Europos parlamento. Rudenį, spalio mėnesį, Lietuvos piliečių lauks nauji Seimo rinkimai. Atrodytų, jog šie metai – tarsi didžiulė demokratijos šventė. Be abejo, toks rinkimų maratonas mus verčia vis dažniau kalbėti apie politiką. Tačiau vis pasigirsta nuomonių tiek iš pačių tikinčiųjų, tiek iš žinomų visuomenininkų, jog krikščionys neturėtų per daug kištis į politiką. Jiems nedera reikšti savo įsitikinimų viešumoje ir panašiai. Turbūt ne vienam katalikui kilo klausimas, koks turi būti jo įsitraukimas į politines realijas. O gal iš viso nereikia dalyvauti ir domėtis politika?
Šiais laikais beveik per visas žiniasklaidos priemones galite išgirsti, kaip giriama demokratija. Europos Sąjungos valstybių lyderiai kalba apie demokratines vertybes. Iš tiesų, šios liaupsės turi pagrindo, nes demokratinė santvarka apima ir žmogaus teises, laisves, teisingumą, solidarumą ir t.t. Tačiau norisi į demokratiją pažvelgti ir kitu kampu. Visų pirma, demokratija yra reliatyvistinė santvarka. Tai reiškia, jog demokratinė visuomenė nežino, kas yra tiesa. Kokie yra didžiausios visuomenės grupės įsitikinimai ar pasaulėžiūra, tokia ir tiesa. Tuo tarpu krikščionys žino, kas yra tiesa – Jėzus Kristus (Jn 14:6). Būtų galima teigti, jog demokratija yra didelis išbandymas Krikščionybei, nes viskas kyla iš apačios. Viską nustato žmonės ir savo susitarimu gali įsteigti bet ką. Pavyzdžiui, jeigu dauguma piliečių palaiko „pro-choice“ idėjas, vadinasi, didelė tikimybė, jog valstybėje abortai bus įteisinti. Demokratijoje tikima, kad liaudies balsas yra Dievo balsas. Politikai atstovauja piliečius ir jų ekonominius interesus, o krikščionys – Kristaus asmenį. Demokratinėse valstybėse didelė dalis politikų į žmogų žvelgia per ekonominę prizmę, taip susiaurindami, kas iš tiesų yra žmogus. Tuo tarpu krikščionys į žmogų žvelgia integraliai. Žinoma, galima pridurti, kad daugumoje demokratinių valstybių politika neapsieina be korupcijos, nepotizmo, veidmainystės, melo, draugo ir priešo perskyros bei kitų blogybių. Šie politikų nekilnūs poelgiai bei demokratinės santvarkos netobulumai neskatina labiau domėtis politika ar joje aktyviai dalyvauti.
Žvelgdami atgal į pastaruosius metus galime pamatyti, koks didelis įsivyravo atotrūkis tarp valdžios ir piliečių. Susidaro vaizdas, kad politikų svajonė – regėti piliečius tik ateinant į rinkimus. Jų svajonė ir baigiasi ties balso įkritimu į balsadėžę. Regis, vėliau, pageidautina politikus palikti ramybėje. Jie nepakenčia kritikos. Net Lietuvos piliečiams į akis išdrįsta sakyti, kad jeigu nepatinka ši valdžia, komitetų pirmininkai, premjerė ar ministrai – jie galės per kitus rinkimus išsirinkti tokius, kurie patinka labiau. Kol politikai neišmoks gerbti piliečių kritikos ir pačių piliečių, nes dėl jų gavo postus, tol išliks didelis atotrūkis tarp valdžios ir Lietuvos gyventojų. Ką bekalbėti apie mus, krikščionis. Iš esmės, demokratijai nereikia religijos. Todėl puikiai matome, kaip politiniame ir visuomeniniame gyvenime kyla didelis nepasitenkinimas, kai krikščionys išsako savo nuomonę svarbiais politikai klausimais. Krikščionybė nėra tokia apolitiška, kaip galvoja politikai, ir tai galime pamatyti žvelgdami istoriškai bei į Katalikų Bažnyčios dokumentus.
Viena vertus, taip filosofuodami bei mąstydami greičiausiai nusipiešime pesimistinį demokratijos ir politikos vaizdą, kurio fone galėtų skambėti kunigaikščio M. K. Oginskio polonezas „Atsisveikinimas su tėvyne“. Tačiau demokratijos matymas per rožinius akinius, pamirštant objektyvumą, tikrai neduoda naudos. Matant, kokia yra politika bei politinė santvarka, greičiausiai ne vienas krikščionis pasirinktų apolitiškumo kelią. Vis dėlto ar tai geras pasirinkimas? Jokiu būdu!
Kokie bus išrinkti politikai ir priimti įstatymai priklauso nuo to, koks bus demosas – piliečiai. Jeigu bus tikinčių žmonių visuomenė, tai ir demokratija bus kitokia. Štai Jėzus visiems tikintiesiems davė tokį nurodymą: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją“ (Mk 16:15). O tai reiškia, kad net per politiką krikščionys gali skelbti Gerąją Naujieną ir siekti bendrojo gėrio. Aišku, reikia suvokti, kad religija ir politika yra dvi skirtingos, bet ne visiškai atskiros sritys. Jeigu žmogus yra tikintis, tai šios dvi sritys gali puikiai derėti tame pačiame asmenyje. Tikintieji turi prisiminti, ką sako Dogminė konstitucija apie Bažnyčią „Lumen gentium“: „ …> tikintieji teišmoksta rūpestingai skirti, kurios teisės bei pareigos yra jų kaip Bažnyčios narių, o kurios plaukia iš to, kad jie yra žmonijos visuomenės nariai.“ Taip pat ji teigia, jog jokia žmogaus veikla, net laikinųjų dalykų plotmėje, negali būti atsieta nuo Dievo valdžios. Šie „Lumen gentium“ teiginiai tarsi apibendrina Mato Evangelijoje randamus Jėzaus žodžius: „Kas ciesoriaus, atiduokite ciesoriui, o kas Dievo – Dievui.“ Todėl krikščionys negali nedalyvauti politikoje, Katalikų Bažnyčia negali nepasisakyti svarbiais klausimais, nes jeigu ji tylės, tai ji pati nebus verta savęs. Nors demokratinė santvarka ir politika nėra sakralios, mes krikščionys galime prisidėti prie jos skaidrinimo aktyviai dalyvaudami politiniuose reikaluose, išsakydami savo poziciją, puoselėdami moralines vertybes, kovodami prieš melą, korupciją ir kitas blogybes. Iš esmės galime sakyti, jog reikia siekti dorybių ir kuo įnirtingiau kovoti su pagundomis. Galų gale reiktų pridėti, jog aktyvus dalyvavimas politikoje nereiškia vien įsitraukimo į politinės partijos veiklą. Nereikėtų pamiršti dalyvauti rinkimuose, peticijų, laiškų rašymo Seimo nariams su siūlymais, kaip taisyti tam tikrus įstatymus bei priminti rinkiminius pažadus. Mitingai ir streikai irgi yra efektyvi priemonė išsakyti savo poziciją.
Taigi, matome, jog šių laikų demokratinė santvarka yra tikrai rimtas iššūkis Krikščionybei. Vis dėlto iškylantys sunkumai neturėtų stabdyti krikščionių dalyvauti politikoje, domėtis valstybės reikalais, aktyviai pasisakyti ir išreikšti savo krikščionišką poziciją. Atsiradęs grafitis ant mūsų europietiškos kultūros pamato „Dievas mirė. Nyčė“ tegu nelieka be mūsų visų vieningo ir aktyvaus atsako.
