Į smuklę įžengė trys garbūs ponai: karalius, vyskupas ir pirklys. Neilgai trukus šie susipyko ir kiekvienas reikalauja kareivio suimti kitus du. Kokį sprendimą priims karys? Tai dilema iš lietuvių bei viso pasaulio pamėgto serialo „Sostų karai”. Nors šis viduramžių įkvėptas pasaulis išgalvotas, kupinas magijos ir drakonų, valdžios klausimas yra labai realus ir aktualus visą žmonijos istoriją, įskaitant XXI amžių. Nelygybė yra visuomenės sesuo ir kai kurie individai savo įtaka lenkia kitus, tačiau lieka neatsakytas klausimas – kieno įtaka didžiausia ir kodėl?
Karys pateko į keblią padėtį. Kiekvienas ponas turi savo galios šaltinį: karalius turi aukščiausią pasaulietinę teisę, vyskupas turi Dievo užtarimą, o pirklio pinigai gali pražudyti bet kokį priešą, o draugą apipilti malonumais. Pasirinkimas nelengvas, viskas priklauso nuo kario įsitikinimų ir planų. Tačiau, jeigu karys gali nuspręsti ką suimti, kodėl apsimetame kad mus valdo turtas, tikėjimas ar teisė? Kodėl paisome politiko sprendimo, Seimo nutarimo ar prezidento pareiškimo, jeigu tikroji valdžia – gyvenimo ir mirties sprendimas – slypi kario rankose?
Dažnas atsakymas skambėtų taip: ginklas, žinoma, galingas, tačiau didžioji pasaulio dalis peržengė valdymą smurtu – išsivystėme, tapome civilizuoti ir išsilavinę piliečiai. Individų išlaisvinimas yra istorijos stebuklas, tačiau dar didesnis stebuklas yra viso to priežastis – tai niekuo neparemta ir egzistuoja tik todėl, kad mes tuo tikime. Juokingiausia tai, kad visų trijų ponų valdžia (teisė, tikėjimas, turtas) yra lyg dūmai ugnies, kurią mes užkuriame savo galvoje. Karalius bus tik silpnas senis, jeigu niekas netikės popieriaus skiautėmis (vadinamaisiais įstatymais). Vyskupo apdarai ir elgsena kels tik juoką netikinčiam, o turčiaus nuosavybė akimirksniu gali dingti jeigu niekas jo turto nebus pasiryžęs užtarti ginklu. Mes tikime popieriaus skiautėmis, blizgiais apvaliais metaliukais (vadinamais monetomis) ir senomis knygomis, o visa tai užkuria dūmus, kuriuos dažnai palaikome ugnimi. Kuo didesnis laužas galvoje, tuo tankesni dūmai visuomenėje – kartais tokie galingi, kad gali uždusinti žmogų. Tačiau dūmų nereikia maišyti su ugnimi, kuri slypi ne karūnoje, pastorale ar piniguose, bet mūsų galvoje.
Teisingai ar klaidingai, bet dažnai pasaulį skirstome į „išsivysčiusį” ir „besivystantį”. Kuo toliau valdžia atitolusi nuo smurtinės politikos – tuo visuomenė labiau išsivysčiusi. Pasikeitė laikai ir vietoje karaliaus turime prezidentą, ministrus ir Seimą, vietoje pirklio turime įmonių akcininkus ir vadovus, o daugelį vyskupo funkcijų perėmė išvardinti dariniai, įgavę ir savotišką religinį atspalvį. Tapome išsivystę – kai kurie sąmoningai, dauguma turbūt nesąmoningai pasirinkome tikėti santvarka, kuri savęs negali įtvirtinti fiziškai, yra paremta mūsų pritarimu. Į istoriją galima žiūrėti įvairiai, vienas iš būdų – kaip į valdžios suvokimo vystymąsi. Keičiantis amžiams valdovams reikėjo vis mažiau jėgos struktūrų savo valdžiai pateisinti, nes žmonės pradėjo kitaip suvokti valdžią. Įžeidęs Vytautą Didįjį nuo kunigaikščio kariaunos nepasislėpsi net už akmens sienų, o įžeidęs prezidentą Gitaną Nausėdą gali sulaukti griežto papeikimo, toliau bjauriai elgiantis – teisminio proceso, kuris gali baigtis baudomis, o ypač rimtai nusižengus – laisvės atėmimu. Toks yra mūsų tikėjimo nuopelnas – poreikis jėgos struktūroms ženkliai sumažėjo, jos buvo sutramdytos išskirtiniam naudojimui su aiškiais ribojimais.
Taigi, šiais laikais karys turėtų atsakyti taip: „Didieji ponai – man, paprastam kariui, nurodyta sergėti taiką ir teisę, todėl siūlau jums traukti į teismą kur sulauksite sąžiningo sprendimo.” Karalius bandys įsakyti, vyskupas grasins pragaru, o turčius iš kišenių trauks monetas, tačiau karys supras: visa tai yra dūmai, tuštybių tuštybė, o bet kokia valdžia neparemta jėga egzistuoja tik tada, kai ja tikime.
