Vilnius buvo mano
vienintelis žaislas
dabar atimtas
2023 VIII 9
Pridedu trumputį savo mamos eilėraštį, kuris man turbūt niekada neišeis iš galvos, nes yra tikrąja to žodžio prasme žiauriai tikslus. Norėčiau sakyti, kad jau susitaikiau su tuo, kad dauguma mane pažįsta kaip Teresę iš Liuksemburgo. Bet, iš tiesų, kiekvieną kartą, kai esu taip pristatoma, mane ima vaikiškas apmaudas. Kartais taip norisi paprasčiausiai nutylėti tai, kad beveik trylika metų gyven(a)u užsienyje. Ir tai gali pasirodyti nesuvokiama – kodėl norėčiau slėpti tokią ypatingą ir laimingą (juk iš tiesų ji tokia ir buvo) patirtį? Aš pasakysiu kodėl: nes tai be galo, be galo ir be proto stipriai atskiria tave nuo kitų, nes, kai nuo penkerių metų gyveni kitoje šalyje, tau nereikia to įvardyti, kad kasdien jaustum atstumą ir atstūmimą, nes tai pripažinti reiškia apsinuoginti prieš kitą, kuris būtinai šaus „matosi, kad iš užsienio“, net nesuvokdamas, koks tau tai yra įžeidimas, vėl išjudinantis visą ilgesio, atskirties, nevilties, laukimo skausmą. Šito neįmanoma suprasti to nepatyrus.
Galima kalbėti, kad reikia džiaugtis, nes tokia patirtis daug suteikia (ir tai yra tiesa): kitokį gyvenimo požiūrį, daugiau skirtingų patirčių, daug pasaulio ir savęs pažinimo, galbūt netgi stipresnę meilę tam, ką pradėjai vertinti tik praradęs, taip pat savitą užuojautą ir supratimą kitų, kurie gyvena ar gyveno kaip tu (karščiausios ašaros buvo liejamos, kai tremtinių laiškuose, rodos, galėdavau išskaityti devynmetės Teresės dienoraštį), bet kažkuri užsispyrusi mano dalis, jeigu tik turėtų galimybę, sutiktų viso to atsisakyti, kad tik nebūtų reikėję išvažiuoti prieš tuos nelemtus trylika metų. Aš jaučiuosi apvogta. Pavogė mano seną, net išblukusį nuo meilės žaisliuką, įbruko brangesnį ir aš dabar turiu jį labiau vertinti? O skaudžiausia tai, kad aš iš tiesų išmokau mėgti ir tą naujesnį žaislą. Nesuprantu kodėl, bet pykstu ant savęs dėl to, kad aš daug ko pasiilgsiu ir Liuksemburge. Norėčiau galėti nekęsti jo, norėčiau galėti visiškai ramia širdimi jį palikti ir niekada nebesigręžioti, bet net ploniausias šakneles raunant skauda. Dažnai pajuokauju, kad dabar suprantu, kodėl tremtis būdavo laikoma baisiausia bausme, prilygstančia ir net pranokstančia mirties bausmę. Jaučiuosi kaip per daug kartų persodintas augalas, net nebesugebantis prigyti, jaučiuosi nesveika: juk kiek žmonių išvažiuoja ir gyvena laimingi, juk ir mano bendraklasiai lietuviai, išgyvenantys lyg ir tą patį kaip aš, niekada net nesusimąstė apie grįžimą į Lietuvą, net mano jaunesnės seserys taip stipriai šito nepergyvena. Pažįstu tik du žmones, kurie iki galo gali mane suprasti, ir tai yra mano mama ir mano vyresnė sesuo Marija. Jos vienintelės ne tik išgyveno tą patį, bet ir lygiai taip pat tą supranta, taip pat jaučia. Tik su jomis kalbėdamasi turiu taip smarkiai kovoti su ašaromis. Iš užuojautos joms, iš bjaurios savigailos ir nepateisinamo pykčio, kad šitas gyvenimas turėjo tekti mums.
Leidžiu sau spėlioti, kodėl ne visiems emigrantams taip gyvybiškai svarbu grįžti. Gana dažna nuomonė yra, kad kuo jaunesnis vaikas išvažiuoja, tuo lengviau jam bus prisitaikyti prie naujos šalies, tuo silpnesnį jis jaus ryšį su tėvyne. Mano šeima gali paliudyti: dvi vyriausios dukros, kurios išvažiavo septynerių bei penkerių, be jokių svyravimų grįžta gyventi į Lietuvą, kiek jaunesniam sūnui, kuriam buvo treji, visai nesvarbu, kur gyventi, Lietuvos kaip namų jis vis tiek neprisimena, o jauniausios dukros, kurių viena gimusi Liuksemburge, jau apsisprendė, kad Lietuvoje tikrai negyvens. Viskas dar gali keistis, bet tokia yra dabartinė tikrovė.
Ne mažiau svarbu ir tai, ką kiekvienam žmogui reiškia paprasčiausiai gyventi tėvynėje. Ar ten saugu, ar yra vietos įsikurti, darbo, ar vaikai gali eiti į gerą mokyklą… Bet ar tremtiniai į Lietuvą norėjo grįžti tik dėl to, kad ten nebuvo taip šalta, kaip Sibire? Ar karo pabėgėliai nepasiilgsta savo namų, net jei ten tektų gyventi žiauriausiomis sąlygomis? Liuksemburge daugybe prasmių gyventi yra geriau, saugiau, maloniau, patogiau nei Lietuvoje. Mano jaunesnėms seserims bei bendraklasiams to užtenka. Ir aš negaliu jų kaltinti. Čia miestai švarūs ir tvarkingi, juose gyvenimas ramus ir sveikas, viešasis transportas modernus ir nemokamas, mokyklos atveria duris į universitetus iš viso pasaulio, vaikai nuo mažens gyvena apspupti žmonių iš pačių įvairiausių pasaulio kampelių, jie užauga net ne kokioje nors šalyje, o Europoje. Jei atvirai, aš nežinau, kodėl aš vis tiek grįžtu į savo seną, purviną, apsilaupusią Lietuvą. Vienintelė priežastis, dėl kurios dar nepuolu į visišką neviltį, yra ta, kad galbūt aš kažką galėsiu parnešti Lietuvai iš savo klajonių. Prasibasčiau po Europą, bet Europai manęs nereikia, pakankamai žmonių ją jau stato. Ir ačiū Dievui už tai. Bet aš negaliu palikti likimo valiai tos vienintelės šalies, kuri man rūpi. Daug kuo Lietuvoje skundžiamasi, bet tik prisiliečiant prie to, nepabėgant galima kažką pakeisti. Guodžiu save tuo, kad galbūt kažkuo galėsiu padėti. Nors, iš tiesų, aš tiesiog siaubingai gailiuosi viso to prarasto laiko, tiesiog savanaudiškai noriu Lietuvos sau ir vos vos galiu atleisti, kad turėjau su ja skirtis.