Kai mano pusė – patogumo dėlei pavadinkime ją konservatyviąja – Lietuvos viešojoje erdvėje bando paaiškinti savo nepritarimą partnerystėms (ar civilinėms sąjungoms), pasigirsta aiškūs du argumentai: pirma, partnerystėms nepritaria didžioji dalis Lietuvos gyventojų, todėl priimti tokį įstatymą reikštų neatsižvelgti į daugumos valią, kas būtų nedemokratiška. Antra, Lietuvos Konstitucijoje sakoma, kad santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters susitarimu. Kai sudarėme mūsų visuomenės sutartį, mes nesitarėme dėl kokių nors kitokių šeimos kūrimo būdų, ir jei kas nori įtvirtinti kitokią šeimos sampratą, turėtų lietuvių atsiklausti referendume. Kitaip tariant, civilinės sąjungos (ar partnerystės) įteisinimas reikštų, kad sukūrus santuokai analogišką institutą būtų apeinamas Konstitucijoje įtvirtintas apribojimas, jog santuoka sudaroma tarp vyro ir moters.
Tokie argumentai kartais gali visai paveikiai skambėti viešose diskusijose, kur tarp diskutuojančiųjų nėra beveik jokio bendro pasaulėžiūrinio pagrindo, bet šie argumentai – nebūtinai patys stipriausi. Juk tai, kas teisinga, ir tai, ką mano dauguma (arba kas įtvirtinta Konstitucijoje), gali būti skirtingi dalykai.
O partnerystes palaikanti pusė argumentuoja remdamasi abstrakčiais teisingumo argumentais. Jų teigimu, pripažinti tos pačios lyties poras esant tokiomis pat šeimomis, kaip ir skirtingos lyties poras, yra lygybės, elementaraus teisingumo klausimas. Jų priešininkai, kartais atrodo, griebiasi bet kurio pasitaikiusio šiaudo, pačių painiausių išvedžiojimų, kad tik atsikratytų nemalonumo, kylančio iš negebėjimo paaiškinti, kodėl jų pozicija teisinga iš principo. Išties, prieš teisingumą nepamojuosi – žmonės iš prigimties linkę trokšti to, kas teisinga. Tad jei apskritai yra rimtų argumentų prieš partnerystes (ar civilines sąjungas), tai turi būti abstraktaus teisingumo argumentai.
Tad kodėl aš prieš? Vienu sakiniu – esu katalikas ir Katalikų Bažnyčios mokymas, išreikštas jos dokumentuose, nuosekliai ir nedviprasmiškai įpareigoja katalikus laikytis tokios pozicijos. Tačiau kitaip nei kartais manoma, Bažnyčios argumentas nėra kelios, painiai interpretuojamos Senojo Testamento eilutės, o apeliacija į tai, kas teisinga atsižvelgiant į protu suprantamą dalykų prigimtį. Pavyzdžiui, Popiežiaus Pranciškaus apaštališkajame paraginime „Amoris Laetitia“ sakoma: „Faktinių sąjungų ar sąjungų tarp tos pačios lyties asmenų nevalia tiesiog prilyginti santuokai. Nė viena netvirta ar naujai gyvybei uždara sąjunga nelaiduoja visuomenės ateities“.
Plačiau argumentai išdėstyti Bažnyčios mokymą trumpai apibendrinančiame Tikėjimo mokymo kongregacijos dokumente „Pastabos dėl homoseksualių asmenų sąjungų teisinio pripažinimo projektų“. Jame teigiama, kad Bažnyčios mokymas apie santuoką ir lyčių tarpusavio papildomumą – principą, susijusį su esminiu šeimos bruožu, – „kartoja tiesą, kuri akivaizdi teisingam protui“, todėl „homoseksualiųjų sąjungų teisiniam pripažinimui ar jų teisiniam sulyginimui su santuoka, kai joms suteikiamos santuokai būdingos teisės, privalu aiškiai ir griežtai prieštarauti“.
Kitaip tariant, Bažnyčia teigia, kad prigimtinis šeimos ryšio pobūdis – ji kyla iš vyro ir moters santuokos bei tėvystės ar motinystės ryšio (t. y. vieniša motina ar tėvas su vaikais irgi yra šeima) – mums suprantamas ne dėl to, kad taip parašyta Biblijoje, ir ne dėl to, kad tradiciją taip manyti paveldėjome iš Apaštalų, o dėl to, kad jis prieinamas prigimtiniu protu – tai, „teisingam protui“ akivaizdi tiesa. O jei Bažnyčia sako, kad kas nors yra prieinama prigimtiniu protu, vadinasi, Jos požiūriu, tam priimti nebūtina išpažinti krikščionių tikėjimo ir argumentai turėtų būti priimtini net ir tam, kas nelaiko katalikų tikėjimo šaltinių autoritetingais. Tai nėra išimtinai tikėjimo klausimas.
Dėl to gali užsinorėti krapštytis galvą – bent man pakankamai ilgai kildavo toks noras. Juk jaunų vilniečių sluoksnyje, kuriam ir pats tariuosi priklausąs, akivaizdžiu teisingumu dažnai laikoma visai kas kita, nei moko Bažnyčia. Ir jei kuris nors politikas pabandytų sakyti, jog „savaime akivaizdu ir nereikia įrodinėti, kad šeima kyla iš vyro ir moters santuokos bei tėvystės ir motinystės ryšio, o visi kas sako kitaip – arba piktavaliai, arba akivaizdžiai stokoja susipratimo“, veikiausiai sulauktų pašaipų ir antakių kilnojimo. Išties, prigimtinis šeimos pobūdis, dar vakar buvęs savaime suprantamas kaip instinktas, šiandien tapo tik viena iš teorijų.
Bet kodėl mes išvis dėl to ginčijamės? Kodėl kieno nors šeimos samprata apskritai turėtų būti viršesnė? Skirtingi žmonės šeima laiko skirtingus dalykus – ar negalėtume tiesiog susitarti, kad kiekvienas liktų prie savo supratimo? Tokie pasiūlymai gali skambėti patraukliai – jie atrodo kaip lengvas kelias link susitaikymo, kur kiekvienas gali jaustis nepralaimėjęs. Bet tokio principo taikymas visai nėra tai, ką paprastai bandoma įpiršti tokiais pasiūlymais.
Jei toks visiško valstybės neutralumo šeimos sampratos klausimu principas būtų nuosekliai taikomas, viskas atrodytų maždaug taip: nebūtų jokio valstybinio šeimos gyvenimo reguliavimo, jokių valstybinių santuokų, jokio valstybinio santuokų registro. Šeimos gyvenimas būtų visiškai privatus reikalas.
Rengti vestuvių ceremonijas ir išdavinėti santuokos pažymėjimus galėtų kas tik nori – Katalikų Bažnyčia rengtų savo ceremonijas ir išdavinėtų pažymėjimus pagal savo supratimą. Lietuvos gėjų lyga galėtų daryti tą patį, tik pagal savo supratimą. Net ir „Maxima“ ar „McDonald‘s“ galėtų pardavinėti savo ceremonijas ir pažymėjimus. Ir jei kas labiau norėtų katalikiškų, o ne gėjų lygos, ar „Maximos“, o ne „McDonald‘s“ vestuvių – tai būtų tik jų pačių reikalas. Jokia šeimos samprata valstybės nebūtų laikoma svaresne, svarbesne ar viršesne. Visi santuokos pažymėjimai būtų vienodai vertingi (ir tuo pačiu vienodai beverčiai), nes niekas neturėtų prievolės pripažinti, kad jie tikrai įrodo ką nors sukūrus šeimą.
Kadangi šeimos samprata būtų visiškai individualus reikalas, net vaikai neturėtų prievolės pripažinti, kad juos auginantys tėvai yra šeima. O bendro turto ar su tėvyste ir motinyste susiję klausimai bei ginčai būtų sprendžiami, pavyzdžiui, sudarant notaro patvirtintas sutartis ir vėliau jomis remiantis teismuose – tai galbūt būtų paprasčiau nei skamba, juk būtų galima paruošti kelis skirtingus standartinius sutarčių paketus skirtingiems gyvenimo atvejams.
Tačiau mūsų kultūroje ir mūsų įstatymuose taip nėra. Išties, tai išduoda, jog mes nemanome (o jei ir manome, tai atitinkamai nesielgiame), kad santuoka ir šeimos gyvenimas yra tik privatus reikalas, bent jau šia prasme. Mes ne tik rengiame ceremonijas, į kurias sukviečiame svečius, kurie mato pasikeitusį sutuoktinių statusą ir yra jų priesaikos vienas kitam liudininkai. Mes pakviečiame santuokos liudytoju būti valstybę, teisėtos prievartos monopolį, kad ji patvirtintų, jog šie du žmonės nuo šiandien tikrai sudarė santuoką, ir niekas negali su tuo ginčytis.
Tam tikru mastu neišvengiama, kad valstybė nurodo, kas yra kas, ir tai galioja visiems. Jei kam nors suteikiama nacionalinė premija, tai reiškia: šioje šalyje šio žmogaus pasiekimai yra vertinami. Kas nors gali galvoti kitaip, gali visai jų nevertinti, bet tai tik privati to žmogaus nuomonė. Už nacionalinės premijos laureato nugaros stovi valstybės autoritetas – kai jis teiks paraišką dėl finansavimo valstybiniam konkursui, vertinimo komisija negalės į tai neatsižvelgti, kad ir ką komisijos nariai asmeniškai galvotų apie laureato nuopelnus.
Lygiai taip pat šeimos samprata, kurią pripažįsta valstybė, liečia visus, kurie toje valstybėje gyvena. Taip, jūs asmeniškai tuo klausimu galite galvoti ką norite, tačiau švietimo politika juk turės atsižvelgti į įstatymuose įtvirtintą šeimos sampratą. Jei civiline sąjunga irgi sukuriama šeima, vadinasi, mokyklų programa turėtų kalbėti ir apie tokias šeimas. Savo vaikams, tiesą sakant, labiau norėčiau jokio lytinio ugdymo nei tokio. O kaip turėtų elgtis konservatyvūs mokytojai, kuriems reikėtų kalbėti apie „šeimų įvairovę“?
Kaip ir, pavyzdžiui, šeimoms skirtas paslaugas teikiantys verslai. Kepėjų, atsisakiusių kepti tortus tos pačios lyties porų vestuvėms, tąsymas po teismus JAV ir Europoje po truputį tampa pasikartojančia istorija. JAV šiuo metu taip pat vyksta teismas, sprendžiantis bylą internetinių svetainių kūrėjos Lorie Smith, nenorinčios kurti svetainių tos pačios lyties porų vestuvėms ir kitiems su jos pažiūromis nesuderinamiems dalykams.
JAV taip pat žinoma Kim Davies istorija: valstybės tarnautoja, kurios darbas buvo išduoti pažymėjimus susituokusioms poroms. Po to, kai JAV buvo įteisintos tos pačios lyties porų santuokos, ji atsisakė išduoti santuokos pažymėjimus. Už tai buvo tąsoma po teismus ir netgi trumpam (penkioms dienoms) įkalinta. Netrukus po jos įkalinimo popiežius Pranciškus parodė solidarumo gestą asmeniškai susitikdamas su Kim Davies. Kas nutiktų su konservatyviais civilinės metrikacijos biuro darbuotojais ar notarais, jei civilinės sąjungos būtų įteisintos Lietuvoje? Ar jiems tektų keisti profesiją?
Teisingumo klausimas čia iškyla vėl ir vėl. Juk jei valstybei tenka skirstyti, kas yra kas, tuomet norėtume, kad ji skirstytų teisingai. Ir kad įstatymų leidėjas teisingai atskirtų tai, kas yra šeima, nuo to, kas ji nėra, jam reikia žinoti, kas yra šeima savo prigimtimi, pati savaime, nepriklausomai nuo madų, nusistovėjusių požiūrių ar susitarimų.
Bet ar yra toks dalykas, kaip šeima nepriklausomai nuo madų ar susitarimų? Kitaip tariant, ar šeima apskritai turi prigimtį? Juk galima į ją žiūrėti kaip į konvenciją, vieną iš daugelį besikeičiančių kultūros elementų, kuris dabar tampa vis panašesnis į laikiną kontraktą dėl bendros buities ar šiltų tarpusavio jausmų pareiškimą, kurį šalys yra laisvos sudaryti ir nutraukti kada panorėjusios.
Tačiau anot kito požiūrio, išreikšto Bažnyčios mokyme ir ilgus šimtmečius dominavusio Vakaruose, sukurti šeimą reiškia duoti priesaiką nepalikti vienas kito nepriklausomai nuo aplinkybių, būti ištikimam, stengtis vienas kitą mylėti, siekti kartu susilaukti vaikų ir juos užauginti. Tai toli gražu nėra tas pats, kas sakyti, kad žmonės turi tuoktis todėl ir tik todėl, kad pratęstų tautos ar žmonijos egzistenciją, tačiau siekio turėti vaikų aspektas šioje sampratoje svarbus – jis aiškiai atskiria šeimą nuo kitokių bendrabūvio formų (pavyzdžiui, du kambariokai nėra šeima – jie negali turėti tikslo susilaukti ir auginti vaikų). Tad šeimos kūrimas apima tam tikrus prigimtinius apribojimus – negalima sukurti šeimos su keliais skirtingais žmonėmis vienu metu, šeimą kuria tik du, tik vyras ir moteris. Be to, jie negali būti artimi giminaičiai, kad būtų išvengta kraujomaišos.
Gerai, sakysite, jei šeimos tikslas susilaukti vaikų, kaip tada su nevaisingomis šeimomis? Negi jų santuokos negaliojančios ar mažiau tikros?
Žinoma, ne. Tiesą sakant, atsakymas į šį klausimą tik paryškina skirtumą tarp priešingos ir tos pačios lyties porų. Jei vyras ir moteris susiduria su nevaisingumo problema, juos galima gydyti. Ir galima, pavyzdžiui, jų nevaisingumo gydymą kompensuoti valstybės lėšomis. Bet jei su nevaisingumu susiduria du vyrai, juos gydyti beprasmiška. Ir jeigu visos poros vienodos, jei lytis nieko nereiškia, turėtume prieiti prie absurdiškos išvados, kad jei nevaisingumo gydymo išlaidos kompensuojamos priešingos lyties poroms, jos turėtų būti kompensuojamos ir tos pačios lyties poroms.
Išties, iš šeimos sampratos išmetus tikslo susilaukti vaikų ir užauginti juos aspektą, pradeda griūti visa kita. Jei šeima kuriama turint tikslą auginti vaikus, akivaizdu, kodėl yra dviejų priešingos lyties žmonių apribojimas – vaikų susilaukia viena moteris ir vienas vyras; du vyrai ar trys vyrai to niekaip negali padaryti. Jei atsisakome šeimos sampratą sieti su vaikais, kodėl tada šeimą turėtų sukurti tik du žmonės? Kam reikalingas draudimas šeimą kurti dviem artimiems giminaičiams, kam vengti kraujomaišos? Kam reikalingas monogamijos principas, įrašytas tiek į partnerystės, tiek į civilinių sąjungų Seimui pasiūlytus įstatymo projektus? Kodėl turėtų būti draudžiama turėti kelias šeimas vienu metu?
Tokia yra žmogaus prigimtis, kad vaikai gimsta iš vienos moters ir vieno vyro, kad būtent stabilioje, geranoriškoje biologinių tėvų globoje jiems saugiausia ir geriausia augti. Kultūra, saugodama pažeidžiamus vaikus nuo suaugusiųjų savivalės ir motinas nuo jų vyrų savivalės, tokį santykių modelį paverčia siekiniu ir norma, įstatymas suteikia jam išskirtinį statusą kitokių santykių atžvilgiu. Tai nėra įstatymus rašančių ar kultūrą kuriančių žmonių savivalė. Šeimos samprata, tam tikra prasme, glūdi mūsų kūnuose.
Pritardamas Aristoteliui sakau, kad teisingumas reikalauja lygius traktuoti lygiai, o skirtingus – skirtingai. Kalbu, žinoma, ne apie žmones, o apie bendrabūvio formas. Leisiu sau paminėti jau ne kartą girdėtą pavyzdį – jei valstybė priimtų įstatymą, pagal kurį reikalautų priimant į darbą pripažinti lygybę tarp vaikų darželių ir universitetų duodamų diplomų, tokia lygybė būtų neteisinga. Tai būtų neteisinga tiek universiteto, tiek vaikų darželio atžvilgiu. Ir jei mano argumentuose yra tiesos, tuomet įstatymu suteikti šeimos statusą tos pačios lyties poroms reikštų kažką panašaus.
Tačiau kartais toks požiūris neteisingai suprantamas manant, kad jis kažkaip nuvertina žmones, jaučiančius potraukį tai pačiai lyčiai. Visa tai, ką trumpai išdėsčiau čia, nieko nesako apie kieno nors kaip žmogaus vertę – tai klausimas apie tai, kas sudaro šeimos esmę. Tad katalikiškas požiūris į šeimą visiškai suderinamas su Katalikų Bažnyčios Katekizmo reikalavimu su tai pačiai lyčiai trauką jaučiančiais žmonėmis „elgtis pagarbiai, su užuojauta, taktiškai, vengti kaip nors netinkamai juos atstumti“. Jis neturi nieko bendra su išmoktais pasišlykštėjimo ir priešiškumo refleksais, su kuriais į tai pačiai lyčiai potraukį jaučiančius žmones pernelyg dažnai reaguojama mūsų kultūroje.
Tokia yra Katalikų Bažnyčios pozicija, kiek ją suprantu, ir man ji atrodo įtikinanti. Tačiau išpažinti tokią šeimos sampratą galima ir neišpažįstant katalikybės.
Žinoma, šeimos modelis, apie kurį kalbu, jau senokai išgyvena krizę ir vargu ar greitu metu įveiks ją, nepriklausomai nuo to, ar civilinių sąjungų įstatymas Seime bus priimtas. Santuokos masiškai byra ir labiausiai dėl to kenčia vaikai. Ko gero, alkoholizmas, smurtas, neištikimybė ir paprasčiausias savanaudiškumas padarė daug didesnę žalą, nei LGBT aktyvistai ir progresyvūs influenceriai. Jų aktyvizmas veikiau yra šeimos gyvenimo struktūros eižėjimo simptomas nei priežastis. Tačiau įteisinti civilines sąjungas reikštų neteisingumą paversti įstatymu. Ir net byrančioje kultūroje dar kurį laiką išsaugoti vieną teisingesnį įstatymą yra šis tas gero.