Ko nepadariau studijų metais ir dėl ko labiausiai gailiuosi?

Mano studijos Baltarusijos valstybiniame universitete baigėsi prieš aštuonerius metus. Atrodo, praėjo visai nedaug laiko – tačiau per tuos metus gyvenimas tikrai pasikeitė, ir į savo studijų laikus dabar žiūriu visai kitaip. Aišku, tada net negalvojau, kad nebedirbsiu pagal savo profesiją, gyvensiu kitoje šalyje ir išmoksiu labai daug kitų pamokų. Bet kiekvieną rudenį nesikeičia tik vienas dalykas – galvoju apie šiandienos studentus ir… gailiuosi dėl to, ko pati nepadariau universitete.

Naujos pažintys

Būdama aštuoniolikos metų, neturėjau pakankamai drąsos megzti naujų pažinčių. Bijodavau eiti ten, kur nieko nepažįstu, kalbinti žmones. Dėl to pasirinkdavau pasilikti savo saugioje ir patogioje komforto zonoje. Kol mano kurso draugai lankydavosi įvairiuose renginiuose, dalyvaudavo konkursuose, aš rinkdavausi ramų kelią – eidavau į paskaitas, po jų sėdėdavau bibliotekoje ir ruošdavausi kitiems kolokviumams bei seminarams. Tuo metu man atrodė, kad elgiuosi teisingai. Juk studijos ir yra tam, kad sužinočiau viską, ko reikia būsimai profesijai. Tik vėliau supratau, jog universitetas – tai taip pat puiki vieta užmegzti ryšius bei susipažinti su bendraminčiais. Universitete sutikti žmonės gali vėliau ne tik padėti rasti gerą darbą ar rekomenduoti stažuotei, bet ir tapti tavo sužadėtiniu ar sužadėtine.

Būtent universitete studentas turi daugiausiai galimybių ne tik užmegzti naujas pažintis, bet ir išbandyti save skirtingose srityse be baimės suklysti. Tuo metu visiškai normalu kažko nemokėti, kažko nežinoti ir tiesiog pabandyti. Bet man, kaip studentei, atrodė, kad prieš kažką darant turiu būti pasiruošusi, žinoti, kad man tikrai pasiseks, ir neatrodyti kvailai. Tačiau taip galima praleisti labai daug progų. Prisimenu vieną renginį, kur dalyvavo žmonės iš profesinės srities, kurios tuo metu mokiausi. Norėjau prieiti, prisistatyti, užmegzti kontaktą, galbūt tiesiog pasikalbėti apie jų darbą. Tačiau taip nieko ir nepadariau. Galvojau, kad atrodysiu juokingai – juk neturiu pakankamai patirties, ką galiu jiems pasakyti? Bet iš studentų niekas nesitiki didelės profesinės patirties – tai, kodėl gi bijojau, kad į mane keistai pažiūrės arba iš manęs pasijuoks? Dabar suprantu: blogiausia, kas galėjo nutikti, – man tiesiog pasakytų „ne“. O geriausiu atveju būčiau gavusi galimybę prisijungti prie profesionalų komandos, ir tai galėjo padėti man ateityje.

Kelionės

Esu žmogus, be galo mėgstantis keliones – ir universitete vienas mano tikslų buvo kaip galima daugiau keliauti. Tačiau neturėjau tam pakankamai pinigų – todėl teko tikėtis, jog būsiu atrinkta dalyvauti kokiame nors „Erasmus“ projekte. Deja, mano bandymai patekti į tokius projektus nebuvo sėkmingi. Kiekvieną kartą labai nusivildavau ir kurį laiką net nesiryždavau teikti paraiškų į kitus projektus. Tai ir buvo mano klaida – po kelių nesėkmingų bandymų pati sau įrodžiau, jog nesu pakankamai gera, nors iš tikrųjų tiesiog turėjau bandyti dar kartą. Todėl tarptautiniuose mainuose ir projektuose dalyvaudavo kiti, o aš sėdėdavau ir galvodavau, kad su manimi kažkas negerai. Ir net kai lenkų kalbos kursuose dėstytoja pasakė, jog mano rašinys labai įdomus ir pakvietė mane dalyvauti nemokamuose vasaros lenkų kalbos ir kultūros kursuose, aš nepatikėjau. Ilgai galvojau, jog to nenusipelniau. O kai gavau oficialų kvietimą dalyvauti kursuose Žešuve, buvau apstulbusi – nes kitas žmogus patikėjo manimi, o aš savimi taip ir nesugebėjau patikėti.

Tačiau, kai kurias galimybes praleisdavau ne tik dėl to, kad bijojau naujovių, bet ir todėl, kad nedrįsdavau padaryti klaidųir elgtis kitaip, nei iš manęs reikalaudavo. Būdama trečiame kurse buvau pakviesta į dviejų mėnesių trukmės apmokamą stažuotę kitoje šalyje. Atrodė, tai buvo puiki galimybė, dar ir pagal specialybę, tačiau universitete išgirdau, jog ten vykti nelabai galima, nes ta šalis nėra visiškai draugiška Baltarusijai. Aš taip ir neišdrįsau išvažiuoti. Tėvai taip pat patarė pasilikti, baigti studijas, o po dviejų metų privalomojo darbo pagal įgytą specialybę jau išvykti, kur tik norėsiu. Man pasakė: „Užsidarė vienos durys – atsivers trejos kitos“. Iki šiol galvoju: o kur buvo tos durys? Ir kaip būtų susiklostęs mano gyvenimas, jeigu būčiau turėjusi pakankamai drąsos išvažiuoti į tą stažuotę? Galbūt reikėjo pasiimti akademines atostogas? Galbūt tai buvo didžiausia klaida mano gyvenime? O galimai, gyvenimas būtų pasisukęs visiškai kita kryptimi. Deja, praradau galimybę, nes pernelyg stipriai pasitikėjau tuo, ką man sakė kiti, ir per mažai klausiau savęs.

Darbas ir studijos

Galbūt, sprendimą dėl stažuotės būčiau galėjusi priimti lengviau, jeigu tuo metu būčiau buvusi finansiškai nepriklausoma. Ir čia matau dar vieną dalyką, kurį studijų metais galėjau padaryti kitaip – pradėti dirbti anksčiau. Nemažai mano kursuokų rado darbą jau pirmame kurse. Net ir dabar, kalbėdama su savo draugais lietuviais, girdžiu, jog daugelis jų dirbdavo jau nuo pirmų universiteto dienų. Viena kolegė pasakojo, kad būdama studente ir dirbdama pardavėja prekybos centre, susitaupė pinigų automobiliui. O aš studijų laikais bijojau pradėti dirbti. Pirmiausia, nežinojau, kaip pavyks suderinti darbą su paskaitomis. Antra, man atrodė, jog jeigu jau dirbti, tai tik pagal specialybę. Pardavėja ar padavėja? Ne, tai ne man. Norėjau rasti kažką susijusio su mano būsima profesija. Dabar į tai žiūriu kitaip. Galbūt darbas parduotuvėje ar kavinėje būtų buvęs sunkus ir labai toli nuo mano specialybės, tačiau jis būtų galėjęs suteikti man galimybę tapti finansiškai savarankiška ir pačiai priimti sprendimus, be baimės, jog pasiliksiu be pinigų ir tėvų palaikymo.

Pagalbos prašymas

Į savo studentišką gyvenimą atsinešiau ir daugybę įpročių, kurie vaikystėje padėdavo man išgyventi sudėtingoje aplinkoje. Buvau pripratusi nekalbėti apie tai, kas nepatinka, ir vengti konfliktų. Jei kažkas keldavo nepatogumų, dažniausiai tiesiog kentėdavau, nes atrodė, kad taip bus paprasčiau. Taip pat nemokėjau tinkamai ginti savo teisių ir labai bijodavau prašyti pagalbos. Atrodė, jog kadangi jau esu suaugusi, turiu su viskuo susitvarkyti pati. Puikiai prisimenu vieną situaciją iš gyvenimo bendrabutyje. Į keturvietį kambarį atsikrausčiau paskutinė, o jame buvo tik trys spintos – visas jau užėmė kambariokės. Nė viena iš jų nesutiko pasidalyti su manimi vieta savo spintoje. Man buvo be galo skaudu ir atrodė labai neteisinga, tačiau taip ir nedrįsau nieko dėl to padaryti. Visus metus tiesiog kentėjau ir tylėjau. Bet iš tikrųjų galėjau bent jau pabandyti ieškoti sprendimo: pasikalbėti su kursiokais, gyvenančiais tame pačiame bendrabutyje, kad jie palaikytų keletą mano drabužių pas save, kreiptis į bendrabučio administraciją dėl persikėlimo į kitą kambarį, nusipirkti nedidelę spintelę ar audinių lentynėles ir laikyti daiktus po lova. Galimybių buvo, tačiau tuo metu net nebandžiau jų ieškoti. Man buvo lengviau visus metus kentėti, nei pripažinti, kad man nepatogu, ir paprašyti pagalbos ar ieškoti sprendimo.

Savęs lyginimas su kitais

Dar vienas vaikystės įprotis, kuris labai gerai veikdavo tada, bet visiškai netinka suaugusiam gyvenimui – nuolatinis savęs lyginimas su kitais. Vaikystėje gyvenimas atrodė gana paprastas: reikėdavo išmokti pamoką geriau nei klasiokai, dalyvauti konkurse ir užimti kuo aukštesnę vietą, susidraugauti su vyresne mokine ar pasiekti kitą aiškiai matomą rezultatą. Užtekdavo ateiti į mokyklą apsirengus ryškų megztinį, įsisegti gražius segtukus į plaukus ar turėti laikrodį su Barbės atvaizdu – ir viskas, jau buvau „kieta“. Tačiau suaugusiųjų gyvenime ši sistema nebeveikia. Prisimenu, kaip antrame kurse lygindavau save su viena gana gerai žinoma bendraamže. Ji buvo sėkminga, uždirbdavo pinigų, turėjosantykius, daug keliaudavo ir visada šypsodavosi lygiais dantimis. Aš jai pavydėdavau ir norėdavau būti tokia kaip ji – arba bent jau šiek tiek geresnė nei buvau pati. Ir net nepagalvodavau, jog mes labai dažnai matome tik tai, ką turi kitas žmogus, bet nematome viso jo gyvenimo. O svarbiausia – juk kiekvienas žmogus eina savo keliu. Dabar, žiūrėdama į savo bendraamžius, tai suprantu daug geriau. Vienas jau turi šeimą ir vaikų, bet galbūt neturi gerai apmokamo darbo. Kitas turi nuosavą būstą, tačiau nėra keliavęs už savo šalies ribų. Dar kitas turi namą, gerą darbą, mašiną ir gali daug keliauti, tačiau šalia jo nėra mylimo žmogaus. Ir nė vienas iš šių gyvenimų nėra nei geresnis, nei blogesnis.

Studijų laikais aš taip pat neišmokau prašyti pagalbos. Prisimenu, ne kartą stovėdavau Minsko metro stotelėje su didžiuliu lagaminu po atvykimo iš tėvų namų ir galvodavau, kaip man užlipti laiptais su tokiu krūviu. Matydavau, kaip žmonės eidavo pro šalį, ir laukdavau, kad galbūt koks nors vyras pats pasiūlys padėti. Tačiau niekas nė karto nepasiūlė. Aš supykdavau, kad niekas nepadėdavo, nors pati taip ir nepaprašiau nei vieno žmogaus padėti man užkelti lagaminą. Galiausiai pati užtempdavau jį laiptais. Tik emigracijoje, po onkologijos gydymo, pagaliau pavykdavo sakyti žmonėms, jog man reikia pagalbos. Ir nors iki šiol man tai ne visada lengva, šiandien nematau tame nieko blogo. Supratau, jog dažnai žmonės nežino, ar tikrai reikia pagalbos, arba bijo pasiūlyti – dėl to verta prašyti pačiam. Ir dar supratau vieną svarbų dalyką: prašyti pagalbos yra įgūdis, kurį galima išsiugdyti. Tai galima palyginti su treniruote sporto salėje – kuo dažniau bandai, tuo lengviau tampa. Pirmą kartą nedrąsu, antrą kartą šiek tiek lengviau, o po kurio laiko jau nebereikia ilgai savęs įtikinėti, kad gali paprašyti kito žmogaus pagalbos.

Nepaisant visko, savo studentiškų metų negaliu pavadinti blogais. Aš mokiausi, susiradau draugų, su kuriais bendraujame iki šiol, dalyvaudavau įvairiose veiklose, savanoriaudavau, atlikdavau praktikas, išmokau daug dalykų ir galiausiai baigiau universitetą aukštais pažymiais. Tiesiog šiandien, žiūrėdama į tuos metus iš aštuonerių metų perspektyvos, matau ne tik tai, ką padariau, bet ir tai, ko neišdrįsau padaryti. Galbūt, todėl šiandienos studentams norėčiau palinkėti ne tik gerai mokytis, bet ir išnaudoti universiteto laiką kuo prasmingiau. Eiti į renginius, net jeigu ten nieko nepažįstate. Kalbinti žmones, net jeigu bijote pasirodyti kvailai. Teikti paraiškas dar ir dar kartą, net jeigu visi bandymai buvo nesėkmingi. Ieškoti darbo, net jeigu jis nebus susijęs su būsima profesija. Prašyti pagalbos, kai jos reikia. Ir svarbiausia – nebijoti priimti sprendimų savarankiškai. Jeigu galėčiau kažką pasakyti tai aštuoniolikmetei merginai, kuri sėdėdavo universiteto bibliotekoje ir bijodavo žengti į nežinomybę, pasakyčiau jai labai paprastai: „Nebijok. Pasaulis nesugrius, jeigu suklysi. Klausyk savęs. Ir nelauk, kol kažkas atvers udarytas duris. Kartais jas reikia atsidaryti pačiai“.