Klierikas Ignas Šopaga: paragauti bendruomenės

Su penkto kurso studentu klieriku Ignu Šopaga susitikome prie Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijos ir lėtai žingsniuodami pradėjome pokalbį. Ties pirmu, dešinėn vedančiu takeliu, sudvejojau sakydama: „Nežinau, kur dabar eiti.“ Ignas nusistebėjo: „Tu nesi čia vaikščiojusi?“ Nors pokalbį vedžiau aš, maršruto vedlys buvo Ignas.

Vaikštinėjome aplink kretingiškio Igno Vilniaus namus – vietą, kur jis šiuo metu mokosi ir gyvena. Taip aukštyn žemyn keliaudami Vilniaus Kalvarijų kalvomis bendravome apie pašaukimo į kunigystę atpažinimą, asmeninę maldą jo gyvenime, bendruomenės reikšmę, apie Kristaus gimimą žmogaus ribotume.

Šiuo metu sekmadieniais tarnystę atliekantis Vilniaus arkikatedroje klierikas Ignas Šopaga dalijasi: „Man gera dalintis tikėjimu, gera, kai matau, kaip žmonių tikėjimas keičiasi, kai jie sutinka gyvą Kristų. Ir jei aš galiu bent truputį prie to prisidėti ar būti įrankiu, man tai teikia daug prasmės.“

Pokalbio pabaigoje nusprendėme, kad ši valanda priminė Ryčio Zemkausko vestus „Pasivaikščiojimus“, tad kviečiu mintimis leistis po rudeniniais lapais čežančias Kalvarijų kalvas ir sekant Igną susimąstyti, kaip galima plėsti savo širdį.

Galime sukti čia.

Kaip atsidūrei čia – seminarijoje? Kaip atpažinai, kad tai tavo vieta?

Baigęs dešimtą klasę perėjau į profesinę mokyklą, kur dvejus metus mokiausi suvirinimo specialybės. Tuo metu daug kas pasikeitė: persikrausčiau gyventi į kitą miestą, gyvenau bendrabutyje, buvo visai kitaip nei Kretingoje, kur man buvo saugu, kur supo draugiška aplinka. Keitėsi ir tai, kaip matau pasaulį. Profesinėje mokykloje buvo maždaug toks lūkestis: išgyvenk. Turėjau viską apsvarstyti, ir ten kažkas įvyko. Kadangi nebuvo interneto, pradėjau daug skaityti – tai pirmasis dalykas, kuris mane transformavo.

Mokykloje buvo lengva mokytis, tad dažniausiai išsiprašydavau iš pamokų ir visą dieną leisdavau bibliotekoje skaitydamas. Literatūra mane pagavo, aš negalėjau sustoti. Pradėjau nuo F. Dostojevskio, perskaičiau žinomiausius jo kūrinius, tada tėtis patarė skaityti tai, ką skaitė pats Dostojevskis. Ir man tai pasirodė labai įdomu. Atradau tokį knygų sąrašą  – pradedi nuo literatūros pradžios – skaitai Homerą, ir pasieki šių laikų tekstus. Tame sąraše buvo šventojo Augustino „Išpažinimai“. Kai juos skaičiau, kažkas manyje pasikeitė, tarsi atėjo suvokimas, kad tikėjimas gali būti racionalus, net sudėtinga paaiškinti, kas skaitant tą knygą įvyko. Bet nuo tada pradėjau dažniau eiti į bažnyčią, atsirado troškimas ieškoti bendruomenės, pradėjau rimčiau žiūrėti į maldos gyvenimą, ir  jis pasikeitė.

Manyje naujai suskambėjo tikėjimas, kuris visada buvo šalia manęs. Augau tikinčioje aštuonių vaikų šeimoje, mano tėvai niekada nepiršo tikėjimo, jie tai rodė savo pavyzdžiu, vežė į krikščioniškas stovyklas, vykdavau į Baltriškes. Tikėjimo prasme gavau pačius geriausius dalykus – tokią sveiką katechezę, sveiką tikėjimo perdavimą, kad gali būti visiškai normalus: gyventi normalų gyvenimą ir būti tikintis. Tai man didžiausia dovana, kurią atsinešu iš vaikystės. Iš kitos pusės – tikėjimas tarsi visada buvo, bet tuo pat metu, nors eidavau sekmadieniais į Šv. Mišias, mano gyvenimiški kasdieniai pasirinkimai su tuo nederėdavo. Negaliu sakyti, kad tikėjimas nebuvo gyvas, bet tikrai buvo ne pirmoje, ne trečioje ir ne ketvirtoje vietoje mano gyvenime.

Tad skaičiau ir natūraliai pradėjau daugiau melstis, eiti į Šv. Mišias, atradau pranciškoniško jaunimo bendruomenę, vėliau sutikau protestantišką bendruomenę, kurioje studentai iš LCC universiteto kiekvieną penktadienį būdavo su mumis. Pasikviečiau kartu eiti dar du draugus. Nors buvome trys katalikai, mus labai priėmė. Ten jaučiausi mylimas, laukiamas, labiausiai augau tikėjime.

Mano gyvenimo tikslas buvo tapti suvirintoju, užsidirbti daug pinigų, susikurti verslą ir gyventi Meksikoje. Tikrai galvojau, kad kai mano draugai bus pirmakursiai, aš jau būsiu gerokai praturtėjęs. Bet kai prasidėjo virsmas, šis tikslas manęs nebetenkino, nebežavėjo. Svarsčiau, ką kita galėčiau veikti. Gyvenime buvo gana daug maldos patirčių, sutapimų ar nesutapimų, kurie man buvo labai aiškūs atsakymai, kad vis dėlto mano kelias – kunigystė. Tačiau tai pasirinkau ne iš karto: supratau, kad Dievas turbūt mane šaukia į kunigystę, bet kartu kilo mintis, kad noriu dar pagyventi. Mečiau mokyklą, keliavau, kurį laiką gyvenau Kipre, tada dirbau Anglijoje virtuvėje, kur kartu su šefu kalbėdavomės apie tikėjimą, ir tos valandos labai gretai praeidavo. Niekada anksčiau nesijaučiau toks gyvas. Ir nors Meksika buvo svajonių šalis, kai ten lankiausi, iki šiol prisimenu, kaip ėjau melsdamasis rožinį ir pajutau tuštumą, kad ne čia, ne čia tavo vieta, Ignai. Man buvo labai aiškus atsakymas.

Grįžau į Lietuvą, ėmiausi iniciatyvos burti jaunimėlį, kūrėsi bendruomenė, ir vėl man tai teikė daugiausiai energijos, džiaugsmo. Aišku, nėra taip, kad tik būdamas kunigu gali dalintis apie tikėjimą, bet dabar suprantu, kad šiame pašaukime nori nenori daug to darai, tai vos ne kasdienė duona, ir nuo to aš kaifuoju. Man gera dalintis tikėjimu, gera, kai matau, kaip žmonių tikėjimas keičiasi, kai jie sutinka gyvą Kristų. Ir jei aš galiu bent truputį prie to prisidėti ar būti įrankiu, man tai teikia daug prasmės.

Taigi pašaukimas kilo natūraliai, per skaitymą, asmeninę maldą, tuštumo patyrimą ir galiausiai pilnatvės, prasmės pajautimą dalijantis tikėjimu.

Kas tave pastiprina pašaukimo kelyje, kas padeda pasitvirtinti, kad esi savo vietoje?

Pirmiausia – malda. Kad ir kaip banaliai tai skambėtų, pirmiausia – malda. Supratau, kad šiame pašaukime, ypač kunigystėje, svarbu, kiek mano santykis su Kristumi gyvas, kiek esu pasiruošęs su Juo kartu eiti. Matau, kad ir kokie gražūs žmonių santykiai būtų, jie pranyksta žmogiškai, nebūtinai turi susipykti, bet į žmones negaliu taip labai įsikibti. Vienintelis Kristus yra tas, kuris manęs niekada nepaliks. Jis yra pirmasis, pas kurį einu, kai būna sunkumų.

Antra, žmonės – klierikai, kai kurie kunigai labai geri mano bičiuliai, su kuriais galiu kalbėtis apie viską. Nors ką tik sakiau, kad negali į juos visąlaik remtis, jie reikalingi ir net būtini. Taip pat pastiprina santykis su šeima, nors aš jį vis apleidžiu. Šeima yra ta aplinka, kur galiu būti visiškai savimi ir iš manęs nieko nesitikima. Ten esu tiesiog Ignas.

Ir dar padeda balansas. To dabar mokausi, nes yra tendencija viską, ką darau, maksimalizuoti. Jei studijuoju, tai iki galo, jeigu vykstu į stovyklas, tai iki kol nebenoriu į jas žiūrėti. Pastebiu natūralų norą visko perdozuoti. Suprantu, kad svarbu atrasti balansą tarp studijų, tarp pastoracinių užsidegimų (akademijų, stovyklų), tai naujas dalykas, kurio, nors nelabai sekasi, bandau mokytis. Stengiuosi savaitėje skirti šabo dieną, sekmadieniai mums yra tarnystės diena, todėl stengiuosi susikurti šeštadienius, kad tai būtų diena, kai esu „atsijungęs“. Labai minimaliai žiūriu socialines medijas, minimaliai kam atrašinėju, aplankau brolį su jo šeimyna, einu pasivaikščioti, skaitau tas knygas, kurių nėra liepta skaityti. Seminarijoje mes esame bendruomenė, todėl norisi skirti laiko pabūti su broliais, gerti kavą ir nežiūrėti į laikrodį, kad jau man reikia kažkur eiti. Tai diena, kai atsikeliu šiek tiek vėliau, neskubu imtis veiklų, leidžiu sau pabūti truputį tinginiu. Ir nors, tiesą pasakius, nesu šio įgūdžio ištobulinęs, man reikia tokio persikrovimo.

Eidami tarsi atsimušame į vielinę tvorą, Ignas sako: „Praeisime pro čia, sužinosi takelius. Čia yra Vilnius.“ Keliaujame toliau.

Linkiu, kad tau vis labiau pavyktų susikurti šabo dieną, tai tikrai aktualus priminimas daugeliui. Tave sutikus malonu matyti giedrą veidą; dažnai įkvepi savo entuziazmu, gebėjimu prieiti prie jaunimo, polėkiu veikti, žaisti, ir tai žavi kitus. O kas įkvepia tave?

Galbūt tai mano charakteris. Bet, geriau pagalvojus, toks nebūdavau, gal dabar taip neatrodo, bet esu intravertas. Man nėra lengva eiti prie žmonių, tenka save nugalėti. Dažniausiai mane atgaivina ir teikia energijos, įkvėpimo šventoji valanda. Gal vienuoliktoje klasėje, kai perskaičiau „Išpažinimus“, tai buvo vienas pirmųjų dalykų, kurį pradėjau praktikuoti savo maldos gyvenime. Susirasdavau ir dabar susirandu vietą, koplyčią, kur laikomas Švenčiausiasis Sakramentas, būnu valandą, skaitau Bibliją, meldžiuosi. Atrodo, niekas labai nesikeičia, bet po to laiko man gimsta idėjos, atsiranda noras kažką daryti.

Man atrodo, kad tas entuziazmas kyla ne iš manęs. Neseniai sužinojau žodžio „entuziazmas“ reikšmę – būti Dieve (En Theos). Esi Dieve, nes entuziastingai kažką veiki. Įkvepia buvimas prie Jėzaus kasdien skiriant valandą, ir dar įkvepia žmonės. Yra vidinių autoritetų, kurie mane žavi – kai kurie seminaristai, kunigai, keli sutikti pasauliečiai. Visąlaik, kai noriu skųstis ar kai prarandu tą entuziazmą, pagalvoju apie juos. Nėra taip, kad imu jiems skambinti, bet prisimenu juos ir taip visiškai pasikraunu. Ir nepasakyčiau, kad su kai kuriais esame artimi draugai, bet jie yra ar buvo kažkuriame mano gyvenimo etape.

Jau minėjai maldą, ar turi dar kokių maldos įpročių?

Jei norėčiau teisingai kalbėti, tai turbūt būtų Šv. Mišios, bet, kaip bebūtų gaila, taip nėra. Myliu Šv. Mišias, bet pirmiausia – šventoji valanda. Antroje vietoje – dienos peržvalga. Sunku net pasakyti, kaip ją atlieku: dienos pabaigoje žvelgiu į dieną ir stebiu, kur Dievas mane kalbino, kokiose situacijose, kur atsiliepiau, kur neatsiliepiau. Ir keista – tai darau seminarijoje jau penkerius metus, tiek laiko kasdien peržvelgiu dieną, ir iki šiol turiu save versti tai daryti. Norėtųsi, kad tai taptų įpročiu, bet visada vyksta kova. Kalbėjau su vienu kunigu, kad dienos peržvalga yra tokia svarbi dalis, tai – vaisių susirinkimas.

Čia einam, čia žiauriai geras takelis.

Dievas kalbina per daug ką, bet kai žvelgiu į savo dieną, savo veiksmus, pasirinkimus, kodėl su vienu žmogumi kalbėjau taip, kodėl visą dieną sukosi viena mintis, kalbinimas vyksta stipriausiai. Žvilgsnis į savo dieną man padeda pastebėti Dievo veikimą savo gyvenime, ypač kai aš to nepastebiu. Jis veikia nuolatos, nuolatos kalbina, bet dažniausiai mes būname labai užsiėmę svarbiais dalykais. Be to, Jis padeda man pastebėti tuos veiksmus arba nusistatymus, arba tam tikras laikysenas, kurios man trukdo Jį išgirsti. Po truputį padeda eliminuoti tai iš savo gyvenimo, kad galėčiau augti. Pavyzdžiui, dienos peržvalgoje pagaunu save skrolinantį per paskaitas ir suprantu, kad neišeina man visiškai nustoti, bet rytoj bent pirmą paskaitą pabandysiu to nedaryti. Tad stengiuosi normaliai peržvelgti dieną dėkodamas už ją ir pastebėdamas savo pasirinkimus, kurie nedaro manęs laimingu.

O, šuniukas.

Ir trečias dalykas, kurio mokausi, yra tiesiog kalbėtis su Dievu. Visada atrodydavo, kad į maldą turiu atnešti šventus dalykus, kokius projektus, ypatingus įvykius, o išties, nors neseniai pasitempiau nugarą ir man ją skauda, to į maldą nenešu, nes įsivaizduoju, kad pats turiu tai sutvarkyti. Arba to, kad erzina vienas brolis, irgi kažkodėl nenešu į maldą. Prieš mūsų susitikimą atsisėdau ir galvoju, kaip susitikus padaryti taip, kad pokalbis būtų ne apie mane, o apie tave, Kristau. Pastaruoju metu mokausi tiesiog paprastai, savais žodžiais kalbėtis su Dievu.

Suprantu, kad tau svarbi bendruomenė, minėjai, kad vasarodavai su Tiberiados broliais, bendravai su pranciškonišku jaunimu. Tavo gyvenime atsirado ir ateitininkai. Kokia buvo pažinties pradžia?

Ir tu buvai toje akademijoje Kaune, kai akademija vyko Akademijoje. Tai buvo pirmas mano normalus susitikimas su ateitininkais. Paauglystėje kartą tėtis pasiūlė vykti į ateitininkų renginį, bet pasakė, jog reikės rašyti rašinį, ir aš tikrai atsisakiau. O toji akademija buvo toks pirmas susitikimas, į kurį mane pakvietė kunigas Linas Braukyla. Buvo gera akademija, tokia įsimintina: važiavome į pogrindžio spaustuvę, labiausiai įsiminė Petro Plumpos pasidalijimas. Man labai patiko kartą kunigo Domingo pasakyta mintis, kad čia atrandi perlą, kurio daug kas jau nebevertina. Kartais atrodo, jog ateitininkai yra tokie intelektualai, snobai, pasikėlę, bet aš juos pamačiau visiškai kitokius. Pamačiau, kiek daug jaunuolių dabar sutinka Kristų. Ir sutinka ne tik per jausmus, emocinį bendruomeniškumo patyrimą, bet tuo pat metu, kas yra stiprybė, ir randa tvirtą intelektualinį, žmogišką pagrindą, ko kitos bendruomenės dar gali mokytis. Būdamas tarp jų atradau daug prasmės, supratau, kad noriu prie to prisidėti, būti visame tame.

Tiek, kad jau segi ir studento ateitininko ženklelį.

Taip, šiaip neplanavau, gan staigiai pasiūlė, šiek tiek ne pagal taisykles. Sakiau, kad tapsiu ateitininku, jei leis nerašyti esė, o duos už nuopelnus (juokiasi), taip ir buvo. Nežinau, ar už nuopelnus. Gal per drąsiai pasakyta, bet pasiūlė. Niekada per daug nesureikšmindavau to ženklelio. Bet tapęs organizacijos nariu nebegali jos kritikuoti. Neįsipareigojus galima pabūti patogiai, o kai organizacija tampa nepatogi, galima atsiriboti. Dabar esu ateitininkas ir organizaciją priimu su viskuo: ir su pliusais, ir su tais minusais, kurie yra ateitininkijoje.

Užlipus į Verkių parko apžvalgos aikštelę Ignas sako: „Čia žiauriai gražu, ane? Va čia aš labai norėjau šiandien ateiti.“

Ar yra koks nuotykis ar potyris su ateitininkais, kuris tau stipriai įsirėžė?

Pats įsimintiniausias dalykas, kurį mes darėme su ateitininkais, tai Šiluvoje rudens akademijoje, kai vyko vakaro malda Apreiškimo koplyčioje. Ten buvo įjungta viena lemputė, nukreipta į Mariją, buvo tamsu, visi susikibę ir sukryžiavę rankas stovėdami aplink Mariją giedojome „Paukščius“. Turbūt labiausiai „paėjusi“ išoriškai malda (juokiasi). Kai pagalvoju apie akademiją, tai apie tą vakarą, kur žemė ir dangus, atrodo, susiliejo – tai vienas įspūdingiausių dalykų.

Kita vertus, visos ateitininkų moksleivių akademijos yra tam tikras nuotykis. Vis kitoje mokykloje, kitame mieste, savitos problemos, džiaugsmai. Net įdomu, mano žvilgsnis dabar pasikeitė: atvykstu į kokią mokyklą ir tiriu, ar čia būtų galima organizuoti akademiją.

Tavęs daug kur pilna. Net ir akademijoje maldą giliau, jautriau gali pravesti, visad turi žaidimo pasiūlymą, tampi išvadinių (visą renginį apibendrinančių) paskaitų skaitytoju. Atrodo, kad yra nemažai sričių, kur daug duodi, dovanoji. O ko mokaisi būdamas tarp ateitininkų?

Gal susidaro įspūdis, kad duodu daug. Man atrodo, kad minimaliai. Juk melstis ir taip melsčiausi, tai tik pravedu maldą visiems. O gaunu daug. Pirmiausia, renginiuose mokausi iš kitų vadovų. Stebiu, kaip visi dalijasi skirtingomis savo dovanomis, tarkim, žaviuosi, kaip viskas organizuota, kaip pažvelgiama į mažytes detales, ir man tai labai gražu. Man visada įspūdinga stebėti tuos vadovus, kurie moka būti su vaikais. Tokia paslaptis, kaip būti su paaugliais, kaip su jais kalbėtis. Ir kai matau tuos, kurie moka taip paprastai sėdėti ir bendrauti, man yra įspūdinga. Daug kopijuoju, net ir išvadinės paskaitos yra kopijavimas – nieko naujo nepasakau, tik atkartoju, ką pasakė anksčiau kalbėję paskaitininkai. Be to, dalyvavimas akademijų paskaitose mane įkvepia, man jos būna įdomios, pats po jų tampu praturtėjęs.

Girdėjau, telki studentų ateitininkų kuopą, papasakok apie šį projektą truputį plačiau.

Čia yra mano svajonė. Atsargiai sakau ateitininkų bendruomenė, nes ji dar nėra bendruomenė, labiau organizacija, daranti gražius dalykus. Svajoju, kad studentai patirtų ateitininkų bendruomeniškumą ir kaip tai galima kurti, kaip gyventi bendruomeniškumu. Tai dabar mano projektas – studentų ateitininkų (SAS) kuopa – arba duoti paragauti, kaip galėtų atrodyti bendruomeniškumas. Galiu būti studentas ateitininkas ne tik tada, kai priklausau vienam iš šimto komitetų, valdybų ar kažką organizuodamas, būdamas moksleivių kuopos globėju, bet galiu būti ateitininkas studentas, net kai esu tiesiog studentas savo universitete ir bandau viską atnaujinti Kristuje ten, kur esu. Neprisiimu oficialių atsakomybių, bet randu erdvę, kur galiu ateiti, būti sustiprintas, dalintis savo sunkumais, džiaugsmais, melstis už kitus.

Veikimo principas paprastas: susirenka apie dvylika studentų, pavalgome kartu (tai labai svarbu), tada žiūrime protestantišką mokymą apie buvimą Kristaus mokiniu, ir toji programa nėra tiek esminga, kiek galiausiai pasidalijimai mažose trijų žmonių grupelėse. Dalijamės, kaip išgyvename asmeninę maldą, kaip pastebime nuodėmę pasaulyje, ir po to laukia pakvietimas tam tikrai praktikai. Iki kito susitikimo visi kartu bandome atrasti kasdienę maldą dienoje ir joje augti. Kad krikščioniškumas nebūtų tiktai žinių lygyje, bet kad tai keistų mano gyvenimą, kad tikrai po truputį tapčiau Kristaus mokiniu. Kad būčiau ne tik statistinis krikščionis, kuris pritaria tiesoms, bet kad žmonės mane pamatę sakytų: jis ateitininkas, jis tikrai yra Kristaus mokinys. Jis kitaip elgiasi, kitaip gyvena, kita liudija.

Kai bandome tai daryti pavieniui, suprantame, kad esame per silpni, kad pavargstame, yra per sunku, susiduriame su savo ribotumu. Dėl to būtina augti bendruomenėje vienam už kitą meldžiantis. Kaip veikė ir pats Kristus: su mokiniais vaikščiodavo, melsdavosi, būdavo kartu. Gal ši iniciatyva yra toks pabandymas, pabandymas paragauti. Norėčiau, kad gimtų daug tokių mažų studentų bendruomenėlių, kurios rinktųsi bent du kartus per mėnesį. Pradėjau svajoti pernai, dažniausiai kažkuo užsidegu ir jau noriu ko kito, o čia toks vienas retesnių dalykų, apie kurį vis nenustojau galvoti. Dabar tuo degu.

Nesudėtinga suburti žmones, kai tarpusavyje jie yra draugai, juk ir taip renkasi būti kartu. Kur skirtis tarp draugų grupės ir bendruomenės?

Kurdamas bijojau, kad tai nebūtų, ir vis noriu pabrėžti, kad tai nėra elitinė grupelė. Pakviečiau šiuos žmones matydamas jų atvirą širdį naujam santykiui, ir kad jie neužsidarys savo fainumo burbule. Man patiko mintis, kad esame bendruomenė tiek, kiek mes labiau mylime.

Iš pradžių buriant bendruomenę svarbu, kad nebūtų priešiškumo. Čia dalijamasi vidiniais dalykais, todėl reikalingas tam tikras artimumo lygis, kažkiek reikia vaibinti, bet tai neturi būti pagrindinė buvimo priežastis. Yra lūkestis, kad grupelės plistų, kad iš tų dvylikos narių kas užsidegtų ir kiltų noras inicijuoti kitus ratelius. Jei iš mūsų dvylikos trys nuspręs kurti naują kuopą, pakvies po du žmones, jau ir bus tas ratelis, kurio reikia. Nereikia būti klieriku, juk paleisti vaizdo įrašą, pagaminti valgyti gali kiekvienas. Tas ratelis visada turi būti atviras kitam.

O va čia mes dabar praeisime ir bus labai gražus ratas.

Skamba banaliai, bet jei mes, kaip bendruomenė, netampame labiau mylinti, tai kam tokia bendruomenė. Ji turi ugdyti manyje meilę, plėsti mano širdį, kad ji taptų didesnė, kad po truputį tapčiau atviresnis kitam. Man patiko kun. Vincento Lizdenio mintis – per daug čia neįsivaizduok kažko, bet duok paragauti, kaip galėtų atrodyti bendruomenė, o po to suprask, kad čia ir Dievas veikia. Galbūt norėjo mane nuleisti ant žemės. Matysim, kas iš to plėsis.

Galvoju apie savo bendruomenės patirtį, kaip aš išgyvenau Anglijoje – ten dalyvaudavau Šv. Mišiose ir prie manęs kartą priėjo toks milžiniškas Dominic, labai aukštas vaikinas. Jis mane pastebėjo, priėjo ir paklausė, gal sekmadieniais norėčiau dalyvauti studentų susitikimuose. Sutikau, nors įsivaizdavau: mes susitiksime nejaukioje parapijos salytėje, valgysime neskanius sausainius, gersime neskanią arbatą ir bus žiauriai nejauku. Tą sekmadienio vakarą rinkosi labai skirtingi žmonės: viena iš Indijos, kitas italas, kita lenkė – visas pasaulis. Išėjome iš bažnyčios, lipome į automobilius ir tada pagalvojau – pala, ne parapijoje. Mes nuvykome į Dominic namus, jie buvo tokie jaukūs, angliški, ten bėgiojo milžiniški šunys, mes gėrėme vyną, buvo čipsų, užkandžių. Ir taip kiekvieną sekmadienį. Labai laukdavau tų vakarų. Ir ką mes darydavome, labai paprasta – pasidalindavome apie savaitės aukščiausius ir žemiausius momentus, kur veikė Dievas. Po to sužinojau, kad Dominic yra pasaulietis, charizminio judėjimo bendruomenių vadovas visoje Europoje, atvyksta čia į Lietuvą sakyti kalbų, veda mokymus. Čia tiktų jį paminėti kalbant apie mane įkvepiančius žmones, prisimenu Dominic, kuris man išlikęs toks dvasios žmogus. Svarbu turėti akis, kaip kad Dominic, pamatyti žmogų ir jį pakviesti.

Žurnalą skaitytojai atvers prasidėjus adventui, apie ką tau šis laikas? Ar adventiniai pasiryžimai tau nesvetimi?

Keistas laikas, jo niekada nesureikšmindavau, jis pats natūraliai susireikšmina. Tos keturios vainiko žvakės, visur atsiranda lempučių – tarsi visas pasaulis tave verčia mąstyti apie adventą. Buvau jau praktikuojantis, bet niekada negalvojau, kad adventas yra tas laikas, kai žmonės galvoja savo pasiryžimus. Man viskas, kas siejosi su adventu, tai buvo tos kas savaitę naujai uždegamos keturios žvakės. Dar bandau atrasti, man pačiam dar ir tie pasiryžimai netikri. Sau norėčiau pasiūlyti tokį: pasakyti tris komplimentus skirtingiems žmonėms. Nukreipti veiksmą į kitą, kad širdis tikrai didėtų, kad taptų labiau mylinti. Nes kad tai išties veiktų, svarbu pastebėti, labiau matyti kitą, mažiau žiūrėti į save.

Kristus ateina į sugriuvusį pasaulį, pasaulis jo nepriima – Jis uždaromas į tvartą, persekiojamas. Atrodo, kad visas pasaulis tūno nuodėmėje ir Jėzus vis tiek ateina į tą pasaulį. Kalbant apie pasiryžimus atrodo, kad priimdamas pasiryžimą tapsiu truputį geresnis, tada Jėzus ateis į mano širdį ir aš būsiu toks fainas, ir Jis bus mano fainoje širdyje. Bet dažniausiai tų pasiryžimų laikytis nepavyksta. Susiduriama su savo ribotumu: net jeigu sakysiu tris komplimentus, kartu pasakysiu ir labai daug blogų dalykų, ir tam nereikės jokio pasiryžimo. Ir Kristus vis tiek ateina į tokį mano gyvenimą. Neturiu Jam paruošti ypatingos šventyklos, Jis nori ateiti pas mane tokį sužeistą, su visais skauduliais. Visąlaik ateinant Kalėdoms apie tai galvoju – Kristus nori gimti mano sužeistume.

Pabaigai pasidalink…

Šventasis, kuris įkvepia: Pilypas Neris, jis toks džiaugsmo apaštalas. Kai turėjau važiuoti į seminariją, tą naktį negalėjau užmigti, įsijungiau filmą apie jį. Mane taip sužavėjo, po to juo gyvenau bent pirmus pusę metų tai tikrai. Dar prie širdies šventoji Kūdikėlio Jėzaus Teresė.

Mėgiamas Kūčių patiekalas: Sausi kūčiukai. Nemėgstu silkių, mišrainių, tai pusė patiekalų pranyksta. Bet kūčiukai ir mandarinai visada tą vakarą gelbėja.

Žaidimas, kurį visada smagu žaisti: Vėliavos, panašu į strategą, tik paprasčiau: reikia vienai komandai pavogti vėliavą iš kitos. Jis visada „paeina“, visada jį noriu žaisti, nes man pačiam labai patinka.

Projektą „Atvirumas laikui, ištikimybė idealui“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 11 tūkstančių eurų.