Turbūt ne vienas vilnietis atpažįsta sostinės atributą, puošiantį senamiesčio gatveles – bromas, vartus, praėjimą, į kuriuos užklystame slėpdamiesi nuo lietaus, pasirinkdami trumpesnį kelią pasiekti kelionės tikslą, o kai kuriems iš mūsų bromos dėl savo architektūrinės akustikos yra tapusios vieta sustoti ir užtraukti liaudies dainą ar giesmę. Tiems keliems bromos turi ir dar kitokią asociaciją. Kiekvieną antradienį jie praeina pro tris bromas, kad susirinktų prie Vilniaus širdies – Aušros vartų – ir kartu giedotų liaudies giesmes ir kantičkas. Tad šiandien kviečiu susipažinti su kitokiomis Vilniaus „Bromomis“, o tai padės padaryti ansamblio vadovas Matas Macevičius ir viena iš ansamblio dalyvių, etnomuzikologė Emilija Vaiginytė.
Kaip kilo idėja suburti kantičkinių giesmių ansamblį ir kokia jo priešistorė?
Matas: Turėjau labai gražių patirčių, kurios manyje brandino didelę meilę liaudiškajam pamaldumui. Senovines giesmes girdėdavau vaikystėje ir paauglystėje – jas giedojo mano seneliai. Jų namų sekcijoje gulėdavo prosenelio „Giesmių knyga“, dar vadinama „Kantička“. Vilniaus Jeruzalės mikrorajone, kuriame augau, buvo susitelkusi gana didelė kaimuose augusių ir gerai dainuojančių kaimynų bendruomenė. Tad gimtadieniai, vardinės, patriotinės ir religinės šventės čia buvo švenčiamos kartu, o šiais laikais toks reiškinys jau gana retas. Šalia plačiai išvystytos užstalės dainų ir vaišių kultūros giedojimai taip pat būdavo labai reikšmingi. Pavyzdžiui, Advento laikotarpiu kaimynai anksti ryte vykdavo į Katedrą giedoti Marijos Valandų, o paskui sugrįždavo pusryčiauti kurio nors kaimyno namuose. Didįjį Penktadienį eidavome Vilniaus Kalvarijas, dar įdomiau – retsykiais Gavėnios metu iš Žemaitijos kilę kaimynai sukviesdavo mus į požeminį šilumos punktą giedoti „kalnų“. Giedojimas buvo natūrali ir integrali mūsų bendro gyvenimo dalis.
Prisijungti arba Prenumeruoti