Kiekvienas žmogus — tiek gyvas, tiek miręs — yra visas pasaulis

Lapkričio pradžia – tai dienos, kai prisimename tuos, kurių jau nėra su mumis. Taip, linksmų dalykų šiose dienose nedaug: bažnyčių lankymas, kapinės, o po to šeimos susibūrimas prie vieno stalo ir pasakojimai apie praeitį, prosenelius… Prieš persikėlimą į Lietuvą neskyriau dėmesio tokioms šventėms — Baltarusijoje jos visada buvo darbo dienomis ir vaikystėje lapkričio pradžia džiugino tik mokyklinėmis atostogomis. Bet Lietuvoje, kai daugiau susipažinau su tikėjimu ir šalies tradicijomis, pradėjau žiūrėti į Visų Šventųjų dieną bei Vėlines visiškai kitaip.

Apie Visų Šventųjų dieną sužinojau tik Lietuvoje. Nors apie ją buvau girdėjusi ir anksčiau, bet labiau Helovino kontekste. Ir apskritai tai būdavo tik anglų kalbos pamokose mokykloje ir licėjuje. Mokytojai mums taip ir aiškindavo: Visų Šventųjų diena – tai ir yra Helovinas. Tiesą sakant, dar tada man galvoje kažkas nesusidėliojo: jei kalbame apie šventuosius, kodėl Helovino metu turėtume gąsdinti vieni kitus? O iš kur ten atsirado moliūgai, skeletai, vorai ir šikšnosparniai?

Kai jau studijavau universitete, o po to dirbau, taip pat nemačiau dėmesio Visų Šventųjų dienai. Galbūt jis ir buvo, bet Katalikų bažnyčios veikla Baltarusijoje (ypač rytinėje ir centrinėje dalyse) yra mažai pastebima. Tik dabar, skaitydama Katekizmą, melsdamasi, supratau daugiau apie Visų Šventųjų dieną. O važinėdama į piligrimines keliones po Lietuvą, dar išgirdau ir Jurgio Matulaičio, Teofiliaus Matulionio, Vincento Borisevičiaus vardus. Visi jie tarnavo Dievui, visi buvo kankinami sovietų valdžios už savo tikėjimą. Ir dabar tikintieji siekia, kad šie kunigai būtų pripažinti šventaisiais. Bet man atrodo, kad Visų Šventųjų diena — tai ir jų diena, tai prisiminimas apie kunigus, kurie mirė už savo tikėjimą visame pasaulyje. Arba kurie dabar yra kalėjimuose ir bando nepasiduoti, meldžiasi ir vistiek, nepaisant sunkumų, neatsisako Dievo…

Yra tokia nuostata: tie, kurie yra pripažinti kaip šventieji, ne tik tarnavo Dievui, bet ir gebėjo daryti stebuklus. Tačiau kiekvienas žmogus tai gali — ir aš ne apie gydymą prisilietimu arba minčių skaitymą. Stebuklas — tai padėti kolegai, kuriam reikalinga pagalba, arba suorganizuoti staigmeną draugui, išpildyti kieno nors svajonę, atvažiuoti pas tėvus arba senelius, kai jie to nesitiki. Nereikia jokių įgūdžių — tik noro padaryti ką nors gero. O jeigu mes visi galime daryti stebuklus — reiškia, mes visi truputį šventieji. Ir Visų Šventųjų diena — tai mūsų bendra šventė. Ir dar daugiau vilties įgauname suprasdami, kad tie, kurie yra pripažinti šventaisiais, meldžiasi už mus ir padeda kasdienybėje.

Taigi lapkričio 1-oji — gera proga padaryti stebuklus. Nes pagalbos reikia tiek gyviesiems, tiek ir tiems, kurie jau paliko šį pasaulį. Vaikystėje mes su tėvais turėjome tradiciją: lankyti kapines ir tvarkyti giminaičių kapus. Lankydavome kapines du kartus per metus – pavasarį ir rudenį, per dvi mirusiųjų minėjimo dienas. Padėdavau pjauti žolę, išnešti šiukšles, dažyti tvorą, valyti paminklus. Ir tuo pačiu metu klausydavau tėčio pasakojimų apie jo senelius ir prosenelius.

Iš tų apsilankymų labiausiai prisimenu štai ką. Tėčio močiutė buvo palaidota labai senose kapinėse. Daugelis kapų ten jau daug metų nebuvo tvarkomi — panašu, kad jų jau seniai niekas nelankė ir neprižiūrėjo. Sugadinta tvora, sugriuvęs paminklas, surūdijęs kryžius, žolė iki juosmens, išaugę medžiai — tai tipiniai tokių kapų požymiai. Apskritai, kapų apleidimo priežastys yra suprantamos: vieni giminaičiai, galbūt, jau mirė, kiti išvyko iš šalies. O kai kurie mirusieji, deja, dėl įvairių priežasčių nebendravo su savo šeimomis, ir jų kapų irgi nėra kam aplankyti.

Mano tėvai tvarkydavo ir tokius kapus. Sakė, kad tai yra pagarba mirusiam žmogui, atminties simbolis tiems, kurių jau nėra kam atsiminti, o mums, gyviesiems, visai nesunku nupjauti žolę, nukirsti išaugusias medžių ir krūmų šakas… Aš gi tada negalėjau suprasti, kodėl turime tvarkyti nepažįstamo žmogaus kapą. Galvojau, jam gi nesvarbu, kas vyksta mūsų pasaulyje, kaip atrodo jo paskutinė prieglauda, vistiek jis miręs ir nepadėkos… Bet padėdavau — labiau dėl tėvų, o ne dėl mirusiojo, kurio vardo dažniausiai net nežinojau.

Tik laikui bėgant pradėjau suprasti tokių veiksmų prasmę. Juk tai ne laiko švaistymas, bet prisiminimas tų, kurių daugiau niekas nebeprisimena. Nes kiekvienas žmogus yra svarbus ir žemei, ir Dievui — kaip rašė Baltarusijos literatūros klasikas Kuzma Čorny. Kiekvienas žmogus yra visas pasaulis. Žmonės, kurių kapai dabar apleisti, gyvenimo metu taip pat paliko savo pėdsaką, kažko išmokė savo artimuosius ir žmones, su kuriais susidūrė gyvenime. Ir svarbu gerbti juos, padėti, nors šiek tiek prisiliesti prie jų gyvenimo.

2023-ais pirmą kartą per Vėlines aplankiau Rasų kapines Vilniuje. Ir buvau labai nustebinta tikro stebuklo — žvakių ugnelių skaičiaus. Baltarusijos mieste, kuriame gimiau, artimiesiems atneša dirbtines gėles ar saldainius, kurie paliekami prie paminklo. Dar labiau stebina, kad ne tik giminaičiai uždega žvakes šalia kapų, bet ir savanoriai, kapinių budėtojai, o kartais ir visiškai nepažįstami žmonės. Tokiu būdu prie kiekvieno kapo atsiranda bent viena žvakutė. Pamenu, kaip buvo liūdna matyti kapus be žvakučių. Iškart galvoji: o kas buvo šitas žmogus? Gal jis padarė kokią nors nuodėmę, gal jis buvo vienišas ir paliktas, galbūt, pats atėmė sau gyvybę? Gal žmonėms, kurie laidojo jį, neužteko pinigų net papraščiausiam paminklui ar kryžiui, todėl kapas yra bevardis? Bet tai nereiškia, kad palaidotas ten žmogus nebuvo mylimas… Todėl labai apsidžiaugiau, kad prieš ateidama į kapines nupirkau žvakę, ir vos pamačiusi apleistą kapą, ją uždegiau ir palikau šalia paminklo.

Šią savaitę mes su bendardarbiais pasirinkome praleisti apmokamą savanorystės dieną kapinėse. Ir vėl jaučiausi kaip vaikystėje dirbdama tą patį darbą — tik jau supratau, kodėl esu čia. Ne dėl to, kad praleisti vieną darbo dieną, ir ne dėl to, kad pabendrauti su kolegomis neformalioje aplinkoje. Atėjau tam, kad padėti išsaugoti atmintį apie mirusius žmones, pas kuriuos retai kas nors ateina arba neateina visai – paskaityti jų vardus, paskaičiuoti, kiek laiko žmogus praleido žemėje, peržvelgti nuotraukas ant paminklų. Šiais metais galvojau ir apie savo artimuosius. Dėl Baltarusijos politikos ir represijų gimtojoje šalyje jau penkerius metus negaliu aplankyti dėdės, močiutės, senelio, prosenelių kapų. Galbūt, kažkada ateis laikai, kai ir jų kapai taps apleisti… Ir ne dėl to, kad jie padarė kažką blogo — tiesiog dėl to, kad jų aplankymas man asmeniškai gali pasibaigti kalėjimu. Ir man labai norisi tikėti, kad tokie pat savanoriai, kaip aš, arba net paprasti žmonės, atėję aplankyti savo artimųjų, galės sutvarkyti ir mano giminaičių kapus.