Keturios kryptys katalikiškam ugdymui

Šalia demografijos iššūkio kabo ir kitas – švietimo. Tikinčios šeimos turi daugiau vaikų, o tai gali ateityje lemti religingų žmonių dalies didėjimą bendrame gyventojų skaičiuje. Ta tema yra nemažai knygų, tyrimų ir smagių tinklalaidžių.

Iššūkiu tampa tikėjimo išlaikymas. Gims daugiau, bet ar tie gimusieji išlaikys tėvų religingumą ir perduos savo palikuonims? Į tai atsakyti sunkiau. Vienas iš argumentų – nūdienos švietimo sistema nėra palanki religiniam ugdymui ir mažų mažiausiai skatina indiferentiškumą.

Visa tai žinant, norint evangelizuoti kultūrą, švietimo sistema – vienas iš prioritetų. Mažų mažiausiai dėl savo vaikų, o žiūrėk, gal padarysi įtaką ir kitiems. Tad organizuota krikščionių kūrybinė mažuma turėtų realiai įvertinti galimybes savo pastangas kreipti būtent į švietimo sistemą ir ją kiek įmanoma perkeisti krikščioniškais pagrindais.

Neseniai teko dalyvauti tokio pobūdžio diskusijoje. Jos eigoje supratau, kaip svarbu turėti galimybių žemėlapį: kokie yra būdai įnešti Kristų į švietimo sistemą? Pateikiu keturias kryptis, keturis pasirinkimus, kuriuos turėtų apsvarstyti ir pasirinkti aktyvus katalikų kultūros evangelizuotojų judėjimas.

Ugdymas šeimoje

Viena iš krypčių, viena radikaliausių – ugdymas šeimoje. Jis remtųsi prielaida, jog dabartinė švietimo sistema iš principo yra žalinga ir bet kokie bandymai ją reformuoti yra pasmerkti nesėkmei. Katalikai tėvai turėtų savo atžalas mokyti šeimoje ir (arba) steigti nedideles tokio pobūdžio mokyklėles. Į viešąsias mokyklas leisti, geriausiu atveju, tik vyresnėse klasėse, kai vaikų pasaulėžiūra jau yra tvirtesnė. Ši kryptis, be abejo, yra reikli, reikalaujanti didelių individualių tėvų pastangų, bet garantuojanti visišką vaiko ugdymo kontrolę. Akivaizdus minusas – taip prarandama galimybė daryti teigiamą įtaką kitiems, ne tavo šeimos ar šeimų rato nariams. Kad ugdymas šeimoje taptų realybe, taip pat tektų keisti ir įstatymus, ypač Europoje, kur dalyje valstybių tokia praktika tiesiog draudžiama. Tuo galėtų užsiimti krikščioniškos lobistinės organizacijos. Kadangi netgi musulmonai galimai turėtų panašų interesą, šį pokytį pasiekti būtų įmanoma. Tuo labiau, kad kitose šalyse, pvz., JAV, ši praktika yra sena ir patikrinta, o netgi ir auganti. Tad ugdymas namuose galėtų būti viena iš švietimo strategijų, kurios galėtų imtis katalikai.

Katalikiškos mokyklos

Kita kryptis yra katalikiškų mokyklų kūrimas. Pirmas iššūkis – kaina. Katalikų mažumai tektų stipriai susitelkti ir skirti daug laiko, lėšų ir pastangų, kad bent viena tokia mokykla iškiltų, o ką kalbėti apie visą šalį padengiantį tinklą. Dar kiek užtruktų, kol ji įgytų gerą vardą kaip patikima ir kokybiška institucija, į kurią atžalas, kaip kažkada ir į jėzuitų universitetus, vestų net netikintys tėvai. Kaip ir ugdymo namuose atžvilgiu, susiduriame su teisinėmis problemomis – kai kuriose šalyse net privatus ugdymas yra griežtai kontroliuojamas. Tai trukdo kurti autentišką ir prasmingą mokymo programą, nebūtinai atitinkančią valstybines programas, ir suvaržo jau ir egzistuojančių katalikiškų mokyklų galimybę pasiūlyti alternatyvą. Taip pat, kokia tai mokykla būtų: internatinė, surenkanti mokinius iš visur, ar teritorinė, renkanti konkrečios vietos vaikus? Antras variantas paprastesnis, bet kaip tada užtikrinti, kad bent ¾ jos mokinių būtų tos sausos malkos, iš kurių galima uždegti laužą netgi turint ¼ šlapių? O internatinė mokykla yra brangesnė, sunkiau sutelkti mokytojus, o mūsų šalyje šis konceptas yra retas, neįprastas, todėl greičiausiai nebūtų patrauklus. Sunkus darbas, kurio vaisių reikėtų laukti ilgai, bet jie būtų saldūs: klestinti, visiems patraukli mokykla, visų sričių ir kilnios dvasios talentų kalvė savo šaliai bei visai Bažnyčiai. Tad autentiškos dvasios katalikiškų mokyklų kūrimas, turint reikiamus išteklius ir teisinę bazę, taip pat galėtų būti viena iš kūrybingos mažumos strategijų.

Mokytojų ugdymas

Trečia kryptis, gal mažiau akivaizdi, yra katalikų mokytojų rengimas. Gal ugdyti šeimoje galės ne visi katalikai tėvai, gal steigti mokyklą taip pat neįmanoma dėl išteklių trūkumo. Ir tas, ir tas gali būti negalimi variantai dėl konkrečios valstybės įstatymų. Mokytojų rengimas tokiu atveju yra originali galimybė turėti krikščionišką balsą mokykloje. Galima turėti visų sričių mokytojų seminariją, kurią pabaigus galima būtų įsidarbinti savo vietovės mokykloje. Ir ten būti krikščionio pavyzdžiu mokiniams, net jei dėstai matematiką. Privalumas tas, kad vienai tokiai mokytojų seminarijai tiek išteklių nereikia, mokytojų trūkumas, bent Lietuvoje, yra didžiulis, o tai trukdytų diskriminuoti pagal tikėjimą. Kartu atsiranda galimybė pasiekti daugybę vaikų. Gal visų neatversi, bet tapsi atrama tai saujelei, kuri nori išlaikyti tikėjimą. Katalikų mokytojų tinklas ar netgi profsąjunga padėtų palaikyti vieni kitus ir, reikalui esant, kovoti su diskriminacija. Lietuvoje šis variantas gana palankus, nes valstybinės mokyklos gan neutralios vertybiniais klausimais, ypač ne didžiuosiuose miestuose. Bendraujant su Vakarų šalių krikščionimis, man susidarė įspūdis, kad ten mokyklos aplinka yra priešiška, tad toks pasirinkimas vargu ar atneš vaisių. Bet kokiu atveju, dėmesio sutelkimas būtent į mokytojų rengimą yra mažiau reflektuotas, bet potencialiai veiksmingas švietimo evangelizacijos būdas, nereikalaujantis esminių pokyčių valstybės teisinėje bazėje.

Neformalus ugdymas

Ketvirta galima veikimo kryptis yra neformalus ugdymas. Jeigu mokymas namuose mums ne pasirinkimas, krikščioniška mokykla tiesiog per toli ar per brangi, o tarp mokytojų nėra sąmoningų evangelizuotojų, prasmingas pasirinkimas būtų atžaloms suteikti galimybę užsiimti katalikiškomis popamokinėmis veiklomis. Jos galėtų vykti prie mokyklų, prie parapijų ar būti organizuojamos katalikiškų NVO. Tai galėtų apimti reguliarias kassavaitines veiklas arba specialias stovyklas vasaros ir (arba) mokinių atostogų metu. Dar geriau – ir reguliarios veiklos, ir stovyklos. Šita kryptis, kaip ir ankstesniu atveju, ypač tinkama ten, kur švietimo sistema nėra iš esmės priešiška religijai ir tiesiog moko faktų apie pasaulį. Tokiu atveju turėtų užtekti popamokinių veiklų bei stovyklų, kurios šalia tų žinių padėtų ir tikėjimo pagrindą. Stovyklos leidžia kad ir trumpam surinkti vaikus iš skirtingų vietovių ir socialinių grupių, taip leidžiant susirinkti tuos kiekvienoje mokykloje esančius negausius tikinčiuosius. Jiems tai galimybė bent kartą per metus pabendrauti su bendraminčiais ir šitą patirtį nusivežti pas klasiokus, taip netgi evangelizuojant. Tiesa, tai kartu ir trūkumas – kaip ir ugdymo šeimoje atveju, didėja uždarumo, užsidarymo vien tik bendraminčių rate grėsmė. Tai būtų pateisinama tik tuo atveju, jeigu tokia stovykla būtų organizuojama su aiškiu tikslu paruošti kitus būsimus kultūros evangelizuotojus: kad turėtum druskos pasauliui sūdyti, reikia pradžioje turėti druskos kasyklą. Žiūrint pro išteklių prizmę, tokia veikla reikalauja mažiau finansų negu mokykla ar mokytojų seminarija. Sunkiau tik su nuolatinėmis neformalaus ugdymo veiklomis, kurios reikalauja nuolatinių etatų. Taip pat tai konkuruoja su kitomis neformaliomis veiklomis ar tiesiog laisvu vaikų laiku, o tai net ir geriems tėvams mažina motyvaciją raginti vaikus dalyvauti būtent krikščioniškoje popamokinėje veikloje. Tad veikimas per neformalų ugdymą yra dar viena švietimo sritis, į kurią galėtų būti nukreiptas kūrybingos krikščionių mažumos dėmesys bei ištekliai.

Pateikus visus mano įžvelgiamus veikimo kelius, galima juos ir palyginti. Šioje lentelėje pagal tam tikrus jau įvardytus aspektus sudėliojau kiekvieną iš krypčių.

Tad toks yra galimybių žemėlapis kultūros evangelizuotojams, norintiems, jog švietimo sistema ugdytų krikščionis, o ne bedievius. Kai kuriose iš šių sričių jau yra veikiama, kai kurios mažiau reflektuotos ir įveiklintos. Vieno varianto greičiausiai nėra – konkretus veikimo būdas priklauso nuo konkrečios šalies aplinkybių ir kas veikia JAV, nebūtinai veiks Lietuvoje, o kas veikia Lietuvoje, nebūtinai veiks Vokietijoje. Mano tikslas buvo parodyti galimus pasirinkimus, ieškant būdo, kaip efektyviausiai nukreipti kūrybingos krikščionių mažumos pastangas švietimo srityje.