Kelionė, knyga ir tyla: kaip trumpa išvyka gali pakeisti mąstymą?

Vaikystėje man atrodydavo, jog vasara yra labai ilga, tarsi dar vienas gyvenimas. Ir vis tiek trijų mėnėsių niekada neužtekdavo tam, kad pakankamai pasimėgaučiau saule ir gamta, paragaučiau visų vaisių ir uogų, pamatyčiau visus, vasarai atidėtus filmus ir perskaityčiau visas mylimas knygas. Dabar jau ne pirmus metus stebiu, jog vasara prabėga kaip viena minutė, nes kiekviena diena yra užpildyta darbais ir veiklomis. Kartais net sunku pasakyti, kas labiau vargina – nesibaigiantis darbų srautas ar tai, kad saulėtomis ir šiltomis dienomis tenka sėdėti darbe prie kompiuterio.

Bet net ir tokiame užimtame gyvenime galima rasti vietos trumpam pabėgimui iš miesto. Įsivaizduokite: po sunkios darbo savaitės šeštadienio ankstų rytą atsikeliate ir išeinate iš namų. Diena dar tik prasideda. Saulė kol kas dar nespėjo sušildyti oro ir išsklaidyti nakties vėsos. Automobilių garsai dar neužgožia paukščių giesmių. Miestas jus pasitinka tuščiomis gatvėmis – net šunys ir jų šeimininkai dar miega. Ateinate į stotį, įsėdate į traukinį ir išvykstate – ten, kur laukia gamta, ramybė ir galimybė pasimėgauti vasara.

Traukinyje nėra kur skubėti. Pro langą lėtai keičiasi vaizdai – medžiai, stotys, namai, pievos. Nevisur yra interneto ryšys, todėl nepavyks visos kelionės praleisti socialiniuose tinkluose. Ir staiga atsiranda laiko pabūti su savo mintimis, prisiminti tai, kam kasdienybėje visada trūksta laiko. Tarsi trumpam nutyla visas informacinis triukšmas, o galvoje ir širdyje pagaliau atsiranda daugiau ramybės.

Aš labai mėgstu tokias spontaniškas išvykas. Kartais net neplanuoju jų iš anksto – tiesiog penktadienį nusprendžiu, jog savaitgalį noriu praleisti kitame Lietuvos mieste. Aną vasarą taip atradau Šiluvą ir Tytuvėnus – pavyko ne tik atsipalaiduoti po darbo, bet ir apžiūrėti bažnyčias, apsilankyti Šv. Mišiose, pasivaikščioti po gamtą. Ir šiais metais pratęsiau šią tradiciją – birželio pabaigoje apsilankiau Ignalinoje ir Palūšėje. Atsimenu, kokį palengvėjimą jaučiau, vaikščiodama palei ežerą ir kaip lengva buvo dirbti kitą savaitę.

Ypač man patinka pasiimti į tokią kelionę knygą. Traukinyje, ant ežero kranto ar miško apsuptyje kiekvienas puslapis skaitosi visai kitaip. Kai galvoje nebeskamba mintys apie darbą, pareigas ar kasdieninius rūpesčius, atsiranda vietos tikram skaitymui. Tuomet knygose dažnai atrandu tai, kas anksčiau praslysdavo pro akis. Kartais vienas sakinys priverčia sustoti ir susimąstyti, kartais veikėjo patirtis padeda pažvelgti į savo gyvenimą kitu kampu, o kartais paprastos, savaime suprantamos tiesos atsiskleidžia visai naujai.

Dabar tai jau tapo mano maža tradicija: beveik į kiekvieną kelionę – trumpą ar ilgą – pasiimu knygą. Kartais sugrįžus net nebeprisimenu, kiek kilometrų tą dieną nuėjau ir su kokiais sunkumais susidūriau – ar pavėlavo traukinys, ar nukritau ir susižeidžiau kelį. Tačiau labai gerai prisimenu mintį ar sakinį, kuris liks su manimi dar ilgam. Taigi grynas oras ir gamta padeda išvalyti galvą nuo visų nerimą keliančių minčių ir duoda vietos naujoms įžvalgoms ir įkvėpimams.

Šią vasarą kelionėje į Ignaliną skaityta knyga „Šventasis, banglentininkas ir vadovas“ padėjo man kitaip pažvelgti į dėkingumą. Viena knygos mintis privertė susimąstyti, kaip retai kasdienybėje mes sakome „ačiū“. Ne tik žmonėms, kurie padarė kažką išskirtinio, bet ir tiems, kurie tiesiog sąžiningai dirba savo darbą. Pati dažnai pamiršdavau parašyti dėkingumo žodžius kolegoms, atvirkščiai, neretai galėdavau atsiųsti pernelyg griežtą žinutę. Tačiau po šios knygos perskaitymo, pamažu pradėjau dėkoti ir pastebėjau, kaip vienas paprastas žodis keičia bendravimą. Net jei iškyla problemų, mes jas aptariame ramiau, o pokalbiai tampa draugiškesni. Ir tada supratau, jog dėkingumas sukuria dar daugiau dėkingumo, nes nuoširdi padėka dažnai paskatina ir kitus bendrauti šilčiau.

Bet visuomenėje dėkingumo vistiek yra daug mažiau nei griežtos ir nemalonios kritikos – tai ypač matosi viešojoje erdvėje ir socialiniuose tinkluose. Dažnai daug lengviau parašyti neigiamą atsiliepimą, jei kažkas nepavyko ar nepatiko, nei skirti kelias minutes padėkai už gerai atliktą darbą. Kartais, ieškodama informacijos apie kokią nors vietą, net negaliu susidaryti objektyvios nuomonės, nes internete neigiamų atsiliepimų būna gerokai daugiau nei teigiamų. Iškart pagalvoju: kodėl žmonės daug dažniau dalinasi nusivylimu nei dėkingumu?

Galbūt žmonės rašo blogus atsiliepimus tam, kad perspėtų kitus. Ir tai kartais iš tiesų yra naudinga. Tačiau mes labai retai skiriame laiko pasidalinti sėkminga patirtimi ar padėkoti už nuoširdžiai atliktą darbą. Atrodo, kad, kai viskas vyksta sklandžiai, už tai dėkoti nereikia – juk taip ir turėtų būti. Net susidaro įspūdis, jog žmogus, kuris tiesiog gerai atlieka savo darbą, nėra vertas padėkos, juk jam ir taip moka pinigus. Retai susimąstome, kiek pastangų reikia, kad autobusas atvažiuotų laiku, kad maistas būtų skanus, o teatro ar muziejaus lankytojai jaustųsi laukiami. Galbūt todėl gebėjimas pastebėti gėrį ir nuoširdžiai pasakyti „ačiū“ yra savotiškas menas. Tam reikia sustoti, nurimti ir atidžiau pažvelgti į aplinką.

Pradėjau rašyti dėkingumo dienoraštį ir kiekvieną dieną bandau rasti, kam ir už ką esu dėkinga. Kolegai dėkoju už pokalbį per pertrauką, vadovui – už palaikymą sudėtingoje situacijoje, autobuso vairuotojui – už tai, kad laiku atvykau į darbą, o ledų pardavėjui – už skanų plombyrą. Ir netrukus supratau, kad tai nėra taip paprasta, kaip atrodo – nėra lengva pastebėti tai, už ką galiu būti dėkinga. Tačiau mąstymas tikrai keičiasi, jei sąmoningai stengiesi pastebėti gerus dalykus. Pavyzdžiui, pastebėjau, jog net sudėtingose situacijose galvoju: už ką galėčiau būti dėkinga šiam žmogui ar šiam momentui? Ir tokia praktika padeda pažvelgti į pasaulį pozityviau.

Nors apie pozityvų požiūrį į gyvenimą girdžiu jau daug metų, tik dabar man tapo aiškiau, kas tai iš tikrųjų yra. Anksčiau galvodavau, jog pozityvus požiūris reiškia tikėti, kad viskas bus gerai. Tai atrodydavo graži, bet nuo realybės nutolusi idėja. Tu bandai save įtikinti, kad viskas bus gerai o gyvenimas pilnas staigmenų – ir kartais nemalonių. Tačiau dabar suprantu: pozytivus mąstymas nėra bandymas neigti sunkumus. Tai gebėjimas net ir sudėtingiausiomis dienomis nepamiršti pastebėti tai, kas gera, ir tai, už ką galima dėkoti gyvenimui. Taip pat tai reiškia gebėjimą sąmoningai nukreipti mintis ten, kur yra daugiau šviesos. Kai būna sunku, ne visada pavyksta iš karto atsikratyti nerimo. Tačiau galima bent trumpam prisiminti laimės akimirkas, vietą, kurioje jaučiau ramybę, ar žmogų, kuris suteikė vilties. Kartais užtenka kelių minučių, kad mintys nustotų suktis vien aplink blogiausius scenarijus.

Ir beje, būtent kelionės gali tapti tokiais prisiminimais. Kai širdyje neramu, man labai padeda mintyse pakartoti savo išvyką į Ignaliną, grįžti prie ežero su skaidriu vandeniu ar į mišką, kur kvepia pušys. Ir vėl pajausti tą ramybę, laisvę ir lengvumą, kuriuos dovanoja gamta. Tarsi bent trumpam atsitraukti nuo kasdienių rūpesčių ir prisiminti, jog pasaulis yra daug didesnis už problemas, kurios šiandien atrodo tokios svarbios. Taip pat kartais leidžiu sau mintimis nukeliauti ne tik į gražius prisiminimus, bet ir į ateitį. Įsivaizduoju gyvenimą, apie kurį svajoju, būsimas keliones, naujus atradimus. Tokios akimirkos suteikia jėgų ir leidžia sugrįžti į realybę su daugiau vilties ir ramybės. Šito mane taip pat išmokė knygos. Skaitydama buvusių Aušvico kalinių Viktoro Franklio ir Edith Eger prisiminimus supratau, kad net baisiausiomis gyvenimo akimirkomis žmogus gali mintimis sugrįžti ten, kur yra meilė, viltis ir svajonės. Žinoma, tokios mintys nepakeičia realybės, bet jos padeda išsaugoti vidinę stiprybę ir primena, kad po kiekvienos tamsios nakties ateina rytas.

Man labai patinka, kad Lietuvoje galima atrasti daugybę vietų, kur jauku ir gražu, o svarbiausia – kur galima sustoti, pažvelgti į savo vidų ir užduoti sau svarbius klausimus. Kartais svajojame apie tolimas keliones – ten, kur vilioja šilta jūra ir kalnai, arba ten, kur galima vaikščioti jaukiomis senamiesčių gatvelėmis ir ragauti kitų tautų virtuvių patiekalų. Ir tai taip pat nuostabu bei naudinga. Tačiau knyga ir kelionė po Lietuvą mane išmokė dar vieno dalyko – nereikia važiuoti labai toli, kad pamatyti kažką gražaus ir grįžti su naujomis mintimis bei idėjomis. Kartais užtenka tiesiog trumpam pabėgti nuo kasdienybės, kad pamatytum tai, kas visada buvo šalia, tačiau likdavo nepastebėta.