Kelionė į T. Mertono vienuolyną bei centrą JAV: džiaugsmingą pilnatvę prisimenant

Pastaruoju metu vis dažniau prisimenu bičiulių, net, sakyčiau, draugų bendruomenę, lydėjusią ir tebelydinčią jau gerus dešimt metų. Trapistų vienuolis Thomas Mertonas OCSO (1915–1968) tikrai vienas jų. Knygą apie kontempliatyviąją maldą, pamenu, į rankas paėmiau gal 2010-aisiais, kitos (ir pats „Septynaukštis kalnas“) lentynoje atsirado kiek vėliau. Po pirmųjų nesėkmių suprasti, net išgirdus ką nors panašaus į „Mertonas populiarus, mados dalykas tos jo knygos“ ar „jis – ne teologas“ ir „geriau skaityk ką nors rimtesnio“ etc., skaičiau toliau. Jungiausi į tikinčio jaunimo bendruomenių veiklas, o T. Mertono kūrybinis palikimas ilgainiui tapo studijų objektu, savitai kreipusiu ir jas, ir interesų lauką, laisvalaikį. Ar imtumėmės ko nors ir vargtume žinodami, jog iš to nieko neišeis? O jei kas ragintų tiesiog kantriai tęsti tai, ką metai iš metų jau ir taip darai? Kiek tokios iš pažiūros bevaisės pastangos galėtų trukti? Tada ir džiaugsmas, kai įprastą nieko pamažu keičia pilnatvė, jau kitoks.

Tokia kelionės, apie kurią dar tik ruošiuosi pasakoti, priešistorė gali pasirodyti visai nereikalinga, o kiek padriki prisiminimai net pertekliniai. Tačiau, kai šį rudenį pagaliau išsiruošiau į Jungtines Amerijos Valstijas bei Getsemanės Dievo Motinos trapistų vienuolyną Kentukio valstijoje, prie Luisvilio, kuriame mylimas vienuolis rašytojas praleido 27-erius metus, pirmieji žingsniai besidomint atrodė vieni reikšmingiausių. Juk ir mano skaitymo, ieškojimų, atpažintų sąsajų patirtis galiausiai pilnai išsiskleidė (ir tebesiskleidžia) tik ten nuvykus. Jei kas prieš metus ar dvejus būtų paklausęs, niekaip nebūčiau numačiusi savo būsimo apsilankymo T. Mertono vienuolyne aplinkybių. Į JAV vykau studijų tikslais, be to po rekolekcijų vienuolyne manęs laukė dar beveik du mėnesiai Belarmino universiteto bibliotekoje įsikūrusiame T. Mertono centre. Maždaug nuo 2009-ųjų gan aktyviai bendrauju su Tarptautinės Thomo Mertono draugijos (International Thomas Merton Society) nariais, jie padėjo ir besiruošiant kelionei. Todėl labai laukiau ir susitikimo su centre dirbančiais Marku bei Pauliumi.

(Ne)pažįstamas vienuolynas: iš arti ir toli

Į Luisvilį atskridau vakare, taip baigėsi apie 19 val. trukusi kelionė per Atlantą. O stebukle, dar tą patį vakarą pravėriau Getsemanės vienuolyno Svečių namų duris! Tiesa, praėjusių metų pavasarį, po pirmųjų bandymų rezervuotis čia kambarį, mane patikino, jog laisvų vietų rugsėjo–spalio savaitgaliais nėra. Todėl vien žinia, jog laisvas kambarys Svečių namuose visgi atsirado, kėlė tuomet sunkiai suvokiamą džiaugsmą. Atvykau, o aplinkui plytinti žaluma, tvankus karštis, cikadų triukšmas – visa jungėsi į bendrą džiaugsmu ir nuostaba persmelktą chorą. Keliolika minučių palaukusi prie registratūros, štai jau rakinau savojo kambario duris. Jo interjeras lyg per daug nesiskyrė nuo rekolekcijų namų, kuriuose teko lankytis anksčiau: reikalingiausi baldai, priemonės, oro kondicionierius, bendra informacija (visa  tai pasiekė ir el. paštu). Tiesa, dar turėjau išsiaiškinti, kaip iš Svečių namų patekti tiesiai į bažnyčią, kur rasti biblioteką, kaip pakliūti į virtuvę, valgomąjį… Prisimenu, kaip tą pirmąjį vakarą žvilgtelėjusi į dienotvarkę nustebau: Rytmetinė malda ir Šv. Mišios – 5:45 AM (liet. ryto – red. past.). Nors akimirksniu kelionės nuovargis neišgaravo, buvau pasiryžusi kitą dieną nuo pat ankstaus ryto dalyvauti maldoje ir Šv. Mišiose. Norėjau aplankyti T. Mertono kapą bei susitikti su vienuolyno vargonininku broliu Luku. Kitu atveju gal tikrai būčiau pirma pailsėjusi, bet tik ne Getsemanėje!

Net dabar, stengiantis prisiminti labiausiai įstrigusias akimirkas, nepavyksta užmiršti to užplūdusio dėkingumo ir džiaugsmo, tos visa apimančios gamtos, vienuolyno brolių, svečių, gyvųjų ir mirusiųjų bendrystės. Pirmiausia – pasivaikščiojimo meldžiantis kapinėse ir tylos prie T. Mertono kapo, kur radau ir anksčiau ten vieno lietuvio kunigo paliktą Lietuvos vėliavėlę. Buvo nuostabu, jau ne tik skaitant, iš arti susipažįstant su bendruomene, tyrinėjant aplinką, pažinti ir T. Mertoną – atrasti jį kaip konkrečios bendruomenės, gyvenančios konkrečioje vietoje, brolį. Paprastumu žavėjo tiek vienuolyno bažnyčios vidus, tiek pati liturgija (po Rytmetinės už tvorelės besimeldusius vienuolyno svečius broliai pakvietė arčiau altoriaus), giesmės… O ir pagaliau gyvai sutiktas brolis Lukas ne tik daug bendravo, bet ir kiek nuosekliau papasakojo, pavedžiojo po vienuolyno ir viso pastato kompleksą. Džiaugiausi galėjusi atvežti lauktuvių iš Lietuvos, dar kartą paprašyti maldos. Tiesa, kitą dieną kiek nurimau išgirdusi, jog ir be manęs yra Svečių namuose vis pasiklystančių: tai aukštas ne tas, tai durys ar laiptai ne ten veda… Įsiminė ir svečių brolio skaityta konferencija (pvz., raginimas, kai sunku, supaprastinti savo tikėjimą) bei kaip noriai rekolekcijų dalyviai ėjo Išpažinties (jai rekolekcijų programoje numatytas konkretus laikas ir vieta). Nustebino Svečių namuose sutiktas žmoną lietuvę turintis senjoras. Žadėjome vasarą kartu Vilniuje išgerti po puodelį kavos – labai laukiu. Vienuolyno suvenyrų parduotuvėje įsigijau Hanso Urso von Balthasaro knygą apie maldą, tad dalį laisvo laiko praleidau tiesiog skaitydama gamtoje. Įsivaizduokite: karštą saulėtą dieną patogiai įsitaisę aukštai ant kalvos stovinčiame krėsle skaitote knygą, o horizonte – Getsemanės vienuolynas…

1. Mertono centre: daug skaityti, bet daiktų neliesti

Panašiai kaip lėtai vaikščiodama po skulptūrų parką vienuolyne, taip pirmą kartą lankydamasi T. Mertono centre pirmiausia stebėjausi pačiu faktu, jog aš čia. Aplankė tos pačios mintys: esu vietoje, kurią iki šiol mačiau tik nuotraukose ar vaizdo įrašuose. Grožėjausi Belarmino universiteto kiemu, biblioteka, stebėjausi T. Mertono centre surinktų knygų, nuotraukų, įvairių kitų viešai teminiuose stenduose eksponuojamų dokumentų bei T. Mertono asmeninių daiktų (pvz., ikonos iš eremo, popiežiaus šv. Jono XXIII-ojo dovanota stula) gausa. Paulius vos ne iš karto parodė ir du mano pačios centrui siųstus magistro darbus apie vienuolio kūrybą. Dar prieš kelionę sudariau gal 60 įvairių knygų, kitų centro archyve saugomų dokumentų sąrašą. Rodėsi, jog būtent juos turėjau pamatyti, perskaityti ar, laikui atėjus, įsigyti. Taip kasdien nuo 9 ryto iki 16 val. ir darbavausi. Šį tą žymėjausi jau beskaitydama, kai kuriuos rašto darbus, knygas mums bekalbant perskaityti rekomendavo patys centro darbuotojai. Kokia neįkainojama dabar atrodo vien galimybė iš arčiau susipažinti su viešai nepublikuotais T. Mertono tekstais, pirmosiomis „Septynaukštį kalną“ lydėjusiomis recenzijomis spaudoje, išgirsti tyrėjų svarstymus čia pat kilusiais klausimais!

Marko paraginta dalyvavau universiteto kieme ar studentų koplyčioje aukojamose Šv. Mišiose, trečiadieniais apie pusvalandį vis praleisdavau adoruodama. Spalio pabaigoje būtent jis pakvietė dar kartą vykti į Getsemanės vienuolyną. Taip, svajoti apie sugrįžimą ten reikėjo atsargiai, nes juk trumpam sugrįžau prieš pat kelionę atgal į Lietuvą. Šį kartą dalyvavome kiekvieną mėnesį T. Mertono ereme besirenkančių entuziastų susitikime. Taigi, aplankiau ne tik dažniausiai lankytojams užrakintą ir atokiau nuo vienuolyno stovintį eremito namelį. Galėjau kiek pabendrauti ir su T. Mertoną pažinojusiu broliu Pauliumi, knygos apie Thomo brolį Joną Paulių „Prisimenant užmirštąjį Mertoną“ („Remembering the Forgotten Merton“) autoriumi Williamu J. Meeganu bei kitais T. Mertono kūryba besidominčiais bičiuliais. Baigiantis susitikimui, žinoma, dar kartą aplankiau ir vienuolyno bažnyčią. Džiaugiuosi, jog galėjau žvelgti į rudens spalvomis besidabinantį kraštovaizdį, baltus bažnyčios ir vienuolyno pastatus, kelias akimirkas praleisti tyloje svarstant, kaip dabar, praėjus dviem viešnagės JAV mėnesiams, daug kas atrodo kitaip. Pirmiausia juk pasikeičiau pati. Sekmadieniais vienuolyno suvenyrų parduotuvė nedirba, o taip norėjosi iš vienuolyno parvežti dar daugiau prisiminimų ir lauktuvių.

Kelios pabaigos įžvalgos

Du mėnesiai, tiesa, prabėgo ne tik intensyviai skaitant. Stengiausi pažinti vietinę bendruomenę – juk ne kasdien sutiksi T. Mertoną pažinojusių amžininkų, pabūsi mieste, kur ir jis pats vis viešėdavo. Aplankėme kiek toliau nuo Luisvilio esantį Šeikerių kaimelį („Shaker Village of Pleasant Hill“), Šv. Meinrado seminariją bei vienuolyną, o pačiame mieste – boksininko ir aktyvisto Muhamedo Ali, Speed šeimos meno muziejus, „Cave Hill“ kapines, Čerokio parką, apžiūrėjome dabar vietos bendruomenei priklausantį naujai renovuotą buvusios mergaičių mokyklos pastatą bei musulmonų centrą su mečete. Sekmadieniais Šv. Mišioms keliaudavau vis į kitą bažnyčią. Tad be jau minėtos Miško Dievo Motinos koplyčios universitete aplankiau Šv. Martyno iš Turo, Šv. Onos, dominikono Šv. Louiso Bertrando, Šv. Jokūbo bažnyčias, Louisvilio katedrą. Dalyvavau ir Šv. Mišiose su arkivyskupu Sheltonu J. Fabre, į kurias, minint Šv. Lorenzo Ruiz, ypatingai kviesta vietos filipiniečių bendruomenė. Visos jos, rodos, skyrėsi ne tik architektūra ar interjero detalėmis: iš Romos atkeliavę Šventosios mergelės kankinės Bonosos ir  šventojo Magnus kūnai (išlikę kaulai), Gailestingojo Jėzaus paveikslai, relikvijos – visa tai liudijo Bažnyčios visuotinumą, taip pat vietinių (buvusių) bendruomenių indėlį į šio miesto gerbūvį. Skyrėsi ir susirenkantieji bei liturgija: senyvus žmones keitė jaunos šeimos ir vaikai, tradicinę liturgiją lotynų kalba bei grigališkąjį choralą – daugiabalsės ar kiek labiau šiuolaikinės giesmės, atliekamos su fortepijonu, bendruomeninis giedojimas užvedant kantoriui.

Esu be galo dėkinga Dievui, kad išvykti į JAV galėjau būtent praėjusių metų rudenį. Tikiu, jog ši kelionė už Atlanto man ne paskutinė, o gyvi susitikimai ir tikras buvimas kartu keičia gyvenimą. Gyvenimą žmonių, kurie, nors ir tokie skirtingi, vis tik tampriai susiję. Šios sąsajos, jei tik esi atviras, atrodo, peržengia laiko, erdvės, kultūrų ribas, o įgytos patirtys perskrodžia ir keičia tai, kas atrodė taip įprasta. Dar labiau norisi tikėti, kad kelionę į Getsemanės Dievo Motinos vienuolyną bei T. Mertono centrą ilgainiui vertinsiu tik dar labiau, kad laikui bėgant įsisavinsiu ir visa, ką sužinojau, išmokau. Galbūt prisiminimai apie šį laiką, visas aplankytas vietas ir sutiktus šiltus žmones net taps tam tikru pirmyn eiti raginančiu ramybės ir vilties ženklu vis kintančioje kasdienybėje. Dievui tikrai nėra neįmanomų dalykų.