Nesaikingumas, savo poreikių nevaldymas – esminė ekologinių problemų priežastis. Taip, tiesiogiai gamtą teršia konkretūs objektai, o žmogaus ir gamtos pusiausvyrą ardo konkretūs žalingi gyvenimo būdo pasirinkimai. Bet nuėmus paviršinį technologinį-kultūrinį sluoksnį slypi netobula žmogaus moralė ir saiko dorybės trūkumas. Nei naujos gamyklos statymas, nei važiavimas automobiliu, nei miško kirtimas savaime nėra ekologinių problemų priežastis, kaip ir technologijų pažanga. Šį faktą itin svarbu suvokti, kad mūsų rūpinimasis gamta netaptų žmogaus niekinimu, biocentristiniu požiūriu, kad visos gyvos būtybės turi tokią pačią vertę kaip ir žmogus, tad gali būti dedamos ant to paties etinio kurpalio.
Esmė yra tame, kaip tas technologijas panaudojame. Šiandieninė ekologinė padėtis šaukte šaukia, jog naudojame jas be saiko, daugiau ir plačiau negu išties reikia.
Galima išskirti dvi nesaikingumo formas. Pirma – būtinųjų žmogaus poreikių perteklinis tenkinimas. Geresnio pavyzdžio už persivalgymą nėra. Kalbėkime labai paprastai – jeigu suvartoji daugiau kalorijų, negu reikalinga tavo kūno normaliai veiklai, reiškiasi, tave pamaitinti reikia didesnio žemės ploto, didesnių derliaus nuėmimo, transportavimo bei sandėliavimo išlaidų. Visam tam reikia išteklių, kaip, pavyzdžiui, kuro ir elektros, kurie nėra beribiai, o ką jau kalbėti, kad pati dirbamoji žemė yra gana ribotas išteklius. Taip, nutukimą reguliuoja ir genetiniai faktoriai, bet lygiai kaip genai, lemiantys padidintą vėžinių susirgimų tikimybę nepadaro tavęs „vėžiu“, taip ir nutukimo riziką padidinantys genai nepadaro tavęs storuliu. Esminė priežastis – netinkamas gyvenimo būdas, kurį lemia saikingumo dorybės stoka, rajumas.
Besaikis valgymas nėra vienintelė saiko neturėjimo forma. Globalizacija ir transporto sistemų plėtra atvėrė neįtikėtiną maisto produktų pasirinkimą: nuo bananų bei kokosų iki austrių ir elnienos. Nemažai šių įvežtinių produktų tapo mūsų kasdienio raciono dalimi, dažnai dėl savo stebinančiai žemos kainos. Tačiau, čia iškyla tipinė etinė dilema: ar tai, kad galime valgyti bananus, automatiškai reiškia, jog tai yra gerai? Šiuolaikiniai terminais kalbant, tavo pirkinių krepšyje atsidūrusi bananų kekė lenktynėse dėl didesnio CO2 pėdsako negailestingai lenkia pintinę obuolių, kad ir lenkiškų. „O man bananai skaniau“ – atsakytų tūlas prekybos centro lankytojas. Bet skonio reikalas nėra dorybė, kitaip nei savo įnorių suvaldymas. Tiksliai net nežinome, kiek išties kainuoja mūsų noras paskanauti šio egzotiško vaisiaus. Girdint apie drėgnųjų miškų sąskaita plečiamas bananų plantacijas, susidaro įspūdis, kad tikrai ne tie 0,99 euro, kuriuos sumokame parduotuvėje. Poreikis paįvarinti savo mitybą įdomesniais produktais yra suprantamas, bet tai negali būti tuščia ir brangi užgaida, antraip – tai viena iš rajumo formų.
Antra saiko neturėjimo forma subtilesnė – naujų poreikių kūrimas. Šis reiškinys yra būdingas mūsų postmodernios kultūros bruožas. Ar tikrai mums reikia visko, ką vartojame? Ar mūsų poreikiai išties prasmingi, pagrįsti? O gal vartojame tik norėdami parodyti savo statusą, galią, įtaką? Taip, į šią kategoriją galima įdėti ir prabangius laikrodžius, ir galingus automobilius, bet lygiai taip pat kasdieninį kavos puoduką ar kai kurias pramogas. Atskirti tikrus poreikius nuo simuliakrų – užduotis sunki, o tikimybė jų rasti didžiulė. Reikia daug išminties bei kitų dorybių, kad nenuklysti į perdėtą taupumą, šykštumą sau.
Ko nemato šiuolaikinis ekologinis sąjūdis?
Diskusijose apie ekologines problemas kažkokių dorybių trūkumas paprastai neminimas, išskyrus abstrakčius pasakymus, kad kiekvienas iš mūsų turim pasikeisti, tapti „draugiškesni aplinkai“, kad ir ką tai reikštų. Pereiti prie atsinaujinančių šaltinių, naudoti elektromobilius, plėsti žaliuosius plotus – visa tai gerai, bet stokoja gelmės, giluminio veiksnio. Užtat palaiko iliuziją, kad gamtosaugos problemų sprendimas yra grynai techninis reikalas – šiek tiek pakrapštysim varikliuką, pakeisim pora dalių, perdažysim ir planeta bus švari!
Tiesa, yra ir bandymų eiti giliau, iš pagrindų spręsti gamtosaugos problemas. Kai kurie „iš apačios“ kylantys ekologiniai sąjūdžiai jau senokai naudoja susilaikymą, kaip priemonę gelbėti gamtą. Chrestomatinis pavyzdys – veganizmas.
Nevalgyti tam tikrų maisto produktų, ypač mėsos – seniai žinoma tradicija. Mūsų laikais ji, visų pirma, atgijo kaip vienas iš sveikos mitybos būdų, o dabar save pabrėžia dar kaip ir gamtai draugišką. Gyvuliai išskiria metaną, vienas iš šiltnamio reiškinį sukeliančių dujų, o jų auginimui kertami atogrąžų miškai, tad pats metas pereiti prie augalinės mitybos, kuri, veganų teigimu, yra labiau ekologiška.
Aš, pavyzdžiui, asmeniškai nepritariu veganizmui ir žinau, kad jo argumentai yra mažų mažiausiai silpni. Tačiau negaliu neatsistebėti ir atsigėrėti, kai tūkstančiai žmonių, dauguma jų jaunų, šiame amžiuje, kuris esąs be ideologijų, savo noru atsisako kažko, ką gali lengvai gauti. Atsisako paprasto ir visiems prieinamo dalyko bei, tam tikra prasme, apsisunkina gyvenimą ieškodami alternatyvų, kas, ypač mūsų klimatinėmis sąlygomis, nėra taip paprasta. Ir visa tai iš idėjos, ne iš finansinės naudos ar kitų veiksnių. Susilaikymo dorybė praktikoje!
Vienintelis dalykas, ko trūksta visiems šiems judėjimams – tikėjimas. Dorybes ugdė ir pagonių filosofai, bet be Apreiškimo tai lyg statymas ant smėlio pamatų. Taip, pradėjęs nevalgyti mėsos padėsi gamtai, bet be intencijos padėti savo sielai, tai tebus tuščias darbas.
