Keli susitikimai su Dievo tarnu Alfonsu Lipniūnu

Gyvenime vis atsitinka, kad tam tikrą laikotarpį lydi tai vienas, tai kitas šventasis – netyčia atrandu su juo susijusią knygą, keliaudama užklystu į bažnytėlę, kurioje gerbiama būtent šio šventojo relikvija, imu prašyti užtarimo maldoje ir pamažu suprantu, kad kaip tik dabar buvo labai reikalinga su juo susipažinti / susitikti. Tokių susitikimų pastaraisiais metais netikėtai patiriu su Dievo tarnu Alfonsu Lipniūnu (1905–1945), kurio beatifikacijos byla, pradėta 2006 m. Panevėžio vyskupijoje, 2021 m. buvo užbaigta, ir bylos dokumentai perduoti Šventųjų skelbimo kongregacijai Vatikane. Ką būsimas palaimintasis turi pasakyti šiandienos žmogui?

Nuo Štuthofo iki Pucko

2020 m. vasarą Vilniaus krašto ateitininkai buvo pakviesti leistis į piligrimystę Lenkijoje su kun. Gabrieliumi Satkausku ir Alfonso Lipniūno beatifikacijos bylos postulatoriumi kun. Vitaliu Kuodžiu. Keliavome į tas Lenkijos vietas, kurios susijusios su paskutiniais Lipniūno gyvenimo metais – Štuthofo koncentracijos stovyklą, kurioje jis buvo kalinamas, Pucko miestą, kuriame Lipniūnas mirė, ir kelią iki jo, vadinamą Mirties keliu, kurį Štuthofo kaliniai, vokiečiams traukiantis, turėjo įveikti pėsčiomis. 

Prisimenu, tada sutikau vykti ir norėjau pamatyti Štuthofą labiausiai dėl to, kad bakalauro studijų metais skaitydama knygas ir dalyvaudama ateitininkų veikloje susipažinau su kita iškilia asmenybe – kunigu Stasiu Yla, kurio maldas bei maldynus tąsyk ėmiausi tyrinėti. Stasys Yla ir Alfonsas Lipniūnas, buvę kiek pažįstami ir iki įkalinimo, Štuthofe tapo dvasiniais lietuvių ir kitų kalinių pakylėtojais. Kiekvieną vakarą jie skaitydavo maldas drauge kalintiems lietuviams intelektualams, jose – ne nusiskundimai savo gyvenimo tamsybėmis, o viltį nešantys prašymai, malda už Tėvynę, laisvę, maldų tekstuose poetiškai aprašomas gamtos grožis – augantys rugiai, kuriuos greitai žmogus ims dirbti, augančios gėlės, kurias lengvai šiurena vėjelis… Skaitydama Ylos maldas buvau įkvėpta. Mano manymu, jo kuriami maldų tekstai vertingi ne tik literatūriniams tyrinėjimams, juose atsiskleidžia kunigo sąmoningai pasirinkta sielovados kryptis, atsižvelgiant į kiekvieną, esantį šalia – gyvenimo aplinkybių sužlugdytą, tikintį, netikintį ar tikėjimui prieštaravusį. Tarp lietuvių kalinių buvo visokių žmonių. Yla ir Lipniūnas jų dvasiniu gyvenimu rūpinosi švelniai – ne piršo, aiškino, o atjautė ir rodydami, kad aplink galima atrasti ir vilties, priartino juos prie Dievo. Taigi, Lipniūną žinojau tik kaip Ylos likimo draugą bei pakeleivį šioje misijoje – drauge jie meldėsi, aukojo Mišias, taip pat žinojau, kad jis buvo ateitininkas, buvau girdėjusi ir apie žymiuosius jo pamokslus Vilniuje. 

Štuthofas mane traukė pamatyti, paliesti tą žemišką realybę – nesuvokiamai skaudžią, nežmogišką – kurioje du lietuviai kunigai sugebėjo palaikyti žmonėse tikėjimą, viltį, šviesą, įkvėpti juos, pastebėti ne tik beprasmišką vargą, smurtą, mirtį, bet ir už tvoros žydinčią gėlelę, bylojančią apie gamtos, esančios anapus Dievų miško, tobulumą. Vos išlipusi iš autobuso ir peržengusi koncentracijos stovyklos vartus supratau, kad vis dėlto visiškai nenoriu čia būti, prie žemės prikaustė ir trukdė žengti tolimesnius žingsnius kažkoks tos vietos siaubas. Nors iš visos teritorijos išliko ne viskas – keletas stovyklos barakų, mirties vagonas, dujų kamera ir krematoriumas, to užteko suvokti, kokio masto nusikaltimai čia buvo vykdomi. Ėjau tylia veja link barako, kuriame dabar įrengtas muziejus, ir įsivaizdavau čia gulinčias krūvas merdinčių žmonių, Balio Sruogos vadintų klipatomis, pro kuriuos reikėdavo praeiti kaliniams, einantiems dirbti ar į tualetą, žinant, kad vieną dieną toje krūvoje gali atsidurti jų draugai ir jie patys. Mintyse praskriejo visos baisybės, kurias skaičiau Sruogos ir Ylos atsiminimų knygose, ir visai pasimiršo šviesios kunigų maldos. Tada atrodė – kaip įmanoma pastebėti už tvoros augančią gėlę, kai čia, viduje, viskas taip baisu. Keliavome pandemijos laikotarpiu, kai lankymasis kitoje šalyje buvo kiek sudėtingesnis, turistų mažiau, tad ir po koncentracijos stovyklą vaikščiojome tik mes, mūsų autobusu atvykę žmonės, teritorijoje spengė tyla. Man tuomet atrodė, kad tokios vietos negali būti lankomos, paverčiamos turistinėmis, jaučiau tarsi didelę kaltę už visą žmoniją. Kaip galėjo tokie dalykai vykti? Gerai, kad piligrimystėje dažniausiai keliaujama su kunigu. Pastebėjęs, kad visa grupė, pabirusi po teritoriją, yra prislėgta buvimo ten patirties, kun. Gabrielius sukvietė visus maldai. Lėtais žingsniais susirinkome prie kryžiaus, stovinčio šalia dujų kameros ir krematoriumo. Sukalbėjome Amžinąją atilsį, šiek tiek nurimome.

Alfonsas Lipniūnas, kaip ir Stasys Yla, Štuthofo koncentracijos stovyklą išgyveno, ten praleido beveik dvejus metus. 1945 metų sausio pabaigoje prasidėjo stovyklos evakuacija, apie 11 tūkstančių kalinių traukėsi, šis žygis pavadintas Mirties žygiu – 200 km. per šalčius ir speigus, sergant, akylai prižiūrint naciams. Nori bėgti – nušauna, sustoji, nes išsekai – nušauna… Šiuos kilometrus mes keliavome važiuodami autobusu, sustodavome vietose, kuriose šis kelias kaip nors pažymėtas – paminklu, muziejumi, yra ir masinių kapaviečių, kuriose palaidoti žygio neišgyvenę kaliniai. Prisimenu, kaip nustebau – Lipniūnui tose vietose skirta daug dėmesio, surinkta medžiaga ir pasakojimai, kaip jis Przodkowo bažnyčioje aukojo Šv. Mišias, muziejuje yra jo nuotraukų, Pucko ligoninės, kurioje jis mirė, sienoje – atminimo lenta. Nors Lenkijoje jis praleido skausmingiausius paskutinius savo gyvenimo metus, aukodamas Mišias Mirties žygio metu, tarnaudamas lenkų tikintiesiems koncentracijos stovykloje, matyt, tapo žinomas kaip labai didžios dvasios kunigas, šventasis. Jo bičiulis kun. Yla išgyveno, pasitraukė į Vakarus, o Lipniūnas, pasiekęs Pucką, susirgo dėmėtąja šiltine, 1945 kovo 28 mirė. 

Netikėtas susitikimas Vilniuje

Praėjus keletui metų po šios kelionės vėl atsirado netikėta proga geriau pažinti Dievo tarną Alfonsą Lipniūną. Pradėjusi dirbti Vilniaus piligrimų centre gavau ir pirmąją užduotį – vesti piligrimystę vienu naujausių centro sukurtu maršrutu – būtent Alfonso Lipniūno keliais Vilniuje. Nors labiausiai Lipniūnas siejamas su Panevėžiu, kuriame augo, mokėsi bei tarnavo po studijų Kauno seminarijoje, Vilniuje jis praleido ketverius metus, kupinus stiprių išgyvenimų ir itin aktyvios veiklos.

Į Vilnių Lipniūnas atvyko 1939 m., nes Lietuvai atgavus miestą, į jį buvo perkeltos ir įvairios valstybinės institucijos. Viena jų – Valstybinis pedagoginis institutas, veikęs Klaipėdoje, vėliau – Panevėžyje, kur sociologiją ir religiją dėstė Alfonsas Lipniūnas. Pedagoginė veikla jį labai traukė, po studijų užsienyje jis norėjo dalintis gautomis sociologijos žiniomis, jam patiko bendrauti su studentais, buvo jų itin gerbiamas ir mylimas. Jis taip pat dėstė ir kunigų seminarijoje, veikusioje šalia Šv. Mykolo bažnyčios (dabar ten – Bažnytinio paveldo muziejus), o jaunimą ugdė dar ir aktyviai dalyvaudamas ateitininkų veikloje, stengėsi palaikyti lietuvius studentus, pradėjusius mokytis Vilniaus universitete, suburti juos į grupeles. Tarp šių jaunuolių buvo poetas Kazys Bradūnas, Vytautas Mačernis, Bronius Krivickas ir kt. Jų poezijos vakaruose, vykusiuose filharmonijoje, Lipniūnas aktyviai dalyvavo bei jų kūrybą palaikė. 

Jaunuosius ugdytinius Lipniūnas įtraukė ir į socialinę veiklą. Ketveri jo gyvenimo metai, praleisti Vilniuje, buvo pažymėti karo, nacistinio ir sovietinio režimo siaubo, žmonių nepritekliaus ir vargo. Norėdamas atliepti žmonių poreikius, jis įsteigė Laisvės fondą, kuris rūpinosi karo metu nuskriaustais vilniečiais – vienišomis šeimomis, senoliais, neturinčiais darbo. Savo namuose jis rinkdavo žmonių aukas – pinigus, daiktus, maistą, o po to su studentais paskirstydavo tiems, kuriems labiausiai to reikėjo. 

Vaikštinėdama po Vilniaus senamiestį su būriu piligrimų, vis išgyvenu Lipniūno Vilnių, eidami nuo jo buto vietos Aušros Vartų gatvėje iki Šv. Jonų bažnyčios, kurioje jis pamokslavo, užsukdami į Aušros Vartus, pedagoginio instituto kiemelį, filharmoniją, kurioje jis lankėsi, visi tarsi įsivažiuojame į jo gyvenamąjį ritmą, suprantame, kaip jis šiomis gatvėmis skubėjo – iš pamaldų į paskaitas, pas bičiulius, o beskubėdamas sutikdavo žmones, kurie žinojo, kad gali jo paprašyti pagalbos arba tiesiog sustabdyti pokalbiui. Eidamas lankyti bičiulės Stefanijos Ladigienės, gyvenusios Trakų g., jis praeidavo Mažąjį žydų getą, kuris tuomet veikė. Pamoksluose Lipniūnas kritikavo visus, skriaudžiančius žydus. Šį netikėtą susitikimą su Lipniūnu mano mylimame Vilniuje praturtina dar ir tai, kad visos istorijos, kurias pasakoju piligrimų grupei, susilieja su jų patirtimis – štai kartais einame drauge su Lipniūno giminaičiais arba panevėžiečiais, kuriems jis toks artimas, svarbus, tiek daug apie jį žino, dažnai žmonės pasakoja netikėtai kažkur perskaitę, pamatę paveikslėlį, atradę šį Dievo tarną ir jaučiantys gilų ryšį su juo. Šie susitikimai su Lipniūnu piligrimystėse man – ypatingi, leidę pažinus jį mokytis, kaip būti drąsiu, jautrios ir mylinčios sielos žmogumi.