Kava, pokalbiai ir bendravimas: pirmojo pasimatymo anatomija

Kiekvienas žmogus bent kartą gyvenime eina į pasimatymą. Kartais abu žmonės žino, kad tai pasimatymas. Neretai tik vienas iš jų mano, kad tai pasimatymas, o kitas laiko tai paprastu susitikimu. Tačiau dažniausiai abu žmonės žino, kad tai pasimatymas. Vis dėlto esmė lieka ta pati – kiekvienas žmogus bent kartą gyvenime eina į pasimatymą.

Dabar įsivaizduokime geriausią scenarijų. Tarkime, kad jūs radote žmogų, kuris jums patinka. Jūs rizikavote. Pakvietėte jį į pasimatymą ir jis sutiko. Dabar kyla paprastas: ką daryti? Turite pasirinkti, kur eiti į pasimatymą. Pramogų parkas, kinas, o gal prabangus restoranas? Mano nuomone, tai visiškai nesvarbu – dažnai šios galimybės yra tik dėmesio atitraukimas.

Pramogų parkas pasiūlo greitį, šviesas ir ekstremalias pramogas. Jūs ten praleisite visą dieną, o galiausiai tik sužinosite, kaip žmogus elgiasi važiuodamas amerikietiškais kalneliais, bet ne tai, kaip jis elgiasi kai aplink ramu, kai apima abejonės ar ką jis galvoja apie vienas ar kitas idėjas. Jaudulys juk nėra charakterio bruožas, o atrakcionų triukšmas nieko neatskleidžia apie žmogų. Žinoma, jums liks puikūs prisiminimai, bet ar tikrai geriau pažinsite kitą?

Tas pats tinka ir pasimatymui kino teatre. Du žmonės žvelgia tyloje į kino ekraną ir stebi kitų žmonių istorijas, o kai filmas pasibaigia, jie kalbasi apie tai, ką matė ekrane, o ne apie vienas kitą. Tačiau asmeninis filmų skonis tikrai nesudaro visos asmenybės, o analizės gebėjimai ir perskaitytos recenzijos neatskleidžia, kas žmogus yra iš tikrųjų. Po pasimatymo kine galite nieko ir nesužinoti apie vienas kitą, išskyrus jūsų mėgstamus žanrus ir meninius polinkius.

Geras restoranas atrodo tikrai romantiškai, tačiau jis brangus, o bendravimas gali būti pernelyg formalus. Daugiau laiko praleisite vertindami vienas kito elgesį, dėmesį skirdami laikysenai bei manieroms, nei bandydami pažinti kito žmogaus mintis ir asmenybę. Tai dažnai būna nenatūralu, o natūralumo trūkumas gali trukdyti užmegzti tikrą ryšį.

Taigi esu tvirtai įsitikinęs, kad pirmieji pasimatymai nėra apie jaudulį ar įvaizdžio kūrimą. Jie yra apie aiškumą ir sąžiningumą. Tai laikas, kai jūs pamatote kitą žmogų tokį, koks jis yra, o jis leidžia jums jį pamatyti. Štai kodėl dažnai sakoma, kad pasimatymuose reikia būti savimi.

Manau, kad idealus pirmasis pasimatymas yra ne prabangus ar jaudinantis, o paprastas. Kava. Pasivaikščiojimas parke. Ledai. Pokalbis. Svarbu, kad tai būtų veikla, kuri jums leistų kuo natūraliau bendrauti. Pokalbis atskleidžia proto ir širdies nuostatas bei charakterį. Pirmasis pasimatymas, kai abu susitinkate kavos, yra nebrangus ir sąžiningas. Veikla čia yra antraeilė, ji nėra svarbi, vertingas yra bendravimas, pokalbio eiga, asmenybės bruožai, kuriuos pastebite kalbėdamiesi.

Paklausiu tiesiai: jei susituoksi su kuo nors, ką darysi kiekvieną dieną? Neieškosi jaudulio. Neieškosi nuolatinių nuotykių. Netgi nebus kasdienio fizinio intymumo. Bet tu bendrausi, nesvarbu, kokia bus diena, gera ar bloga, visada bendrausi. Dalinsitės žodžiais, idėjomis, emocijomis, ginčais, juoku ir nesutarimais. Pokalbis tampa kasdieniu meilės darbu, įprastu ritmu, kuris arba kuria bendrą gyvenimą, arba atskleidžia jo nebuvimą.

Vyras ir moteris nėra sukurti tik tam, kad gyventų vienas šalia kito; jie yra pašaukti į asmenų bendrystę, kuri aukščiausią formą pasiekia santuokoje. Bendrystė neįmanoma be bendravimo: ne tik žodinio, bet ir emocinio, intelektualinio, dvasinio ir fizinio. Taigi, ar nebūtų protinga jau per pirmąjį pasimatymą įvertinti, ar jūs abu galite bendrauti taip, kad tai įkvėptų tiek jūsų protą, tiek ir širdį? Jei bendrystė yra tikslas, tai bendravimas turi būti pirmasis žingsnis.

Jei jūsų žodžiai nesukelia minčių, jausmų ar smalsumo, tada joks pramogų parkas, vakarienė žvakių šviesoje ar trumpalaikis intymumas nesukurs ryšio. Santykiai gimsta iš supratimo, iš tikro intelektualinio ir emocinio pažinimo. Negalime mylėti to, ko tikrai nepažįstame, ir negalime kurti meilės remdamiesi iliuzija, patogumu ar vien tik jausmais. Emocinis susijaudinimas gali akimirksniu apakinti, bet jis niekada nepakeis lėto ir sąžiningo siekio pažinti kitą ir leistis pačiam būti pažintam.

Žinoma, kai kurie teigia, kad bendravimas su laiku gerėja. Jie iš dalies yra teisūs. Bendravimas gali tobulėti, bet jis turi turėti nuo ko atsispirti. Nulis padaugintas iš šimto vis tiek bus nulis. Taigi reikia pagrindo, kitaip bendrystė negalės augti.

Aš pirmąjį pasimatymą vertinu kaip tylų esminių nuostatų, sąžiningumo, drąsos ir suvokimo išbandymą. Ar jūs tikrai matote priešais save esantį žmogų, o jis mato jus? Ar jūsų žodžiai lengvai randą atsaką kitame? Ar visame tame yra vietos augimui ir smalsumui? Ar jie pažadina jūsų protą ir širdį? Ar kito akivaizdoje jaučiate ramybę, malonę, netgi kažką dieviško? Ar jūsų pokalbiai lengvai ištirpsta laike, o ne verčia žiūrėti į laikrodį? Jei taip, tai reiškia, jog yra realus potencialas, kažkas, ką verta tyrinėti su kantrybe ir pagarba. Jei ne, tai jokie pinigai, aplinka ar kruopščiai parengtas scenarijus nesukurs to, ko nėra.

Pora, kuri gyvena šventai, kartu meldžiasi, pasninkauja, vienas kitam pataria, kartu lanko Dievą bažnyčioje, bet pirmiausia jie gerai sutaria tarpusavyje ir šiame procese padeda vienas kitam geriau pažinti Dievą. Tiesa sakant, jei negalite valandų valandas sėdėti ir tiesiog kalbėtis, neišgyvensite daugelio metų. Kodėl? Jei du žmonės negali bendrauti, jie negali ir bendradarbiauti; o jei jie negali bendradarbiauti, jie negali mylėti, o jei jie negali mylėti vienas kito, jie negali ir kartu augti meile Dievui, o jei to negalima daryti, tai kokia tada yra santuokos prasmė? Taigi, esmė yra aiški: kai einate į pasimatymą su žmogumi, kuris jums patinka, sutelkite dėmesį į bendravimą ir pasirinkite vietą, kurioje galėsite natūraliai ir produktyviai bendrauti.