„Per daug kapitalizmo reiškia, kad kapitalistų yra ne per daug, o per mažai“, – rašė Gilbertas Keithas Chestertonas, vienas svarbiausių anglakalbio pasaulio XX a. katalikų autorių. Anot jo, modernios ekonomikos problema – mūsų laikais aktuali gal net labiau nei jo – yra didžiosios turto dalies susitelkimas keleto žmonių rankose. Chestertonas pasisakė už ekonominio gyvenimo viziją, kurią vadino distributizmu. Šis dažnai pristatomas kaip trečiasis kelias tarp socializmo ir kapitalizmo – kas iš dalies teisinga, žinoma, priklausomai nuo to, ką laikome svarbiausiais kapitalizmo bruožais.
Terminą „distributizmas“ sugalvojo kitas XX a. pradžios Anglijos katalikų intelektualas, Chestertono bičiulis Hillaire Bellocas. Tačiau jis nemanė, kad išrado ką nors nauja – jis tiesiog rėmėsi krikščioniškoje civilizacijoje nusistovėjusia ekonominio gyvenimo samprata ir Katalikų Bažnyčios mokymu, ypač žymiąja popiežiaus Leono XIII enciklika „Rerum Novarum“. Joje popiežius Leonas XIII pasisakė prieš socialistų siekį naikinti privačią nuosavybę, tačiau įvertino ir sunkumus, su kuriais anuomet susidūrė darbininkų sluoksnis:
Panaikinus paskutiniame šimtmetyje senąsias profesines korporacijas ir jų vieton nedavus jokios kitos apsaugos, atpalaidavus viešąjį gyvenimą ir įstatymleidybą nuo paveldėtosios religijos, pamažu prieita tai, kad darbininkai, palikę vieni ir be apsaugos, buvo išduoti turtingųjų savanaudiškumui ir nepažabotam darbdavių gobšumui. Blogį dar padidino rajus lupikavimas, kurį Bažnyčia ne kartą yra pasmerkusi, bet tai gobšųjų bei pelno išalkusių kitu būdu vykdoma toliau. Prie to priklauso tiek gamybos, tiek visos prekybos eiga, kuri yra atitekusi mažumai. Tokiu būdu maža turtuolių bei pasiturinčiųjų saujelė yra uždėjusi plačiosioms vargingųjų masėms beveik vergijos pančius.
Distributizmo idėjas pasauliui paskleidė 1911–1936 m. Chestertono ir Belloco leistas savaitraštis, keliskart keitęs pavadinimus (pradžioje „The Eye-Witness“, tada „The New Witness“, galų gale pavadintas pagal Chestertono inicialus – „G. K.‘s Weekly“). Aplink žurnalą taip pat buvo susibūręs judėjimas „Distributistų lyga“, kuriai priklausė ir poetas T. S. Eliotas. 1920 m. grupė menininkų Sasekse įkūrė Šv. Juozapo ir šv. Dominyko gildiją – kaimo bendruomenę, skirtą katalikams menininkams, įkvėptą distributizmo idėjų. Gildija veikė iki 1989 m. Bene svarbiausias distributizmo veikalas, Belloco knyga „Vergovinė valstybė“, yra išversta ir į lietuvių kalbą.
Iš dalies distributizmo atsiradimą būtų galima vertinti kaip reakciją į XIX a. ir XX a. pradžios industrializaciją – žmonės iš kaimų kėlėsi į miestus, didžiulę dalį darbuotojų samdė gamybos sektorius, kurio generuojamu pelnu, beprecedenčiu iki tol egzistavusios agrarinės ekonomikos masteliais, turtingi sąvininkai ne visada norėjo dalintis su turtą savo darbu jiems kraunančiais darbuotojais. Būtent ryškią ir didžiulę skirtį tarp kapitalistų ir proletarų, o ne laisvų mainų ekonomiką distributistai laikė pagrindiniu kapitalizmo, kurį kritikavo, bruožu. Chestertonas teigė, kad jei kapitalizmas reiškia privačią nuosavybę, tai jis už kapitalizmą. Bet jei jis reiškia privačią nuosavybę tik nedidelei mažumai – tuomet jis prieš.
Distributizmo esmę galima nusakyti kaip pasipriešinimą nelygiam turto padalijimui, tačiau ne socialistų priemonėmis, kurie kaip išeitį siūlė bendrą, t. y. valstybinę nuosavybę, o palaikant kuo lygesnį privačios nuosavybės paskleidimą. Jie manė, kad svarbiausios problemos yra darbininkų priklausomybė nuo algų, visiška daugelio žmonių beturtystė ir politinės galios nelygybė, kurią sukuria nelygiai pasklidęs turtas. Tačiau tai spręsti jie siūlė ne nacionalizuojant gamybos priemones ar apkraunant visus aukštais mokesčiais, kuriais finansuojamos „nemokamos“ viešosios paslaugos, bet siekiant sukurti smulkių verslininkų, gildijų ir kooperatyvų ekonominę sistemą.
Distributistams taip pat svarbus subsidiarumo principas, viena vertus, reiškiantis kad valstybė negali atimti egzistavimo teisės ir perdėtai kontroliuoti institucijų ar bendruomenių, kurių pati valstybė nesukūrė – tokių kaip šeima ar Bažnyčia. Kita vertus, subsidiarumas paprastai suvokiamas kaip priešprieša centralizacijai – kaip principas, kad problemos turi būti sprendžiamos žemiausiame įmanomame lygmenyje. Jei šeima gali išsispręsti savo problemas, valstybė neturi to daryti už šeimą. Jei vietinė kaimo bendruomenė gali susitvarkyti savo reikalus, valstybei nėra ko kištis.
Chestertonas nurodė tris distributizmo priešus, kuriems sugalvojo pravardes: Gadžas, Hadžas ir Sladžas (Gudge, Hudge ir Sludge). Gadžas yra big business, stambusis verslas, kuris dėl galios varžosi, tačiau kartu ir bendradarbiauja su Hadžu – big government, išsikerojusiu biurokratiniu valstybės aparatu. Juos abu palaiko Sladžas – juos pateisinanti technokratinė mąstymo paradigma. Juos Chestertonas supriešina žmogui, kurį pavadino Džounsu – darbininkui, kurio pagrindinis rūpestis yra jo šeimos gerovė. Ką Gadžas, industrinio kapitalizmo atstovas, padarė, kad sustiprintų Džounso šeimą? Kuo Džounso šeimai padeda progresyvus liberalas Hadžas?
Gadžas valdo remdamasis „grubia ir žiauria atleidimų ir prakaito liejimo“ sistema, kuri priverčia tėvus ariant fabrikuose minimaliai dalyvauti savo vaikų auginime. Ji griauna Džounso šeimą. O Hadžas įsivaizduoja, kad moters dalyvavimas tokioje darbo rinkoje yra jos išlaisvinimas, ir teigia, kad šeima yra jau išaugtas visuomenės vystymosi etapas. Mūsų laikais matome kažką panašaus – nors viešojoje erdvėje kartais pašnekama apie tėvams reikalingas lanksčias darbo valandas, iš esmės tėvai, ypač mamos, raginami „grįžti į darbo rinką“, dažnai į Gadžo valdas, o savo vaikus atiduoti auklėti vis labiau progresyvistine ideologija persiimančiai valstybinei sistemai – Hadžiui. Iš ekrano kalbantis ekspertas Sladžas paaiškina, kad tai puiku ir kad niekaip kitaip būti ir negalėtų.
Po Chestertono mirties 1936 m. distributizmo judėjimas Didžiojoje Britanijoje prislopo. Vėliavą perėmė Dorothy Day – amerikietė, įkūrusi katalikų darbininkų judėjimą bei laikraštį „Catholic Worker“ („Katalikas darbininkas“), kuriame būdavo publikuojami jos tekstai. Day distributizmą apibūdino taip:
Distributizmo tikslas – šeimos nuosavybės teisė į žemę, dirbtuves, parduotuves, transportą, amatus, profesijas ir t. t. Šeimos nuosavybės teisė į gamybos priemones, kuri būtų taip plačiai paplitusi, kad taptų esminiu bendruomenės ekonominio gyvenimo bruožu – to siekia distributistai.
Dorothy Day suteikė distributizmo tradicijai naują pavidalą. Jei Chestertonas ar Bellocas visų pirma užsiėmė tekstų rašymu, Day ėmėsi pati kovos su neturtu. Niujorke, kur gyveno, ji ne tik leido darbininkų laikraštį, bet ir įkūrė „svetingumo namus“ neturintiems kur prisiglausti. Teigiama, kad ten būdavo priimami net ir tie, kurių nepriimdavo jokie kiti nakvynės namai – apsvaigę, psichiškai nestabilūs, agresyvūs ir nerodantys jokio dėkingumo. Amerikoje ji su bendražygiais taip pat kūrė ūkininkystės bendruomenes, kurios taip pat užsiimdavo karitatyvine veikla.
Dorothy Day distributizmo versija pasižymėjo griežta, prieš kapitalizmą nukreipta retorika, panašia į kairiųjų judėjimus, iš kurių Day perėmė ir tokius politinio veikimo metodus kaip streikai ir protestai. Kai kurios jos pozicijos – kaip, pavyzdžiui, pacifizmas net ir karo su nacistine Vokietija akivaizdoje ar palaikymo žodžiai Kuboje valdžią užgrobusiam ir komunistinę tironiją sukūrusiam Fideliui Castro – atrodo abejotinos. Tačiau ji reikšmingai skyrėsi nuo skurdo problemomis irgi susirūpinusių socialistų ar komunistų – ji pasisakė ne už politinę, bet už kiekvieno žmogaus širdies revoliuciją ir nepalaikė gėrybių nacionalizavimo siekių: „Vienintelis būdas kovoti tiek su stambiojo verslo, tiek su išsikerojusios biurokratinės valstybės jėgomis yra savininkų visuomenė, šeimų, kurios turi savo nuosavybę, darbuotojų, kurie turi savo verslą, visuomenė“, – teigė ji. Ir negalima paneigti, kad jos sukurtos bendruomeninio gyvenimo ir pagalbos vargšams struktūros išlaikė laiko egzaminą – Katalikų darbininkų judėjimas tebeegzistuoja, turi beveik du šimtus svetingumo namų visame pasaulyje ir vis dar leidžia laikraštį, kurį, kaip ir Dorothy Day laikais, pardavinėja po centą.
Tam tikrą „distributistinį“ epizodą galima rasti ir Lietuvos istorijoje – turiu omeny tarpukariu įgyvendintą žemės reformą. Nors ir galima ginčytis dėl detalių – pavyzdžiui, ar kompensacijos skirtos dvarininkams tikrai buvo sąžiningo dydžio – mintis bežemius baudžiauninkų palikuonis paversti smulkiais ūkininkais neblogai atitinka distributizmo idealą.
Reikia pridurti, kad nei Chestertonas, nei Bellocas, net ir Dorothy Day distributizmo nematė kaip revoliucinio projekto, kurį galima būtų nuleisti iš viršaus užgrobus politinę valdžią. Negali biurokratinės valdžios priemonėmis perdaryti ekonomikos iš pagrindų – tuomet išgujus Gadžą tektų gyventi su Hadžo visagalybe, o ką tai reiškia lietuviams pakankamai neblogai parodė sovietijos eksperimentas. Nors ir turėjo tam tikrų pasiūlymų dėl ekonominės politikos, Belloco ir Chestertono mintis, rodos, visų pirma veda link kitokios ekonominės kultūros, kurioje žmonės leistų sau turėti mažiau, bet kokybiškesnių daiktų, ieškotų kaip prisidėti prie savo vietinės bendruomenės ekonominio gyvenimo ir teiktų prioritetus kitų taip pat besielgiančių žmonių veiklai. Lokalumo aspektas distributistams toks svarbus, kad žurnale „The Distributist Review“ netgi buvo pasiūlyta perkrikštyti distributizmą lokalizmu teigiant, kad tai geriau nusakytų idėjos esmę apie ją negirdėjusiai auditorijai. Distributizmas skamba kaip siekis atimti iš visų turtą ir jį perdalinti, o lokalizmas nurodo į įsivietinimą ir savanorišką bendruomeniškumą.
Ar nuo Chestertono ir Belloco laikų be galo pasikeitusios ekonomikos sąlygomis distributizmas vis dar aktualus? O gal jį reikėtų laikyti tik reakcija į dvidešimtojo amžiaus pirmosios pusės industrinės ekonomikos problemas? Be abejo, nuo tų laikų, kai Chestertonas ir Bellocas leido savo laikraščius ir rašė knygas, daug kas pasikeitė. Vakarų pasaulyje vis mažiau žmonių dirba gamybos sektoriuje ir vis daugiau – paslaugų. Viena vertus, vis efektyvesnė gamyba proletariatą padarė buržujiškesniu – mažiausiai kvalifikuotų darbuotojų ekonominės gerovės lygis neabejotinai pakilo, jiems atsirado daugiau galimybių įsigyti savo nuosavybės, nors ir vis dar daug žmonių gyvena nuo algos iki algos, kurios didelę dalį sumoka už būsto nuomą.
Kita vertus, biurokratiniai valstybių aparatai tapo didesni, galingesni ir daugiau kainuojantys mokesčių mokėtojams nei bet kada anksčiau. Vakarų visuomenėse valstybinės struktūros prisiima vis daugiau atsakomybės teikiant pagalbą silpnesniesiems ir pažeidžiamiesiems pačiose įvairausiose paslaugose nuo švietimo iki sveikatos apsaugos, taip palikdamos vis mažiau poreikio labdarai ir vis mažiau poreikio privačiai iniciatyvai. O didžiulės tarptautinės technologijų korporacijos tampa ne tik vis turtingesnės, bet ir turi vis daugiau įtakos politiniam gyvenimui Vakaruose (pagalvokite apie Eloną Muską ir „X“ ar Marką Zuckerbergą ir „Facebook“).
Nors ir gyvuoja distributizmas gyvenimo paraštėse, distributizmas nėra visiškai žuvęs – apie jį rašomos knygos, pakankamai gausu medžiagos internete. Daugelis Chestertono ir Belloco tekstų sukelti į puslapį „The ChesterBelloc Mandate“. Distributizmas svarbus ne tik mano jau minėtam internetiniam leidiniui „The Distributist Review“, bet ir labiau įvairioms gyvenimo būdo temoms skirtam „Front Porch Republic“ bei postliberaliam žurnalui „New Polity“. Trumpai, tačiau pakankamai išsamiai ditributizmą tinklalaidėje „Pints with Aquinas“ yra pristatęs filosofas, teologas Alexas Plato.
Distributistams ir jiems prijaučiantiems dabar dažnai ne tiek svarbu pakeisti ekonominę politiką, kiek ieškoti labiau į lokalią ekonomiką taikomo gyvenimo būdo. Nebūti priklausomiems nuo darbdavių, ieškoti galimybių pačiam sau susikurti darbo vietą, užsiimti nedidelės apimties ekologišku ūkininkavimu ar amatais – visa tai yra ne mažiau svarbūs, o gal net ir svarbesni siekiai nei sukurti naują politinį judėjimą. Yra priežasčių, kodėl visa tai galėtų rezonuoti su šiuolaikinių jaunų žmonių lūkesčiais ir patirtimi – tad galbūt distributizmo idėja dar sugrįš į visuomeninių, kultūrinių debatų centrą.