Kas teikia džiaugsmą artėjant vasarai

Vilniuje Kaziuko šurmulys, bet ant akmens, prie Vilnelės, saulė šviečia visai ramiai. Prie manęs prieina vietinis bomželis. Igoris, kaip sužinosiu, kai sau trenkęs kumščiu į krūtinę vardą sušuks per visą kiemą. Atiduodu jam savo skardinę nuo limonado. Paklausia, ką skaitau, paklausia vardo, paklausia, ar toji istorija apie mane. Juokiuosi. Ne apie mane. Bet kai jis nueina ir atsisuka tik užėjęs už krūmų, man šaukia vėl. Jei reikės, parašyk ant sienos: Igoris. Ir aš ateisiu. Taigi, gal šiek tiek ir apie mane.

Šiltas katino kvėpavimas į mano alkūnę, kai šis miega man ant pilvo.

Nusibrozdinimas alkūnės. Pirmas per ilgą laiką. 

Vėl išeiti į lauką tik su megztiniu. Kojinės nusmukusios, bet ir tegul. Blauzdas glosto vėjas.

Į Pilies gatvės kiemą užeinu pasėdėti ant žalio suoliuko. Nišoje stovi Marijos statula – sena mano draugė. Bromoje, tarp grindinio akmenų, guli įstrigęs sulankstytas popierinis kiškutis. Ant jo triskart: myliu, myliu, myliu. 

Ežero mėlynumas.

Tylus vakaras. Man priėjus prie kavinės prekystalio, pardavėja pasisveikina: „Labas rytas“. Ji pavargusi, jai gėda, tačiau dabar abi juokiamės.