Jau nuo Antikos laikų mąstytojai pabrėžė, jog valstybė turi būti tvarkoma teisingai ir siekti visų gerovės. Štai senovės romėnų politikas bei filosofas Markas Tulijus Ciceronas rašė: „Aukščiausias įstatymas yra žmonių gerovė.“ Dėl to sutaria visi. Vis dėlto ginčai prasideda, kai bandome suformuluoti, kokią valstybę galime vadinti teisinga. XIX a. pab. popiežius Leonas XIII išleido encikliką „Rerum Novarum“, kuri vadinama Katalikų Bažnyčios socialinio mokymo atspirties tašku. Daugiau kaip 100 metų šios gairės buvo tikslinamos ir aiškinamos. Taip susiformavo platus ir gilus Bažnyčios socialinis mokymas. Šis mokymas palietė ir padarė įtaką daugybei sričių, ne išimtis ir literatūra. Vieno iš garsiausių XX a. anglų filologų ir fantastinės literatūros rašytojų Jono Ronaldo Reuelio Tolkino kūriniuose puikiai galime pajusti krikščioniškosios pasaulėžiūros įtaką. Kadangi J.R.R. Tolkinas buvo uolus katalikas, nenuostabu, jog jo tikėjimas stipriai jaučiamas ir jo kūriniuose. Ypač populiari jo trilogija „Žiedų valdovas“. Joje galime lengvai pastebėti Katalikų Bažnyčios socialinį mokymą. Tad įdomumo dėlei panagrinėkime, kas sieja Žiedų valdovą ir Bažnyčios socialinį mokymą.
Visų pirma, pradėkime nuo bendrojo gėrio principo. Nagrinėjant šį principą būtina visuomenę suvokti kaip bendrą organizmą. Vatikano II susirinkimo pastoracinėje konstitucijoje „Gaudium et spes“ 74 numeryje tai ir patvirtina: „O bendroji gerovė aprėpia visumą visuomeninio gyvenimo sąlygų, įgalinančių žmones, šeimas bei sambūrius visapusiškiau ir lengviau tobulėti.“ Bažnyčia kalbėdama apie bendrąjį gėrį, kalba apie sąlygas. Jos turi būti tokios, kad kiekvienas žmogus galėtų atsiskleisti, puoselėti savo dorybes ir tobulinti įgūdžius. Šis bažnyčios socialinis mokymas paremtas Jėzaus meilės įstatymu. Bažnyčia siekdama visuomenės bendrojo gėrio nenustoja darbuotis dėl jos išganymo. Be to, kad kiekvienas galėtų puoselėti savo dorybes, tobulėti – jam reikia laisvės. Ši laisvė nėra atribota nuo atsakomybės. Apie visa tai plačiai nagrinėjama ir J.R.R Tolkino „Žiedų valdove“. Trilogijoje pasakojama, kad autoriaus sukurtame pasaulyje (Ardoje) pradeda stiprėti blogio jėgos. Orkų armija, vadovaujama blogio valdovo Saurono, kuris pagal krikščionišką simboliką lyginamas su Liuciferiu, pradėjo aktyviai puldinėti Viduržemėje gyvenančias tautas bei užiminėti žemes. Tiek žmonės, tiek elfai, tiek nykštukai suvokia, jog blogis vis stiprėja, o jų pačių taikios bei klestinčios dienos eina į pabaigą. Pavyzdžiui Rohano žemės ir miestai aktyviai niokojami orkų. Vis dėlto tautos susivienijusios prieš blogį randa sprendimą, kaip jį nugalėti – sunaikinti žiedą. Čia galime įžvelgti solidarumo principą. Taip įkuriama „Žiedo brolija“, kurią sudarė žmonės, elfai, nykštukai ir hobitai. Jie įsipareigojo bet kokia kaina įveikti Sauroną. Šiai vietai tarsi antrina ir Vatikano II susirinkimo pastoracinės konstitucijos „Gaudium et spes“ 75 numeris: „Tad visi piliečiai turi atminti turį teisę ir drauge pareigą naudotis savo laisvu apsisprendimu bendrajai gerovei puoselėti.“
Visuotinį gėrybių pasiskirstymo principą arba kūrinijos puoselėjimo principą taip pat paliečia tiek Bažnyčios socialinis mokymas, tiek ir J.R.R. Tolkino „Žiedų valdovas“. Štai Vatikano II susirinkimo pastoracinėje konstitucijoje „Gaudium et spes“ 69 numeryje rašoma: „Žemę ir visa, kas joje, Dievas paskyrė visų žmonių bei tautų naudojimui, tad teisingumui vadovaujant ir meilei lydint sukurtosios gėrybės turi lygiai tekti visiems.“ Žmogus turi teisę į gyvybę ir tam, kad jis gyventų bei gyventų kaip žmogus, jam reikalingos materialinės gėrybės. Todėl visa žemė, jos gėrybės, kurias Dievas sukūrė, yra skirtos žmonėms. Be to, šios gėrybės žmonėms priklauso ne tik geografine prasme, bet ir chronologine. Tai reiškia, kad turime rūpintis kūrinija, jos ištekliais, jog ateities kartos po mūsų dar jų turėtų. Kalbėdami apie Tolkino sukurtą Viduržemės pasaulį galime pastebėti autoriaus akcentuojamą gamtos grožį, jos sakralumą ir svarbą. J.R.R. Tolkinas gamtą vaizduoja kaip gyvą, kvėpuojančią esybę. Gamta tarnauja veikėjams kaip savotiškas mentorius, kuris juos nukreipia, suteikia prieglobstį bei skatina jų vidinį augimą. Tolkino darbuose išryškėja stipri pagarbos gamtai tema. Pavyzdžiui, entas Medžiabarzdis įkūnija miško dvasią ir yra stipriai susijęs su gamtos pasauliu. Vis dėlto Viduržemėje ne visi puoselėja bei saugoja gamtą. Piktojo burtininko Sarumano personažas simbolizuoja industrializacijos pavojus bei gamtos pasaulio sunaikinimą. Jo godumas ir valdžios troškimas paskatino jį naikinti Fangorno mišką ir užteršti Iseno upę. Be to, pačios Mordoro dykvietės atspindi aplinkos niokojimo pasekmes ir primena, jog žmonės turi atsakingai prižiūrėti aplinką.
Verta dar paminėti Bažnyčios socialiniame mokyme ir J.R.R. Tolkino „Žiedų valdove“ pabrėžiamą žmogaus orumo principą. Pastoracinėje konstitucijoje „Gaudium et spes“ teigiama, jog visi žmonės apdovanoti protinga siela ir sukurti pagal Dievo paveikslą. Visų prigimtis ir kilmė ta pati. Kadangi visų Kristaus atpirktųjų dieviškasis pašaukimas ir tikslas tas pats, kaskart vis labiau turi būti pripažįstama esminė visų lygybė. Šiai pastoracinei konstitucijai antrina ir Visuotinės žmogaus teisų deklaracijos 1 straipsnis: „Visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis. Jiems yra suteiktas protas ir sąžinė, ir jie turi elgtis vienas su kitu kaip broliai.“ Tai reiškia, jog viskas, kas vyksta visuomenėje, turi būti skirta žmogui. Katalikų Bažnyčios socialinis mokymas mato žmogų integraliai, iš socialinio, personalinio ir transcendentinio dėmens. Vis dėlto dažniausiai kitos ideologijos, politinės arba socialinės sistemos teorijos dažniausiai žmogų susiaurina arba nuvertina. Pavyzdžiui, ekonomikoje žmogus matomas tik homo economicus įvaizdžiu, o politinėse sistemose, tokiose kaip komunizmas, žmogus suvokiamas kaip visuomenės sraigtelis. Ir visgi gerai teigė popiežius Benediktas XVI savo enciklikoje „Caritas in veritate“: „Visa žmonija yra susvetimėjusi, kai patiki save vien žmogiškiems planams, ideologijoms ir klaidingoms utopijoms.“ Tą pačią problemą nagrinėja ir Tolkinas. Kūrinyje galios ir dominavimo troškimas, kuris pamina kitų žmonių orumą, iškyla kaip viena iš pagrindinių temų. Ši tema trilogijoje kelia moralinį klausimą: „Ką neribotos galios galimybė daro tam, kuris jos trokšta, net ir tam, kuris siekia gerų tikslų? Žinoma, šis galios ir valdžios troškimas labai stipriai paveikia kitus žmones bei būtybes. Saurono žiedas simbolizuoja galią, valdžią bei nuodėmę, kuri pakenkia ne tik veikėjui, kuris nešioja žiedą (išskyrus Sauroną), bet ir aplinkiniams. Žiedo neigiamą poveikį puikiai pamatome tokiuose veikėjuose kaip: Golumas, Sarumanas bei Boromiras. Žiedas šiuos veikėjus užvaldo ir įtikina, kad jie gali būti galingi kaip dievai. Jie praranda savastį, tai kas jie yra iš tikrųjų. Saurono žiedas paniekina žmogaus orumą. Nors prieš mirtį Boromiras gailisi savo nusigręžimo nuo gėrio ir tarsi vėl grįžta į teisingą kelią.
Bažnyčios socialinis mokymas yra be galo gilus ir svarbus šių laikų visuomenei. Jis atkreipia dėmesį į žmogaus orumą, visuomenės bendrąjį gėrį ir visuotinį gėrybių paskirstymą. Nors šis mokslas nepasako kaip praktiškai įgyvendinti Bažnytinio socialinio mokymo principus – tai jis palieka mums, tačiau suteikia aiškias gaires bei kryptį. Jau nuo XIX a. pab. šis mokymas darė fundamentalią įtaką žmonėms, taip pat ir literatūrai. Tad žvelgdami į fantastinės literatūros rašytojo, uolaus kataliko J.R.R. Tolkino trilogiją „Žiedų valdovas“ galime pastebėti daugybę Katalikų Bažnyčios socialinio mokymo bruožų ir Krikščionybės simbolikos.
