Kas nutiko vidurinės klasės restoranui?

Prieš keletą savaičių paskambinau į vienintelį mano mieste esantį meksikietišką restoraną, kuris reklamavo šventinį patiekalų rinkinį. Planavau surengti nedidelį susibūrimą su draugais ir man patiko idėja, kad kiekvienas pats pasidarytų savo tacos.

Paklausiau, ar restoranas siūlo maistą išsinešimui. Norėjau pateikti užsakymą, pats nueiti ten, sumokėti, pasiimti maistą ir išeiti. „Ne“, – atsakė jie. „Siūlome užsisakyti tik vietoje.“

Nusivylęs pradėjau ieškoti alternatyvų. Tikrai kuris nors meksikietiškas restoranas Vilniuje turėtų siūlyti kažką panašaus. Nė vienas nesiūlė.

Vietoj to rasdavau vieną meniu po kito, kuriuose už tai, kas turėtų būti įprastas maistas, buvo prašoma nepaprastos kainos. Buritai, kurie anksčiau, kai buvau studentas, kainavo tris eurus, dabar jau kainuoja devynis. Kituose restoranuose lėkštė enchiladų kainavo beveik dvidešimt eurų.

Dvidešimt eurų!? Neįtikėtina! Mano pirmoji mintis buvo: „Geriau jau tos enchilados galėtų išgydyti vėžį, jei tiek kainuoja.“

Tai nebuvo vien tik šokas dėl aukštos kainos ir mažo kiekio. Tai privertė mane susimąstyti, kas atsitiko restoranams, kurie anksčiau egzistavo tiesiog tam, kad žmonės galėtų pavalgyti.

Kai valgymas restorane tampa prabanga

Prisipažinsiu, kad galbūt mano šokas kilo dėl to, kad esu nemadingas. Kai einu į restoraną, neieškau atvirų plytinių sienų, meniškų šviestuvų, rankų darbo keramikinių lėkščių ar itin originalių meniu. Man nelabai rūpi, ar baldus sukūrė Skandinavijos architektai ir, ar padavėjas paaiškina, iš kur yra gautas kiekvienas ingridientas.

Aš tiesiog noriu nebrangaus maisto, kuris būtų skanus ir sotus. Daugeliu atžvilgių mano skonis yra tikrai paprastas. Pavyzdžiui, geriu pigią tirpią kavą – tokią, kurios tikri kavos mėgėjai, kaip mano sužadėtinė, tikriausiai net nepripažintų kaip kavos. Aš valgau, kad gyvenčiau, o ne gyvenu, kad valgyčiau. Jei maistas yra nebrangus, sotus ir skanus, aš esu laimingas.

Tačiau atrodo, kad restoranai pamiršo tokius žmones kaip aš.

Valgymas restorane vis dažniau tampa ne tiek valgymu, kiek patirtimi. Restoranai, atrodo, konkuruoja dėl estetikos, prekės ženklo, išskirtinumo ir dėl to, kas geriau sugeba nuolat didinti kainas, neatsižvelgdamas į klientų nuostolius. Pats maistas tampa beveik antraeilis. Tuo tarpu paprastiems vidurinės klasės žmonėms lieka tik stebėtis, kodėl burita tapo prabangos preke.

Pamoka iš Varšuvos

Kiekvieną kartą, kai apie tai pagalvoju, mintimis sugrįžtu į Varšuvą – ten lankiausi dar studijuodamas universitete. Geras draugas iš Lenkijos nusivedė mane į vietnamiečių restoraną. Tai nebuvo tokia vieta, kuri kada nors atsirastų kelionių vadovuose ar „Instagram“ įrašuose. Jei vaikščiodamas gatve nebūsi pakankamai atidus, praleisi restorano įėjimą.

Stalai buvo pagaminti iš pigaus balto plastiko, meniu – vienas laminuotas popieriaus lapas, o interjero beveik nebuvo. Prie baro sėdėjo gal vienuolikos metų vietnamietė mergaitė, tyliai ruošianti namų darbus. Mano draugas užsakymą pateikė lenkų kalba, o ji sklandžiai atsakė, po to paėmė pinigus ir vėl grįžo prie savo matematikos užduočių. Jos tėvai dirbo virtuvėje už jos nugaros. Kai maistas buvo paruoštas, ji skambtelėjo mažu varpeliu ir pakvietė mus pasiimti dubenėlius.

Už penkis eurus gavau milžinišką porciją garuojančių vietnamietiškų makaronų. Maistas buvo šviežias, skanus, o man, neturtingam universiteto studentui be stabilaus darbo, jis atrodė tiesiog puikus ir labai sotus.

Nebuvo jokio šou ar dramos, jokių bandymų mums parduoti „patirtį“. Jokio teatrališko pasirodymo. Tiesiog darbšti vietnamiečių imigrantų šeima, maitinanti savo bendruomenę.

Po daugelio metų iš tos dienos Varšuvoje beveik nieko kito neprisimenu. Nepamenu vietų, kurias aplankiau, žmonių, kuriuos sutikau, ar net kaip atrodė ta diena, bet puikiai prisimenu tuos makaronus ir tą vietnamiečių restoraną.

Paprastumo išnykimas

Tad, kas atsitiko su tokiomis vietomis? Kadaise jos buvo beveik kiekviename mieste. Maži šeimos verslai, kur savininkas pažinojo nuolatinius klientus vardu. Restoranai, kurie nesiekė „Michelin“ žvaigždučių, o tiesiog norėjo pasiūlyti gerą maistą už prieinamą kainą.

Šios įstaigos aptarnavo studentus, gyvenančius su ribotu biudžetu, pamaitindavo statybininkus, ieškančius greitų pietų. Jos puikiai tiko jaunoms šeimoms, norėjusioms tiesiog paprastai praleisti vakarą. Taip pat jos suteikdavo vargingai gyvenantiems pensininkams galimybę pavalgyti už prieinamą kainą, negalvojant apie kainas. Jie padėdavo žmonėms, kurie tiesiog norėjo pavalgyti paprastai ir už prieinamą kainą, nesvarstydami, ar ką tik neišleido pusės savo maisto prekių biudžeto.

Šiandien daugelis šių vietų, atrodo, nyksta. Kai kurias neabejotinai išstūmė didėjančios nuomos kainos, infliacija, augančios darbo sąnaudos arba didesnių tinklų konkurencija. Miestuose vis dažniau matai restoranus, skirtus ypatingoms progoms, o ne kasdieniam gyvenimui. Tai restoranai, kuriuose valgoma tik pagal išankstinį užsakymą, su kruopščiai parinktu interjeru ir kur aukštos kainos pateikiamos kaip įprastas dalykas.

Iš esmės, nėra nieko blogo prabangiuose restoranuose. Problema kyla tada, kai paprasti restoranai pradeda visiškai išnykti. Juk kiekvienai visuomenei reikalingos vietos, kur paprasti žmonės galėtų susirinkti, nejausdami atskirties dėl kainos.

Katalikiška perspektyva

Restoranai visada buvo vieta, kur susirenka bendruomenė.

Ekonominis gyvenimas niekada neturėtų egzistuoti vien tik dėl pelno siekio. Rinkos yra vertingi tarnai, bet prasti šeimininkai. Verslas natūraliai siekia užsidirbti pragyvenimui ir pelno siekime nėra nieko amoralaus. Tačiau pelnas turėtų likti atlygiu už tarnystę visuomenei, o ne pačiu pagrindiniu tikslu.

Kai verslas nebegali sau leisti aptarnauti paprastų žmonių arba nusprendžia to nedaryti, prarandama kažkas vertingo. Bažnyčia jau seniai moko, kad ekonominis gyvenimas egzistuoja žmogaus labui, o ne atvirkščiai. Popiežius Šv. Jonas Paulius II enciklikoje „Laborem Exercens“ priminė mums, kad darbas pasižymi orumu, nes tarnauja žmonėms ir šeimoms. Taip pat Bažnyčia moko, kad visuomenė turėtų būti orientuota į bendrąjį gėrį, užtikrinant, kad paprasti žmonės galėtų visapusiškai dalyvauti ekonominiame ir socialiniame gyvenime.

Mažasis vietnamiečių restoranas Varšuvoje įkūnijo daugelį šių principų, netgi jų neskelbdamas. Ten dirbo šeima, kartu tarnaujanti savo bendruomenei; jie nustatydavo kainas, kurias galėjo sau leisti paprasti žmonės; jų darbas nebuvo prašmatnus, bet jis buvo orus. Jie taip pat nepardavinėjo išskirtinumo jausmo, o savu būdu siūlė svetingumą.

Evangelijose Kristus yra nuolat vaizduojamas sėdintis prie stalo. Jis valgė su žvejais, mokesčių rinkėjais ir nusidėjėliais, o minias pamaitino ne prabangiais delikatesais, o duonos kepaliukais ir žuvimis – paprastų žmonių maistu.

I a. Galilėjoje miežių duona ir žuvys iš Galilėjos jūros sudarė pagrindinį darbininkų, žvejų ir vargšų racioną. Net po savo Prisikėlimo Kristus savo mokiniams ant kranto paruošė pusryčius iš duonos ir žuvies, dar kartą susitikdamas su jais jų įprasto gyvenimo aplinkoje.

„Paskutinė vakarienė“ krikščionims taip pat primena, kad bendras valgis yra ne tik būdas numalšinti alkį, bet ir bendrystės, draugystės bei svetingumo išraiška. Neatsitiktinai tiek daug Kristaus susitikimų su kitais vyko prie stalo ir aplink jį. Tad krikščioniškoje tradicijoje jau seniai suprantama, kad kitų priėmimas prie stalo yra vienas iš paprasčiausių ir giliausių meilės artimui veiksmų.

Ką praradome

Nemanau, kad kiekvienas restoranas turėtų būti nebrangus. Visada bus vietos prabangiam maistui, ambicingiems šefams ir kulinariniam menui. Tačiau taip pat turėtų būti vietos ir darbininkui, ir studentui, turinčiam piniginėje 10 eurų, ir jaunai šeimai, švenčiančiai gimtadienį, ir pensininkui, kuris tiesiog nori karšto maisto ir negalvoti apie sąskaitą, ir draugams, kuriems nereikėtų rezervuoti stalo prieš kelias savaites.

Tame mažame vietnamiečių restorane Varšuvoje nebuvo dizainerių baldų ir kruopščiai sukurto įvaizdžio. Tačiau jame buvo kažkas, ką vis sunkiau rasti: sąžiningas darbas, sąžiningos kainos, nuoširdus svetingumas ir maistas, kuris užeiti kviesdavo visus.

Tai yra paslėpti perlai, kuriuos mūsų miestai kadaise turėjo, ir aš negaliu nustoti galvoti, ar, siekdami rafinuotumo, nepamiršome paprastos dorybės – gerai pasirūpinti savo artimu.