Kas kelia pavojų Lietuvai? Atsakymas Karoliui Antanavičiui

Atėjo trečia Advento savaitė, laikas, kai Kristaus gimimas jau beveik čia pat, o Mišių ir valandų liturgijos skaitiniai vis ragina mus apmąstyti savo santykį su Viešpačiu, idant geriau pasiruoštume jį priimti Kalėdų dieną. Šis laikas reikalauja susikaupimo, ramybės, tam tikro atsiribojimo nuo nuolatinio informacijos srauto, kad nukreiptume savo mintis Dievop, išgyventume džiaugsmą ir bendrystę su artimu. Deja, man nepavyko šį Adventą galutinai išlaikyti šio informacinio pasninko – mano smalsumą ir susirūpinimą patraukė didžiųjų Lietuvos miestų gatvėse pastebėtas teksto pokytis ant visiems gerai pažįstamų kultūros protesto ženklų (trikampių su raudonu apvadu).

Jau įprasta tapusią „kultūrą“ dabar pakeitė „laisvas žodis“. Tai nustebino ir privertė pasidomėti, kas gi naujo vyksta Lietuvos politinio gyvenimo padangėje. Akivaizdu, kad šiuo metu visuomenę, o ypač politiškai aktyvius žmones, labiausiai jaudina LRT įstatymo klausimas. Norom nenorom teko šia naujausia politine aktualija pasidomėti.

Visgi neplanavau rašyti teksto. Tai daryti paskatino ateitis.lt portale publikuotas Karolio Antanavičiaus straipsnis „Kaip aš supratau, kad Lietuva yra pavojuje“. Jei bandyčiau glaustai apibendrinti autoriaus pagrindinę mintį, tai ji būtų tokia – Lietuvos katalikai privalo būti aktyvūs dabartiniame protestų judėjime, tai jų krikščioniška pareiga. Savo tekstu nebandysiu tiesiogiai atsakinėti į visus autoriaus teiginius, bet pasvarstysiu, koks kelias man regisi kaip tinkamiausias šiuo politinės įtampos laikotarpiu.

Iš esmės su Karolio teksto išvada derėtų sutikti – tikrai atėjo lemtingas laikas valstybės gyvenime, o krikščionys turi prisiimti atsakomybę už mūsų šalį. Kviesdamas tokiai atsakomybei teksto autorius rašo: „Tai iš kur tos kalbos apie tariamą katalikų pareigą likti neutraliems politikoje“. Na, tokios kalbos tikrai nekyla iš katalikiškos doktrinos, mat Katalikų Bažnyčios Katekizmas apie tikinčiųjų įsitraukimą į politiką sako štai ką: „Bažnyčia gerbia ir skatina politinę piliečių laisvę bei atsakomybę.“(KBK 2245). Tad akivaizdu, kad ir LRT įstatymo kontekste katalikams nedera likti nuošalėje, o Karolio pastaba puikiai tinka tiems, kurie mano galintys išlaikyti politinį neutralumą svarbiais valstybei klausimais.

Kaip reikėtų vertinti susidariusią situaciją? Visą gruodį nenutyla protestai prieš naują LRT įstatymo pataisą, kuria siekiama palengvinti generalinio direktoriaus atleidimo tvarką. Opozicija čia įžvelgia pavojų laisvam žodžiui, o valdantieji yra kaltinami, jog LRT įstatymo redakcija, užslaptindama balsavimą dėl LRT Tarybos ir sumažindama reikiamų balsų kartelę iki pusės Tarybos narių, atveria kelią politiniam dabartinės LRT vadovės nušalinimui, pakeičiant ją dabartiniai valdžiai palankiu žmogui.

Sunku būtų nematyti tikrai problematiškos šio reikalo pusės – dabartinė valdžia išties yra nemenkai susikompromitavusi, o koalicijoje esanti „Nemuno Aušra“ nešviečia savo motyvų tyrumu. Tikrai gali būti, jog dabartinės valdžios siekis teikiant įstatymo pataisas yra noras turėti palankesnę LRT vadovybę. Yra suprantama, kodėl skubos tvarka priimamas patikimumą praradusių valdančiųjų įstatymas kelia baimę protestuotojų tarpe. Protingiausias žingsnis iš valdžios pusės šiuo metu tikriausiai būtų atidėti įstatymo svarstymą naujiems metams ir taip sumažinti temperatūrą visuomenėje, atsisakant savo siaurų interesų.

Iš kelių proteste dalyvavusių savo draugų ir pažįstamų girdėjau daugmaž tokius samprotavimus: dabartinėje koalicijoje yra tokia antivalstybinė partija kaip „Nemuno Aušra“, kuri buldozeriu stumia šį įstatymo projektą, suteiksiantį politikams daugiau svertų daryti įtaką nacionalinio transliuotojo valdymui. Tad kaip galima neprotestuoti prieš tokį Lietuvai kenkiantį tvaną? Pastarąją mąstymo kryptį suprantu ir net galiu jai prijausti. Pritariu, jog „Nemuno Aušra“ veikla yra iš esmės nekompetentinga ir skaldanti, o nauju įstatymu Remigijus Žemaitaitis tikrai bando siekti poveikio LRT. Visgi prie protestų nesijungiu ne dėl to, kad palaikyčiau dabartinę valdžią. Mano skepsio priežastys yra dvi:

1. LRT jau yra politiškai ir kultūriškai angažuota institucija

Tikriausiai nieko nestebina ši jau ne kartą girdėta kritika LRT. Nepaisant to, manyčiau yra svarbu iš naujo užgimusioje diskusijoje dėl žodžio laisvės ir politinio nepriklausomumo suvokti, kaip šis šališkumas konkrečiai pasireiškia. Pastaraisiais metais tokį nacionalinio transliuotojo nesąžiningumą galima pastebėti labai akivaizdžiai. Štai trys pavyzdžiai:

1. Virginijaus Savukyno byla. 2022 metų rugsėjį LRT žurnalistas savo Facebook paskyroje paskelbė įrašą, kritikuojantį tuometinę teisingumo ministrę Eveliną Dobrovolską būtent tuo, jog ši siekia drausminės bylos priemonėmis apriboti Igno Vegėlės žodžio laisvę. Ironiška, tačiau žodžio laisvę savo tekste gynęs žurnalistas už tokį išsišokimą buvo sankcionuotas LRT etikos kontrolierės – įrašą jam liepta ištrinti. Vilniaus miesto apylinkės teismas šį sprendimą pripažino negaliojančiu, o žurnalistui LRT turėjo atlyginti 6 tūkst. eurų bylinėjimosi išlaidų.

Dabar pabandykite įsivaizduoti naują LRT etikos kontrolierę (buvusi atsistatydino po pralaimėto teismo) sankcionuojant žurnalistus, nes šie kritikavo Ignotą Adomavičių. Tikriausiai tokia kontrolierė ne tik kad lėktų iš darbo, bet ir susilauktų masinio pasmerkimo iš laisvo žodžio aktyvistų pusės ir plataus protestų judėjimo, reikalaujančio „demokratizuoti“ nacionalinį transliuotoją. Virginijaus Savukyno sankcionavimas tokio pasmerkimo nė iš tolo neužsitraukė.

Bet tai ne vienintelis atvejis, kai nacionalinis transliuotojas siekė cenzūruoti jam neįtinkančius visuomenės veikėjus.

2. Kitas atvejis, tai doc. dr. Jolantos Mažylės puolimas. 2023 metais 11 VU žurnalistikos bakalauro studijų programos komiteto narių kreipėsi į VU Centrinę akademinės etikos komisiją įvertinti ar akademikė nepažeidė etikos dalyvaudama prieštaringoje, mano paties nemėgiamoje, „OpTv“ kanalo laidoje. Tarp 11 besikreipusiųjų – penki LRT atstovai, su direktore Monika Garbačiauskaite – Budriene priešakyje.

Docentė Mažylė buvo iš esmės kritikuojama už dalyvavimą neteisingoje laidoje, ypatingai iš LRT direktorės pusės. Dėl šio mobingo į VU kreipėsi net Lietuvos žurnalistų sąjunga. Kas iš to? Nors dėstytojos laidoje išsakyti teiginiai buvo VU akademinės etikos komisijos pripažinti kaip atitinkantys universiteto misiją, tačiau 5 LRT žurnalistai nebuvo linksniuojami kaip laisvo žodžio priešai, nors bandė užčiaupti jiems nepatinkančią dėstytoją.

O kas jeigu LRT žurnalistai kreiptųsi į universiteto etikos komisiją dėl dėstytojo dalyvavimo Laisvės TV transliacijoje? Visi supranta, jog dabartinėje LRT tai būtų nesuvokiamas žingsnis. Tai akivaizdus dvigubas standartas neutraliu turinčiame būti LRT.

3. Visuomenės informavimas gyvybės klausimais. LRT savo misijoje deklaruoja: „LRT misija – informuoti, ugdyti ir telkti visuomenę, siekiant, kad kiekvienas pilietis būtų gerai informuotas ir aktyviai dalyvautų visuomeniniame gyvenime.“

Tokios misijos kontekste tampa nesuprantama, kodėl šių metų Spalio mėnesį vykęs žygis už gyvybę, pritraukęs apie tūkstantį dalyvių, susilaukė vos kelių lakoniškų sakinių LRT portale. Nors toks renginys Lietuvoje dar nėra vykęs, nacionaliniam transliuotojui buvo siunčiami organizatorių pareiškimai ir pranešimai, tačiau redakcijai pasirodė neverta tokio įvykio bent kiek plačiau nušviesti. Bet juk šis informacinis boikotas tikriausiai pelnytas, žygio dalyviai nebuvo įsisegę kultūrininkų ženkliuko, tai ir nėra apie ką informuoti (atleiskite, kad ironizuoju).

Iš šių pavyzdžių aiškėja, kad laisvo žodžio gynėjams jau seniai reikėjo mesti žvilgsnį į pačio nacionalinio transliuotojo vidų. Sunku prisiversti dalyvauti proteste dėl žodžio laisvės, kai protestą aktyviai palaikanti LRT pati šią minėtąją laisvę ne kartą yra pamynusi savo šališkumu. Nesinori palaikyti LRT, kuri dažnai siekia ne informuoti, bet auklėti.

Tai, žinoma, nepanaikina fakto, kad valdantieji išties mėgina nauju įstatymu sau palenkti transliuotojo administraciją, tačiau minėtas LRT šališkumas neleidžia priimti dabar taip uoliai peršamo naratyvo, esą vyksta blogio ir gėrio kova.

2. Protesto judėjimo radikalumas

Štai antroji priežastis, kuri neleidžia man stovėti kartu su protestuotojais šalia Seimo esančių laužų. Ką turiu omeny šiuo įvardijamu radikalumu?

Tikrai neturiu omeny, jog taikus protestas negali egzistuoti. Priešingai, jis yra sveikintina demokratijos ir žodžio laisvės išraiška, ypač turint omeny dabartinės valdžios neadekvatumą tvarkantis su valstybei kylančiais iššūkiais. Net nenoriu sakyti, jog viskas tvarkoje su LRT įstatymo pataisomis, mat jos akivaizdžiai stumiamos perdėm skubotu būdu ir jų aiškiai neargumentuojant (bent jau aš pasigendu valdančiųjų argumentų viešojoje erdvėje).

Nesijungiu prie protesto, nes dabartinėje situacijoje nematau prielaidų įvykti taip dažnai linksniuojamai „orbanizacijai“. Net priėmus siūlomas pataisas LRT staiga nepasikeistų, juk nebus atleisti visi įstaigos darbuotojai, kurie nepritaria valdžiai, kadangi tokių LRT yra absoliuti dauguma. Patys valdantieji į LRT Tarybą savo kandidatų negalės skirti iki 2028 metų, o po šio paskyrimo Lietuva turės progą rinktis naują Seimą. Socialdemokratai ir Aušriečiai neturi nei kompetencijos, nei galios svertų įvykdyti taip bijomą žodžio laisvės sunaikinimą.

Nesijungiu prie protesto, nes per naktį vykusiame Seimo posėdyje išvydau, kaip Lietuvos parlamentarai valandų valandas demonstravimo Remigijaus Žemaitaičio lygio politinę kultūrą atvirai tyčiodamiesi iš visų įmanomų savo politinių oponentų. Kad ir kokia juokinga atrodytų katino Nuodėgulio pataisa, ji parodo esminę nepagarbą teisėkūros procesui. Kur mes einame kaip valstybė, jei visą naktį Seime svarstoma, kokia tonacija turi būti kreipiamasi į valdžią ar koks katinas turi teisę atleisti LRT generalinį direktorių? Tebūnie, opozicija turi Seimo statute suteiktus teisėtus būdus vilkinti įstatymų leidybos procesą, tai jų teisė, tačiau galima tuo užsiimti neskatinat politinių patyčių kultūros. Kuo tada opozicija pranašesnė už Žemaitaitį?

Nesijungiu prie protesto todėl, nes regiu viešojoje erdvėje vėl atgimstančią atšaukimo bei agresyvių patyčių kultūrą, primenančią kovido ir šeimų maršo laikus. Socialiniuose tinkluose protestuotojų ruporo Andriaus Tapino viešai užsipuolama Seimo nario socialdemokrato Baranovo žmona, klausiant ar rado savo vyro stuburą ir kiaušinius. LRT Tarybos narys Jonas Staselis yra viešai nulinčiuojamas, nes, būdamas LRT Tarybos turinio komiteto pirmininku, išdrįso LRT direktorei parašyti privačią užklausą, norėdamas išsiaiškinti „Šalin rankas“ akcijos finansavimo aplinkybes. Už tokią šventvagišką užklausą iškart buvo direktorės Monikos išduotas viešai protestuotojų paniekai Monikos Facebook paskyroje. Tikriausiai taip ir atrodo ginamas laisvas žodis.

Nesijungiu prie protesto, nes nenoriu skaldyti Lietuvos taip, kaip skaldo šališka LRT bei „Šalin rankas“ judėjimas ar Remigijus Žemaitaitis. Tai tikrai nėra mano mėginimas kritikuoti visus protestuotojus – dauguma eina išreikšti savo balso vedami gerų paskatų, matydami vykstančius skubotus ir nepasvertus sprendimus iš valdančiųjų pusės. Visgi negaliu prisidėti, kai viešasis diskursas mūsų tėvynėje ritasi žemyn ne tik aušriečių ar socialdemokratų dėka, bet ir Seimo opozicijos kartu su LRT skatinamu nepakantumu kitaminčiams dėka. Tai naikina visuomenės darną ypač geopolitiškai įtemptu laikotarpiu, kai priešas rytuose tik ir ieško momento išnaudoti mūsų susiskaldymą. Atėjo metas mažinti temperatūrą. Nors ne absoliučiai, tačiau didele dalimi savo nepamatuotu aliarmizmu ir priešiškumu oponentams prie to prisidėjo ir „Šalin rankas“ judėjimas. Nereikia kurti dirbtinės Sausio 13-osios, kai tikrasis priešas rytuose mums ruošia daug rimtesnių išbandymų laisvei ir demokratijai nei naujasis LRT įstatymas.

Kaip mažinti įtampą?

Vienareikšmį atsakymą sunku pateikti, bet portalas, kuriame pasirodė šis straipsnis, gali būti sprendimo dalis. Lietuvai kaip niekad trūksta atviros ir sąžiningos diskusijos visuomenę skaldančiais klausimais. Neseniai portale pasirodęs Karolio Antanavičiaus straipsnis yra kuras būtent tokiai diskusijai. Metas išlįsti iš skirtingų stovyklų ir pažvelgti į savo oponentą kaip į žmogų, išmokti diskutuoti kritikuojant ne priešininką, bet jo idėjas, nes kitas kelias veda tik į dar didesnį susiskaldymą.

Tad raginu nepasiduoti diskusijos baimei. Kristus atėjo į pasaulį, kad liudytų tiesą. Kaip gali tiesa šviesti, jei nesikalbame su tais, kurie atmeta tiesą arba jos nepažįsta? Dialogas, tai ne tiesos atsisakymas bijant įžeisti kitą, bet tiesos paieška atvirai ir su pagarba diskutuojant ten, kur nėra sutarimo. Panašu, kad tik toks kelias gali padėti iš naujo atrasti dialogo teikiamą viltį. Tad išdrįskime eiti šiuo keliu, tai ir yra ištikimybė Kristui, kuris yra Tiesa.