Pjaunamos žolės kvapas.
Žalia properša tarp debesų. Taip tylu tylu, ir pajauti, kad kažkas vis dėlto kirba krūtinėje. Tavo širdis vis dar ten. Niekur nedingusi ir nepasimetusi.
Atviras langas, ir beržai šlama čia pat. Nuogą blauzdą šildo saulė, o tu guli prisimerkęs dėl viso to malonumo.
Kvepia viltimi. Arba karštu šaligatviu.
Agurko spygliukas, įsmingantis į pirštą.
Kai daraisi kavos, tenka užpilti du puodelius. Bet verta, juk po to taip gera, kai balkone vyksta tylūs rytiniai pokalbiai.
Šviesa.
Trešnių ir braškių dėžutės, kurias tau parduoda bobutės, sėdinčios po spalvotais skėčiais, viską sukraunančios į spalvotus maišelius ir tau juos paduodančios uogų nuspalvintais pirštais.
Tykus vakaras dirbtuvėse. Auksiniai langų atspindžiai.
Vėl basos kojos. Ir akmenukas, būtinai užgaunantis pirštą.
Šaltas ežero vanduo. Tačiau jis nebegelia, atspindėdamas dangų primena, kad praėjo dar vieni metai, o skliauto melsvumas neišnyko. Išlipus viskas vaiskiau ir skaidriau. O gal ir skalsiau, nes į burną įmestos kelios rastos mėlynės prilygsta puotai.
Viską draskantis ilgesys.
Bijūnai. Ant tavo palangės, sumerkti į ąsočius, virstantys iš kibirų turguje, svyrantys iš moterų rankinių, sušlapinantys juos nešančių vyrų pirštus. Barokiniai žiedai paprastų žmonių kiemuose.
Skalbiniai, džiūstantys saulėje.
Ežero bangos, kitoje jo pusėje matai jau žaliuojančius medžius. Jie šiek tiek aukštesni nei pernai.
Ilgi vakarai. Kai dar šiek tiek nedegi lempos, nes šviesos pakanka įžiūrėti seniai matytų draugų veidus.
Žiedai. Tokie, kurie kvepia vynuogėmis.
Tyliai atsisėdus prie dirbtuvių vykstantis pokalbis. Aš matau, kad radai savo vietą čia.
Baisus kaukimas sieloje. Bet jis savas, sugrįžtantis su pražydusiais grikių laukais. Jį numaldo tik suvokimas, kad esi namie, kad grįžai. Jis padeda prisiminti, kad verta džiaugtis.
Pirmasis užtiktas lopinėlis su žemuogėmis.
Mažas medinis inkiliukas, kuris priglaudžia didelę tavo paslaptį.
Vanduo, užliejęs pusę miško. Status piliakalnio šonas ir plukių vainikas ant galvos. Tavęs palauks, pasėdės ramiai ant akmens ir nieko nesakys. Skaidrus šaltinis, apjuosęs visą pievą.
Ledai vaflyje. Tie geltoni su razinomis ir šokoladu, kuriuos jau daug metų perkate su močiute, tačiau netikėtai gulintys ir tingios kaitros apimto žemaitiško miestelio degalinės šaldytuve. Seniai ragautas skonis primena apie seniai matytą žmogų, kurį prisimeni maldose. Atviras mašinos langas į miškus ir pievas su sodybomis nusineša mintį, kad susitiksime kada nors, kai viskas baigsis.
Žvyro keliukai.
Liaudies dainos, sklindančios iki pat vidury ežero glūdinčios salos. Vakaras, bet šviesu, ant galvos lauko dobilų vainikas, kuris paskui nuplaukia palei krantą. Tylus lietaus barbenimas į mašinos stogą, kai užsnūsti visas peršlapęs ir sušalęs dėl šokio per lietų.
Kasos, apglėbiančios galvą.
Akacijų kvapas.
Dar dainų. Ir dar, ir dar, ir dar. Stiprus gaudimas, kuris kyla iki pat medžių viršūnių. Bedainuojant pastebi visame miške apšviestą vieną vienintelę pušį. Ji primena, kad yra dar saulės, kad viskas vis tiek bus gerai.
Tai, kad viskas ir būna gerai. Visada vėl būna.
Šaltas upės vanduo. Srovė tave neša po sidabrinėmis tuopomis.
Virš galvos esantis mėlynas dangaus pažadas.
Prieplauka. Ant šlapių lentų šoki iki skausmo pažįstamus žingsnelius. Ranka, apglėbusi liemenį, nepaleis.
Saulės apšviestame lauke prabėga dvi stirnos, šiek tiek tolėliau triušį gaudo sklandantis suopis, o čia pat, prie šaltinėlio, pempė kviečia savo vaikus. Ši vieta galės būti mūsų. Nebegali pratarti nė žodžio, bet ir nereikia. Kalba už tave, pirštu apvesdamas kampą už beržynėlio.
Jis.
Šeivamedžio žiedų sirupas, savo auksu užpildydamas daugelį buteliukų. Žiedais nubarstytas stalas, lipnus puodo dugnas ir citrinos žievele kvepiantys pirštai. Pasirodo, vasarą galima ir pilstyti.
Berčiūnai. Seniai pažįstamas kvapas namelių prieangiuose, kiek linguojančios grindys ir spalvotos langinės. Vaikų pirštukais supinti plaukai ir surišti siūlai tau ant rankos. Tyliai tau ištiesiamas žalias guminukas. Ilgi pokalbiai, kai aplink netikėtai ramu. Apie kaimą, apie knygas, apie naktis, apie meilę, apie dviračius, apie Dievą, apie tai, kaip teisingai virti ryžius.
Ta viena žvaigždė vis įsižiebianti tiksliai tau virš galvos.
Rūgšti obuolio odelė.
Saldžios žemuogių sėklytės. Ir godumas, kuris apima, kai jas skini, ir atsistoji tik tada, kai nugarą ima skaudėti, pirštai išsitepę, o pats jau pametei kelią.
Metas sodinti medžius. Metas išgirsti pažadą. Metas pagalvoti apie tai, kokios verandos norėtum.
Lėtai lietumi nusispalvinantys šaligatviai. Burbuliuojančios balos. Gatvėse tekantys šaltiniai. Vanduo nuplauna. Viską pūdo, ir tau šalta, bet tu esi gyvas, tave prausia, bet kvepia.
Labai tyčia pataikančios Biblijos eilutės. Juk jos kalba tiesiai tau.
Dar viena upė.
Dar vienas pokalbis, nes niekaip negana.
Aš tau paskambinsiu. Laisvą minutę nutaikius, norisi pakalbėti.
Laukų žolynai. Žvyro keliukai, nusidriekiantys link horizonto. Niekada iš čia nebeišvažiuosiu.
