Ar esate patyrę nuovargį nuo gausybės „Messenger“ žinučių? Nuo tos, visas veiklas persmelkiančios, abstrakčios atsakomybės, į susikaupusias žinutes atrašyti kuo greičiau? Bet štai kitas klausimas – ar ši atsakomybė pagrįsta? Kodėl mes atsiprašinėjame už pavėluotą atrašymą ir ar „seen“ tikrai yra toks didelis įžeidimas?
Viena vertus, ši atsakomybė atrodytų logiška, nes mūsų atsakymo laukia tikri žmonės. Kita vertus, nors atsakymą gauna ir fizinis asmuo, žinute dalijamasi specifinėje platformoje, kuri toli gražu nėra realus pasaulis. Akivaizdu, jog realybėje susilaukęs draugo klausimo ,,kaip gyveni?“, negali atsakyti po 5 minučių tylos. Tačiau, kodėl atrašyti po 2 valandų, jei prieš tai žinutės neperžiūrėjai, yra priimtina, bet ją peržiūrėti („paseen‘inti“) ir atrašyti po tiek pat laiko jau yra laikoma etiniu nusižengimu?
Mano sprendimas yra sąmoningas šios technologijos prigimties suvokimas. Pastoviai sau priminti, jog santykiai, kuriuos mes kuriame skaitmeninėje erdvėje, tėra mūsų santykių su tikrais asmenimis reprezentacijos. Tačiau būtent – tik reprezentacijos, galbūt net šešėliai, nuotrupos, tų nuostabių draugysčių, kurių per ekraną iki galo patirti neįmanoma. Kitaip tariant, priminti sau, jog „Messengeryje“ teslypi kitų žmonių parašytas tekstas, informacija ir jokiu būdu ne patys žmonės.
Sakysite akivaizdu? Aš irgi taip maniau iki vieno pokalbio apie bulves…
Turiu įprotį, kas vakarą analizuoti savo dieną atlikdamas Šv. Ignaco dienos peržvalgą. Viena iš peržvalgos dalių yra pastebėti, kurie dienos įvykiai šiandien buvo įsimintiniausi. Ir štai, kartą reflektuoju savo ilgą, darbų ir įvykių pilną darbo dieną. Tačiau nustembu, nes joks įvykis nešauna į galvą. O dar labiau nustembu, kai galiausiai atrandu įsimintiniausią momentą – 2 minučių trukmės pokalbį su nepažįstama močiute maisto parduotuvėje.
Pripažįstu, močiutė buvo iš ties maloni, tačiau mūsų pokalbis tebuvo apie bulves… Nejaugi per visą dieną daugiau nenuveikiau nieko įdomaus? Nuveikiau ir dar kaip: darbe pristačiau vykdomą projektą, su bendradarbiu sprendėme sistemos gedimą, klausiau paskaitas, bėgiojau ir sportuodamas klausiau podcastą ir t.t.
Ir tuomet patyriau nušvitimą – visos šios veiklos yra svarbios ir net vienu ar kitu būdu yra susiję su kitais žmonėmis. Tačiau svarbu tai, kad nors santykio su kitais žmonėmis buvo apstu, jis visuomet buvo nuotolinis. Projekto pristatymas – vyko nuotoliniu būdu, kadangi kolegos dirba kitoje šalyje. Sistemos gedimo taisymas – susirašinėjant, nes bendradarbis nemėgsta ateiti į biurą ar susiskambinti. Paskaita – nuotolinė. Žodžiu, esmę pagavote.
Tad tikras pokalbis parduotuvėje, nors ir apie bulves, man buvo išsigelbėjimas! Juk šiame pokalbyje buvo ir balso tembras, ir veido išraiška, o net ir šioks toks mano paties močiutę primenantis kvepalų dvelksmas. Galiausiai, juk bendraujant gyvai, visada lydi ir kvapą gniaužianti rizika pasakyti ką nors ne taip ir čia už ekrano nepasislėpsi. Ak, koks įspūdingas įvykis mano blankioje skaitmeninėje dienoje…
Ir žinote, problema ne tame, jog tą dieną turėjau mažai susitikimų su žmonėmis. Juk kartais taip nutinka. Problema, kad jei ne dienos peržvalga ir visus iki tol buvusius ,,socialinius susitikimus“ pranokusi močiutė, aš nebūčiau pastebėjęs, kad mano dieną sudarė tik medijuotų žinučių dalijimasis ir nuotoliniai skambučiai. Problema prasideda tada, kai mes skaitmenizuotą bendravimą pradedame laikyti panašiu į realų. O kodėl taip nutinka?
Priežasčių tam yra daug ir įvairių, tačiau iliustracijai panaudosiu vieną, daugumai pažįstamą įprotį – susirašinėjimus. Šiuolaikinės komunikacijos priemonės kuria potencialiai nenutrūkstamo santykio galimybę. Pavyzdžiui, nenutrūkstamumo jausmą dar labiau skatina ,,seen“ funkcija, parodanti, ar žinutės gavėjas jau perskaitė jūsų žinutę. Kas atrodo, kaip patogus funkcionalumas, kartu yra ir santykio artumą kurianti iliuzija. Išsiuntusysis, pamatęs, kad jo žinutė yra peržiūrėta, nejučia pradeda tikėtis, kad jo žinutę perskaičiusioji tuojau atrašys. Atitinkamai ir žinutę perskaičiusioji gavėja žino apie išsiuntusiojo lūkestį gauti greitą atsaką. Šis lūkestis skatina asmenis atrašyti greitai, nes kitu atveju žinutę „paseen‘insi“, kas skaitmeniniame etikete įprastai laikoma nepagarbiu elgesiu.
Papildomai, artumo jausmą susirašinėjime kuria profilio nuotraukos, galimybė dalintis emocijomis per jaustukus (angl. „emoji“), stebėjimas, ar kitas asmuo jau rašo tekstą („typing“ ženkliukas). Taigi mus supa daugybė įvairių, pastoviai vykstančių susirašinėjimų, kurių kiekvienas siekia pretenduoti į realaus artumo jausmą. Atrodo, jog gyvenimas verda, o tu esi apsuptas daugybės žmonių! Bet tai netiesa. Turiu pripažinti, jog šiame kambaryje esu tik aš ir mano telefonas, tebandantis apsimesti šiais asmenimis.
Komunikuojant laiškais pasimetimo buvo mažiau. Juk sėsdamiesi prie savo rašomųjų stalų mūsų tėvai ir seneliai negalvojo, kad šalia jų yra ir laišką rašęs asmuo. Galbūt žmonių artumą jie ir įsivaizduodavo, tačiau puikiai suprasdavo, jog laiškas buvo išsiųstas prieš keletą dienų. Taigi, atstumas tarp tavęs ir laišką gaunančiojo buvo akivaizdus.
Tuo tarpu skaitmeninė žinutė nukeliauja akimirksniu. Be viso to, tu net pamatai, kada žmogus tavo žinutę perskaitė, ar net ar jau pradėjo rašyti. O dar svarbiau, žinai, kad ir kitas visą tai mato ir tikisi tavo atsako. Taip – atstumas tarp judviejų gali būti didelis, tačiau žinutėms ir jų atkeliavimo signalams atvykstant akimirksniu, erdvė atrodo išnyksta. Ir štai, nors ir sėdi savo kambaryje, nejučia šalia tavęs yra ir tavo gero draugo mintys. Nejaugi aš drįsiu ginčytis, kad tai leidžia bent tam tikru kampu leisti patikėti ir tavo draugo buvimu šalia? Žinote ką, drįsiu.
Taip, realaus laiko komunikacija išties leidžia sukurti daug greitesnį atsaką nei jį kūrė laiškai. Tačiau atsako greitis nėra tas pats, kas fizinis (ar emocinis) artumas. Palyginimui pažvelkime į ištrauką iš M. K. Čiurlionio laiško žmonai Sofijai („Zoselei“):
„Zosele, mažute Žmona mano. <…> Ei Zose, Zosyte. Matai, kai dažniau rašai, tai ir ta čionykščių dienų pilkuma nebaisi, o galva pati kyla aukštyn, ir žinau, kad nėra tokių kliūčių, kurių nepajėgtume sutriuškinti, ir nėra viršūnių, į kurias užkopti pritrūktų mums drąsos.“
Ar kada nors taip rašėte susirašinėjimo programėlėje?
Laiškas yra persmelktas supratimo, kad mylimoji yra toli. Atrodo, jog teksto grožis ir kyla būtent iš šio atstumo kuriamo ilgesio. Kaip bebūtų, galime pastebėti, jog Čiurlionis trokštų laiškus gauti dažniau. Tad galima paspėlioti, jog galbūt jau tais laikais vyravo nuomonė, kad pranešimų dalijimosi sparta galėtų kurti didesnį artumą. Tačiau šiuo atveju, greitais atrašymas, tai 1-2 dienos.
Kitas svarbus aspektas – Čiurlionis neapgaudinėja savęs, kad jo žmona šalia. Jis žino, kad juos skiria daugybės kilometrų, kuriuos jis siekia perskristi ne efektyvintu laiškų greičiu, bet savo meilės kalba. „Žinau, kad nėra tokių kliūčių, kurių nepajėgtume sutriuškinti, ir nėra viršūnių, į kurias užkopti pritrūktų mums drąsos“ – juk tokie meilės žodžiai, paskatinti visa persmelkiančio ilgesio, daug gyviau perskrieja fizinį atstumą nei galimybė potencialiai pasiekti savo artimą žmogų trumpomis žinutėmis.
Žinoma, kyla klausimas, kodėl negalėtume tokių pat gražių žodžių rašyti ir susirašinėjimo programėlėse. Aš tikiu, kad kas nors taip daro. Tačiau turiu kitą klausimą – kaip dažnai tokius žodžius sakote gyvai? Jei manote, kad susirašinėjimas internete yra artimas realiam bendravimui, tuomet taip bendrausite ir realybėje, t.y. nepradėsite rašyti meilės laiškų, jei tokių žodžių niekada neištariate ir gyvai.
Taigi realaus laiko susirašinėjimas nepanaikina atstumo tarp susirašančiųjų, bet tiesiog pateikia naują erdvės suvokimą. Susirašinėjimo programėlės stengiasi kurti artumo idėją naudojantis „seen“ funkcionalumais, betarpišku žinučių keliavimu, naudotojo profilio nuotraukomis, emociniais jaustukais ir pan. Tačiau šis artumas, nors yra be abejo kitoks, nei patiriamas laiškuose, jokiu būdu nėra lygus realiai bendravimo patirčiai. Medijų filosofas M. McLuhanas sakė, jog „medija yra žinutė“. Šiuo pasakymu jis teigė, jog žinutės turinys bene labiau priklauso ne tiek nuo to, ką parašai, bet nuo to, kokiu bendravimo kanalu jį išsiųsi.
Todėl kiekvienai gyvenimo situacijai reikalingi įvairūs įrankiai. Realaus laiko susirašinėjimas yra nepakeičiamas įrankis tada, kai atsako reikia čia ir dabar. Tačiau tai nėra įrankis visiems gyvenimo atvejams. Žinoma, neskatinu visų pradėti rašyti fizinių laiškų (kad ir kaip tai būtų žavu). Bet kviečiu būti sąmoningiems ir pastebėti, kad susirašinėjimo programėlės aktyviai siekia kurti artumo iliuziją. Tai yra jų verslas ir tikslas – kuo ilgiau išlaikyti naudotoją savo programoje.
Tad, kai kitą kartą sėdėsite savo kambaryje, panirę susirašinėjimų šurmulyje, pagalvokite, gal mieliau pasiūlyti savo pašnekovams susitikti gyvai? O jei šis žmogus yra per toli… Na taip, laiškas. Tačiau nebūtinai. Užtenka suprasti, jog nors programėlė ir padeda jaustis arčiau, šis žmogus vis tik yra už daugybės kilometrų. Jis, už didelio atstumo, kurį peržengti jums neužtenka tik pasyviai atrašyti. Šį atstumą, dar greičiau ir efektyviau už moderniausias telekomunikacijos technologijas gali perskristi nuoširdus dėmesys, rūpestis ir meilė. Įdėkite daugiau širdies į savo tekstą, leiskite tam žmogui suprasti, kad jis jums rūpi. Tokiu atveju, laiškus galėsite rašyti, kad ir „Messenger‘yje“.
