Rimvydas Valatka: „kariuomenė dar nesuprato, kad Lietuva turės gintis pati“

Šiuo metu Lietuvos gynybos biudžetas pasiekė rekordines aukštumas. Tačiau visuomenei svarbus ne procentas nuo BVP, o rezultatas: koks yra konkretus, pamatuojamas kriterijus, pagal kurį mes galime pasakyti – taip, šiandien Lietuva jau yra pajėgi apsiginti pati?

Ginasi ne pinigai, ne BVP procentai, o konkretūs žmonės. Su konkrečiais ginklais. Ar išaugo Kariuomenės brigadų skaičius? Ne. Ar turime daugiau ginklų? Nelabai. Vienintelis pokytis – padidėjo Šaulių sąjungos narių skaičius, šiek tiek žmonių praėjo pradinį karinį pasiruošimą per komendantūras, ir viskas. Bet tie patys šauliai vis dar už savo pinigus perkasi ginklus, aprangą ir amuniciją, tarsi to reikėtų jų turistiniams žygiams po miškus. Generolai ir Valstybės gynimo taryba tebesvaičioja, kad mus apgins NATO.

Kariuomenė nepersilaužė dar (per puspenktų metų karo!), kad Lietuvai pakankamai ilgai teks gintis pačiai. Bet Kariuomenė tam net nesiruošia iki dabar. Lietuva neperėjo prie visuotinės gynybos sistemos, ir panašu, kad tam pirmiausia priešinasi Kariuomenė, kuriai ir skiriami visi papildomi pinigai gynybai. Visuotinei gynybai praktiškai neskiriama nieko. Taigi ne, šiandien Lietuva nepajėgi gintis pati. Nes prezidentas, Valstybės gynimo taryba, Seimas, Vyriausybė ir Kariuomenė bijo visuotinės gynybos kaip velnias kryžiaus.

Vienas pavyzdys – kai Rusijos alkoholikas Nr.1 Medvedevas vienu metu ėmė grasinti Suomijai atominiu ginklu, Suomijos Vyriausybė išplatino pareiškimą, kad ji per 24 val. gali prie ginklo sušaukti 1,1 mln. vyrų ir moterų.

Grasinimai baigėsi. Prieš šalį su tiek žmonių net begalvė Rusija ginklo nepakels. Mąstant pagal analogą, įvertinus gyventojų ir teritorijos skaičių, Lietuvai reikėtų per 24 h prie ginklo pakviesti apie 250 tūkst. vyrų ir moterų. Ir Rusija suprastų, kad čia nosies geriau nekišti. Bet šiandien Lietuvoje net jei tiek pasiryžusiųjų gintis atsirastų, valstybė neturėtų nei kuo juos apginkluoti, net netgi aprengti, suteikti šarvinių liemenių, šalmų ir amunicijos, galų gale nerastų nė leitenantų ir seržantų jiems vadovauti.

Dar blogiau. Šįmet 8 000 jaunuolių pareiškė, kad jie nori tarnauti Kariuomenėje. Ką į tai generolai? Apsidžiaugė ir mielai priėmė? Sako, oi, ne, mums tiek daug nereikia, nes mes neturim tiek instruktorių. Instruktoriai yra Lietuvos naujoji karinė mistika. Instruktorių Lietuvos Kariuomenė neturėjo ir prieš Rusijos karą Ukrainoje, ir užpernai, ir pernai.

Retorinis klausimas – kas juos turi pagimdyti ir kiek tas instruktoriaus išnešiojimas trunka, jei tam nepakako puspenktų metų? Pvz., civiliai šauliai dalį savo instruktorių paruošia per bazinį šaulių kursą, taigi kokius aštuonis mėnesius.

Tęsti?

Karas Ukrainoje parodė, kad be veikiančio „dangaus skydo“ bet kokia moderni sunkioji ginkluotė ant žemės tampa lengvu taikiniu. Seime registruota daugiasluoksnės oro gynybos koncepcija, tačiau kada tiksliai Lietuva turės pilnai integruotą, o ne popierinę trumpojo ir vidutinio nuotolio oro gynybos sistemą, dengiančią visą šalį?

Dar daugiau, kaip rodo Rusijos, kuri, regis, turėjo vieną galingiausių pasaulyje dangaus skydų, pavyzdys, milijonus kainuojantys tankai, šarvuočiai ir net savaeigės haubicos sėkmingai ir greitai pleška net ir turint „dangaus skydą“. O Seimo registruotos koncepcijos dega net ir sąlyginės taikos sąlygomis.

Lietuvai reikia ne Seime registruotų koncepcijų, o vadybininkų, tokių kaip Ukrainos verslininkas Robertas Brovdis-Madjaras, tapęs Ukrainos Dronų Kariuomenės vadu, kaip nauja Ukrainos generolų karta a la Drapatas ar Ponomarenka, kurie į gynybą ir apskritai karą žiūri sistemiškai kitaip, nei tradiciniai ikikariniai generolai. Reikia bent tokių vyrų, kurie kūrė Kariuomenę po 1918 m. (Žukauskas, Gustaitis, Skomskis) ar partizanų vadų – nieko su kariuomene bendro neturėjusių mokytojų, gimnazistų, ūkinininkų, sukūrusių pajėgas ir sistemą, kuri aštuonerius metus priešinosi galingiausiai to meto pasaulio imperijai.

Lietuva yra neturtinga šalis, tad ji niekad neturės tiek pinigų „Patriot“ ar „Nassams“, kiek  Jungtiniai Arabų Emyratai. Todėl reikia keisti vyraujantį biurokratinį karinį mąstymą, o su juo ir gynybos sistemas. Tikslas čia – kuo daugiau ir kuo pigesnių ginklų, kurie apsunkintų Rusijos puolimą dar iki jai pradedant karą taip, kad rusai bent susimąstytų, ar tikrai verta? Karas yra per daug rimtas dalykas, kad galima būtų jį patikėti generolams, atmintinai išmokusiems veikti pagal po Antrojo pasaulinio karo parašytus NATO atmintukus ir nieko nenorintiems daugiau žinoti, kol negaus naujos instrukcijos.

NATO regioniniai planai egzistuoja, tačiau logistika krizės metu yra nenuspėjama. Štai 1939 m. Suomija Žiemos kare liko kovoti viena prieš milžinišką agresoriaus persvarą, nes tarptautinė parama vėlavo. Jeigu X valandą sąjungininkų pastiprinimas dėl logistinių kliūčių vėluotų 72 valandas, kokį realų nuostolį per šį laiką patirtų Lietuva?

Reikia pamiršti tuos NATO popierius. Tiksliau, juos reikėjo pamiršti bent iki antrojo Trumpo atėjimo į Baltuosius rūmus. NATO popieriai Lietuvos nei gins, nei apgins. Arba mes ginamės, kaip išmanom, pasitelkę visą piliečių išmanumą, arba po Lietuvos. Juokais pasakysiu, jeigu NATO pagalba vėluotų tik 72 valandas, tai mes esam saugūs kaip niekada.

Bet juokauti dėl egzistencinių dalykų neišeina, todėl performuluokit savo klausimą taip: ar egzistuoja toks padaras kaip NATO gamtoje, ar vis dėlto tai – atskirų šalių karinė sąjunga? O jei atskirų šalių, tai kuri konkreti šalis su savo konkrečiomis brigadomis ateitų į pagalbą Rusijos užpultai Lietuvai po tų 72 h – JAV, Lenkija, Suomija?

Bet JAV jau išvedė iš Lietuvos net tą vieną buvusį batalioną. Suomija ir Lenkija galvotų kaip joms pačioms apsiginti. Portugalai, Ispanija, Kroatija ir Liuksemburgas juo labiau neatjos į pagalbą, nes nelabai kuo ir turi. O kas bus, jei dar Trumpas pasakys, kad JAV tai neliečia, nes mus skiria vandenynas?

Lieka tik ta viena vokiečių brigada, bet ir jos dar nėra – ji kol kas daugiau popieriuje. Bet net jei būtų jau sukomplektuota, kiek viena brigada gali uždengti? Penkioliką, gal dvidešimt km, o mūsų siena su Rusija ir jos protektoratu viršija tūkstantį km.

Nesakau, kad NATO šalys nepadės. Nėra taip blogai. Tikrai padės. Bet ta pagalba pirmiausia vėluos ne dėl logistikos, o dėl politikų vėlavimo ar net nenoro priimti reikalingus sprendimus. Jei Ukraina būtų kritusi per tris dienas, kaip planavo Rusija ir tikėjosi nemažai politikų Vakaruose (vokiečių politikai aiškino britų premjerui Johnsonui, kad būtų gerai, jog kuo greičiau ta Ukraina kristų, ir vėl ramiai gyventume), jokia Vakarų pagalba taip ir nebūtų atėjusi.

Tai gal jau reikėjo pasidaryti vyriškas išvadas, kad reikės muštis kurį laiką su daug gausesniu priešu vieniems, o ne gyventi svajų ir mitų pasaulyje apie Heraklį vardu NATO.

Mes nuolat girdime frazę „visuotinė gynyba“, bet paklauskime paprasto piliečio – jis nežino, kur eiti ir ką daryti X valandą. Kada bus sukurta aiški, kiekvienam šalies gyventojui prieinama schema su konkrečia užduotimi ir paskirta vieta gynybinėje šalies struktūroje?

Visuotinė gynyba nėra tik žinojimas, kur man eiti prasidėjus karui. Tai tik menkutė tokios gynybos detalė. Tas klausimas išsprendžiamas ir dabar, jei tik noro yra. Įstojau į Šaulių sąjunga arba KASP ir jau žinau, kur man eiti. Bet jei ten atėjęs sužinau, kad negausiu nei šautuvo, nei šovinių, nei liemenės, nei šalmo, o niekas krašte net nežino, kas turi duoti įsakymą, tarkim, visas šiukšliavežes ar autobusus iš Vilniaus ir rajono (o čia dvi skirtingos savivaldybės ir bendrovės) suvežti ant Minsko plento į barikadas priešo technikai, kas iš to žinojimo, kur man eiti?

Jei šiandien nėra bent dešimties atsargos brigados štabų su joms priskirtomis dislokacijos vietomis ir keliais veikiančiais pulkininkais, majorais, kapitonais bei intendantūra, ginklų, auto ir amunicijos sandėliais etc., jei rezervistai nėra nė karto dalyvavę išplečiant tą brigadą iki kovinio vieneto dydžio, tai net ir paskelbus, kur eiti, jie bus tik beginklė į krūvą suvaryta pasmerktųjų minia, kurią rusai su pasismaginimu sunaikins dronų atakomis.

Izraelyje, Šveicarijoje, Suomijoje piliečiai žino, kad karo atveju jie prisistato į savo karinį dalinį, net tokios smulkmenos, kad rezervistas jau ateina su savo batais, numatytos, žino, kad tas jų rezervinis dalinys per kelias valandas tampa koviniu vienetu, o likusieji civiliai žino, kas jiems priklauso daryti karo metu, kam paklusti, ko klausyti. Vat tas mechanizmas ir sistema, kuri kasmet tikrinama praktiniu veikimu, ir yra visuotinė gynyba.

Karas Ukrainoje įrodė, kad priešas pirmiausia smogia ne kariams, o civilinei infrastruktūrai. Jeigu rytoj Vilniuje ar Kaune savaitei dingtų elektra, mobilusis ryšys ir vanduo, kas užtikrins, kad mieste nekils masinis chaosas, o valstybės institucijos išlaikys koordinuotą valdymą?

Niekas to neužtikrins. Būtų naivu tikėtis, kad tai apskritai galima užtikrinti. Chaosas kils bet kuriuo atveju. Generolas Zalužnas yra sakęs, kad ryšį su kai kuriais kariniais daliniais po Rusijos užpuolimo jo štabas atkūrė tik po kelių parų. Taigi net kariuomenę, kuri visą laiką ruošiasi karui, prasidėjus karui, ištinka chaosas ar net kolapsas.

Karas yra absoliutus chaosas, beveik Apokalipsė. Tą reikia žinoti ir su tuo susigyventi. Tam atvejui reikia ruoštis. Lietuvos miestų savivalda tam net nesiruošia. Galų gale ar gali tame chaose daugmaž rezultatyviai veikti merai, kurie turėdami tarnybinį automobilį ir šoferį, dešimtmečius vogė iš degalinių fūristų kuro čekius ir nešė juos į savo buhalteriją keisti į biudžetinius eurus, o pagauti aiškina, kad turėjo daug kelionių pas rinkėjus, pvz., merė Birštono, kurį pėsčiomis per valandą galima apeiti?

Pasakysiu žiauriai – koordinuotas valdymas ir Nausėda, Sinkevičius, Ruginienė beigi Olekas yra antonimai ir niekada jie sinonimais netaps.

Žvelgiant į įvairių politinių jėgų valdymą per pastaruosius kelerius metus – koks gynybinis sprendimas ar pirkimas buvo atidėtas per ilgai dėl politinių ginčų arba biurokratijos?

Praktiškai visi. Pradedant nuo Kariuomenės išplėtimo bei rezervo, ginkluotės pirkimo raizgalienės, šalies pramonės pajungimo karo reikmėms ir baigiant Dronų armijos sukūrimu. Trinkelizuoti Lietuvą, pastatyti kokią palaikę statulą ir didinti pensijas dar ir šiandien jiems atrodo svarbiau už krašto gynybą, o kad tų pensijų jau po metų gali apskritai nelikti, nes ateis marodierius rusas, jie savo pilkosiomis smegenėlėmis net apsvarstyti nepajėgūs.

Ar Lietuvos karinė pramonė šiuo metu gali savarankiškai, be importo, gaminti kritinę amuniciją ir dronus, ar mes krizės atveju esame 100 proc. priklausomi nuo užsienio logistikos grandinių?

Jei iki karo agrarinės Lietuvos sostinės Kauno mechaninėse dirbtuvėse buvo galima masiškai gaminti geriausius žvalgybinius naikintuvus Europoje ANBO, tai kas trukdo šiandien gaminti bent jau sprogmenis, granatas? Daugybę ginkluotės Lietuva gali pasigaminti pati, daug ginklų ir dabar Lietuva gamina. Bet kad tie ginklai gintų Lietuvą, pirmiausia reikia valstybės užsakymo jiems, o taip pat mokymo naudotis ginklais masinės sistemos.

Jeigu karinė žvalgyba fiksuotų, kad Rusija ruošia hibridinę ar dronų ataką prieš Baltijos šalis pasitelkdama trečiąsias šalis, ar mūsų teisinė bazė leidžia kariuomenei reaguoti akimirksniu, be ilgų politinių derinimo procedūrų?

Jau fiksavo, tiesa, ne mūsų žvalgyba, o CIA ir kitų Vakarų šalių žvalgybos. Ar kas pasikeitė? Krašto apsaugos ministras Kaunas pasakė, kad analizuoja ir stebi.

Įsivaizduokite, kad turite galimybę priimti vieną vienintelį įstatymą gynybos srityje, kurio niekas negalėtų apskųsti ar blokuoti. Koks tai būtų sprendimas ir kodėl jo nepavyksta priimti įprastu politiniu keliu?

Neįsivaizduoju. Įstatymus priima ne vienas žmogus, o Seimo dauguma. Kadangi ne tik aš žinau, kokia yra šito Seimo dauguma, kuriai priklauso rusiškos koloradkės partija, antivakseriai, Rusijos draugeliai, nežinantys, kam priklauso Krymas, sovietinis vaikas, norintieji draugauti su Lukašenka ir Kinija, plagiatoriai ir korumpuoti elementai bei provincijos tuk-tuk poniutės, kurios seniūnijoms netiktų vadovauti, mano vaizduotės neužtenka pamatyti, kad tokie veikėjai priima bent vieną reikalingą gynybai įstatymą, kuris dar ir veiktų.

Apibendrinant mūsų pokalbį: jeigu rytoj prasidėtų agresija, ar Lietuva, turint omenyje dabartinę kariuomenės techniką ir visuomenės pasiruošimą, yra pajėgi apsiginti?

Atsakiau į šitą klausimą atsakydamas į patį pirmąjį klausimą. Žinau tik tiek, kad atėjus valandai X (būtų geriau, kad jos kaip nors su Dievo padėjimu pavyktų išvengti) mažuma piliečių, pirmiausia šauliai ir jiems prijaučiantys lietuviai, ginsis, kad ir kokį grybą pjautų Valstybės Gynimo Taryba, Seimas ir Vyriausybė.

Tikiu, kad ginsis ir Kariuomenė, kurios generolai per pirmą karo pusvalandį supras, kad galbūt vis dėlto bent kartais vertėjo paklausyti tų jų arogantiškai sofos ekspertais pravardžiuojamų piliečių, kurie tenorėjo padėti Kariuomenei pasikeisti taip, kad kuklūs Lietuvos ištekliai būtų panaudoti kaip įmanoma racionaliai ginantis nuo dešimtis kartų galingesnio priešo.

O jei bus besiginančiųjų, bus ir šansas. Gal ir labai menkas, bet šansas. Taigi ne turint tai, ką turi Kariuomenė dabar ir kokia nepasiruošusi visuomenė yra, o nepaisant to, ką turi ir kokia nepasiruošusi.