Praėjus jau trims metams po Rusijos invaziją į Ukrainą, daugelis dėl sparčiai kintančių geopolitinių sąlygų, pradėjome nerimauti ir dėl savo saugumo. Bijome karo ir jo padarinių, bet labiausiai bijome nežinomybės, kuri ateina gerai nepasirengus. Todėl labai svarbu aptarti, kaip reikėtų pasiruošti karui ir ką galime padaryti jau dabar?
Rusijos grėsmė
Prieš pradedant kalbėti apie mūsų pasiruošimą, vertėtų pažvelgti į pačią grėsmę – Rusiją. Šiai valstybei tikrai nėra svetimi imperialistiniai įsitikinimai ir įtempti santykiai su savo kaimynėmis. Tai įrodo Padniestrės karas (1990-1992 m.), Rusijos – Gruzijos karas (2008 m.) ir galiausiai, žinoma Ukrainos – Rusijos karas (2014 – dabar). Verta paminėti ir tai, kad visi šie karai daugiau ar mažiau prasidėjo nuo pro-rusiškų separatistinių pajėgų veikimo. Tik vėliau Rusija įsiterpdavo ir tariamai užtardavo neva skriaudžiamus rusus. Pavyzdžiui, 2008 metų konfliktą Rusiją teisino tuo, kad gynė Gruzijoje dislokuotus Rusijos karius ir Osetijos civilius. Cameron Fraser iš Newcastle universiteto tokį Rusijos pasiteisinimą aiškina taip: „Tuo metu Jungtinės Tautos vis labiau siekė ginti mažumas nuo engėjų, pavyzdžiui, taikos palaikymo misija Jugoslavijoje (1992-1995).“ Taigi Rusija naudojosi tokia situacija ir siekė pateisinti savo veiksmus panašia argumentacija. Ta pati situacija pasikartojo ir 2022 m. invazijos išvakarėse, kai Rusija teigė, kad gins rusakalbius ir rusus gyvenančius Donbase ir kituose rytų Ukrainos regionuose. Kodėl tai svarbu? Todėl, kad tokias taktikas Rusija gali panaudoti ir naudoja Lietuvos atžvilgiu.
Informacinio karo pasekmes jau seniai galime matyti vadinamosios „penktosios kolonos“ susidaryme. Mažai tikėtina, kad tai gali peraugti į kokį nors didesnį judėjimą, tačiau žala padaryta visuomenės savimonei vis tiek yra nemaža. Daug didesnė grėsmė mūsų šalies saugumui iš tiesų kyla iš pačių etninių rusų ir atvykstančių Rusijos bei Baltarusijos piliečių. Tačiau kol kas mūsų šalis yra palankioje situacijoje palyginus su kaimynėmis. 2021 metų duomenimis Lietuvoje gyveno vos 5% rusų ir 1% baltarusių. Tuo tarpu, Latvijoje gyvena 23% rusų ir 3% baltarusių, o Estijoje 21% rusų ir 0,83% baltarusių. Šie skaičiai parodo, kad geriausia terpė separitistiniam judėjimui yra Latvija arba Estija. Tačiau nereiktų galvoti, kad Rusija būtinai naudos savo senas taktikas. Kadangi Baltijos regione prorusiška terpė nėra pakankamai stipri, labiau tikėtina tiesioginės invazijos galimybė.
Dabar pažvelkime į Rusijos karinius pajėgumus. Rusijos karinės pajėgos yra 62 kartus didesnės nei Lietuvos. Svarbu paminėti, kad tai antra pagal dydį kariuomenė pasaulyje. Taip pat Rusija skiria apie 5.9% BVP savo kariuomenei, o Lietuva tik apie 2.5%. Mes krašto apsaugai kasmet išleidžiame 1.6 milijardo, o Rusija 1.69 trilijonus. Šie bendrieji rodikliai labai aiškiai parodo Rusijos karinės galios pranašumą. Svarbu paminėti ir tai, kad Rusija visa technika ir amunicija gali apsirūpinti pati dėl šalyje išvystytos karo pramonės.
Taigi dabar apžvelgę savo priešininką galime kalbėti apie mūsų pasiruošimą agresijos atveju. Rusijai pradėjus karinę agresiją kiekvienam reikės nutarti, ką daryti šioje situacijoje. Išskirčiau tris pagrindinius pasirinkimus karo akivaizdoje, kurie turės įtakos kaip ruošimės šiai nelaimei:
- Dalyvauti aktyvioje šalies gynyboje
- Dalyvauti pilietiniame pasipriešinime
- Trauktis iš šalies
Dabar norėčiau aptarti kiekvieną iš šių galimybių atskirai.
Traukimasis iš šalies
Tai pats radikaliausias variantas prasidėjus kariniams veiksmams, bet tikrai ne paprasčiausias. Gali atrodyti, kad Ukrainos evakuacija įvyko sklandžiai, tačiau nebuvo išvengta nei užsikimšusių kelių, nei išskirtų šeimų. Šį chaosą sukelia masinė panika, todėl labai svarbu dar prieš prasidedant kariniams veiksmams numatyti atsitraukimo kelius. Ar geriau atsitraukti per pagrindinius kelius, ar per aplinkkelius, parodyti gali tik konkreti situacija. Pavyzdžiui, jeigu atsiraukiame dar prieš prasidedant kariniams veiksmams, geriau rinktis greitesnį ir nuspėjamesnį atsitraukimą pagrindiniais keliais. Juose būtų organizuojami humanitariniai koridoriai, bet tokiai galimybei nepasitaikius, svarbu laikytis kuo toliau nuo įvairių greitkelių ir net paprastų asfaltuotų kelių, kadangi jais judės karinė technika ir automatiškai ji taps priešo taikiniu.
Kitas svarbus aspektas traukiantis – stengtis jokiu būdu neatrodyti kaip kareiviui. Tai reiškia – dėvėti šviesias spalvas, nenaudoti taktinių kuprinių, nesinešti ginklo, eiti ramiai, geriausia, kad nesineštumėte vienos didelės kuprinės ar lagamino, o daiktai turėtų būti išskirstyti į kelias mažesnes kuprinėles. Visa tai turėtų atitraukti priešo dėmesį nuo jūsų. Lygiai taip pat, jeigu važiuojate automobiliu, venkite, tamsių ar kamufliažinių spalvų, kad jūsų automobilis nebūtų supainiotas su karine technika it netyčia netaptų dronų taikiniu.
Jeigu patekote į apšaudymą automobilyje, svarbu prisiminti, kad geriausias skydas yra priekinė automobilio dalis su variklio bloku, todėl apšaudymui prasidėjus geriausia bėgti ir slėptis automobilio gale prie bagažinės. Jeigu apšaudymas įvyksta einant pėsčiomis iš karto privaloma gulti ant žemės ir ieškoti priedangos. Svarbu prisiminti, kad paprastas medelis nuo kulkų nelabai apsaugos. Kadangi Rusijos kariuomenė savo lengvojoje ginkluotėje naudoja 5.45×39 mm ir 7.62×39 mm kulkas, geriausiai tiktų medis, kurio skersmuo bent 20 centimetrų ilgio, o dar geriau ieškoti kokio nors griovio ar sienelės.
Pasilikimas Lietuvoje
Nusprendus likti šalyje svarbu suprasti, kad saugu tikrai nebus ir vienaip ar kitaip karas jus palies. Taip yra todėl, kad, kaip minėjau anksčiau, Lietuva neturi taktinio gylio. Atstumas tarp tolimiausių Lietuvos taškų tesiekia vos 373 kilometrus. Palyginimui, atstumas tarp tolimiausių Ukrainos taškų siekia net apie 1316 kilometrų. Tai reiškia, kad ukrainiečiai dar turi, kur pasitraukti savo šalyje ir gali jaustis dalinai saugūs. Jeigu Rusijai pavyktų prasiveržti į Lietuvos teritoriją, nebebūtų kur trauktis, nes kariniai veiksmai nusidriektų per visą Lietuvos teritoriją. Jei tai vistiek neatbaido nuo šios idėjos, tada svarbiausia pasirūpinti savo išlikimu.
Apie išgyvenimą nereikia daug išsiplėsti. Svarbiausia turėti pakankamai maisto, vandens, pirmosios pagalbos paketą ir ginklą. Mūsų šalyje vis dar labai mažai pabrėžiama ginklo svarba (teisę turėti ginklą turi tik vos apie 3% gyventojų), bet jis yra tiek pat svarbus kiek ir pirmosios pagalbos paketas. Jeigu nuspręsite likti karo zonoje ir neturėsite ginklo, tai bus tas pats, kas ateiti į parduotuvę nepasiėmus pinigų.
Kitas svarbus aspektas yra karo veiksmai. Paklausus, kaip dabar atrodo Ukrainos frontas, atsakymas yra toks, kad saugotis reikia trijų dalykų: artilerijos, dronų ir minų. Baisiausiai iš jų trijų vis dar skamba dronai, tačiau civiliams jie nekelia tokios didelės grėsmės. Jeigu tai žvalgybinis dronas, jis nebūna ginkluotas, tam, kad galėtų ilgiau išbūti ore nenaudodamas per daug energijos. Be to, kai kurių žvalgybinių dronų stebėjimo laukas siekia apie 50 kilometrų. Koviniai dronai, kamikadzės arba bombonešiai tikrai nesivargins taikytis į civilius, nebent į daugiaaukščius namus ir infrastruktūros objektus, tačiau dauguma jų ieškos HVT (angl. high value target; liet. aukštos vertės taikinys), o tai bus: ryšio blokavimo priemonės, vadavietės, logistikos mašinos, oro gynybos sistemos ir mechanizuotos kovos mašinos. Valdomi vieno žmogaus dronai taip pat tikrai nesivargins taikytis į civilius. Saugantis nuo dronų vis dėlto yra labai svarbu nuolat stebėti dangų ir klausytis. Išgirdus zvimbimą, reikia kuo greičiau ieškoti priedangos arba bėgti į mišką, blogiausiu atveju prisiglausti prie sienos ir nejudėti, kad dronas palaikytų jus pastato dalimi.
Artilerija kelia daug didesnę grėsmę civiliams gyventojams vien dėl jos destrukcijos galimybių. Tai sena ginkluotė, bet veiksminga kaip niekada anksčiau. Ji ne tik sugeba sunaikinti didelę teritoriją, bet dar ir sukelia nemažą sąmyšį. Dažniausiai, prieš artilerijai pasiekiant savo tikslą apie tai būsite informuoti sirenų gaudimu, tačiau pasislėpti turėsite maždaug minutę. Svarbiausia nebėgti į atvirą vietą, kur artilerijos sviedinio skeveldros gali padaryti tikrai rimtų ar mirtinų sužalojimų.
Minos gali pasireikšti jau vėlesnėje karo stadijoje, kai priešas bus įsitvirtinęs. Karo metu miną pastebėti yra tikrai labai sunku, todėl pagal visas konvencijas minų laukas turi būti pažymėtas raudona vėliava ar skepetaite, tačiau karo metu taisyklių niekas nesilaiko. Geriausia prevencija prieš minas – tai saugotis neasfaltuotų kelių ir stebėti aplinką, ar nėra kasimo žymių. Iš tiesų, daugiau nėra kaip nuo jų apsisaugoti, todėl minos ir sukelia labai daug problemų. Gera naujiena ta, kad minos skirtos nenužudyti, o sužeisti. Taip yra todėl, kad sužeistas karys sukelia daug daugiau sunkumų nei miręs.
Taip pat labai svarbu aptarti santykius su priešo kariuomene. Kadangi jau matėme, kad Rusijos kariuomenei nerūpi jokie tarptautiniai humanitariniai susitarimai, civilio santykius su okupacine kariuomene reikia vertinti kritiškai. Vargu ar nuo karo nusikaltimų juos stabdys moralė. Karas taip paveikia žmones, kad jie pradeda priešais laikyti ne tik karius, bet ir tos šalies civilius, o su priešais elgiamasi atitinkamai. Tai reiškia, kad geriausia nelikti priešo kontroliuojamoje teritorijoje ir bėgti kiek įmanoma toliau. Tokia yra karo realybė – nuolatinis bėgimas. Asmeninis pasipriešinimas neturi didelės reikšmės, jei nėra organizuotas. Jeigu būtų praėjęs mėnesis po okupacijos, galima kalbėti jau apie minimalų pasitikėjimą priešo kariuomene, tačiau pirmiausia reikia išgyventi jo atvykimą.
Taigi likti karo zonoje yra tikrai labai pavojinga. Visas pavojus kyla iš to, kad Rusijos kariuomenė priskiria civilius prie priešų, todėl prieš juos yra naudojama jėga. Jeigu viskas vyktų pagal tarptautinę teisę, galbūt to ir būtų galima išvengti, tačiau realybė yra tokia, kokia yra. Dėl to asmeniškai, šio varianto jokiais būdais nesirinkčiau.
Aktyvi šalies gynyba
Aktyvus įsitraukimas į karo veiksmus yra mirtinas. Tai tikrai ne kiekvienam, todėl sprendimas neturėtų būti atliktas, kai priešas jau bus įžengęs į Lietuvos teritoriją. Geriausia, jeigu tam būtų ruošiamasi iš anksto, o tam Lietuvoje yra sudarytos labai geros sąlygos. Nuolatinė privalomoji pradinė karo tarnyba, Krašto apsaugos savanorių pajėgos, Jaunesniųjų karininkų vadų mokymai, Lietuvos karo akademija, Šaulių sąjunga tikrai suteiks žinių besiruošiant karinei krizei.
Taigi devyni mėnesiai karinio rengimo yra geriausias pasirengimas karui. Pirmus tris mėnesius vyksta vadinamasis bazinis kario kursas, per kurį išmokstama pagrindinių kario įgūdžių, tokių kaip: topografija, šaudymas, karinė taktika, pirmoji pagalba ir t.t. Po bazinio kurso seka specialisto, skyriaus ir būrio rengimas. Šios dalys gali skirtis priklausomai nuo padalinio, kuriame tarnaujama, bet esmė išlieka ta pati. Visa karinė taktika ir visa kita yra svarbu, tačiau svarbiausia, kad išmokstama dirbti kaip komandai. Ne tik dirbti, bet ir pasitikėti vienas kitu. Tai labai reikalinga individualizmo sužalotame pasaulyje. Kiekvienas karys tiek pagal skyriaus, tiek pagal būrio padėtį yra vienodai svarbus. Dėl to sužeistasis sukelia daug daugiau problemų komandai nei miręs. Jį reikia ištempti iš pavojingos zonos, prižiūrėti, suteikti pirmąją pagalbą ir pan. Kitas svarbus aspektas – tai disciplina ir nuolankumas. Tai taip pat dalykai, kurių šiais laikais dažnai tenka pasigesti, tačiau kariuomenėje juos išsiugdome. Galbūt toks dalykas kaip paklota lova ar švari spintelė neatrodo itin reikalingi kariui, tačiau tai ugdo discipliną, kuri yra labai svarbi karo metu. Taip pat tokių gana griežtų taisyklių laikymasis ugdo nuolankumą, kuris taip pat yra itin svarbus ne tik karo metu, bet ir civiliniame gyvenime. Taigi, jei karo metu ruošiatės stoti ginti tėvynę, privalomoji pradinė karo tarnyba yra pats geriausias pirminis pasiruošimas.
Krašto apsaugos savanorių pajėgos – kariuomenės dalis, kuri žinoma dėl savo pratybų, vykstančių savaitgaliais ir dėl čia tarnaujančių dirbančių civilių. Tiesa, tarnyba nėra tokia griežta kaip nuolatinė privalomoji pradinė karo tarnyba, tačiau pagrindinių įgūdžių vis tiek išmoko. Jeigu dirbate arba esate vyresnis nei trisdešimt aštuonerių ir jau nebetinkate atlikti Nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą, tai puikus variantas norint pasiruošti dalyvauti kariniuose veiksmuose. Atliekant tarnybą čia nereikės mesti savo civilinio darbo ir trikdyti asmeninio gyvenimo, o savaitgalio pratybos padės nepamiršti įgytų kario įgūdžių.
Taigi apsisprendus dalyvauti aktyvioje šalies gynyboje reikia nedvejoti ir tam pradėti ruoštis jau dabar. Nesvarbu, kaip nuspręsite padėti savo šaliai, svarbiausia yra to nedaryti paskutinę minutę, kad netaptumėte našta savo komandai, nes sužeistas karys yra blogiau nei miręs.
Taigi aptarėme tris pasirinkimus, kuriuos galime atlikti karo akivaizdoje ir pasirengimą susijusį su jais. Tad, kad ir ką atneš rytojus, svarbiausia yra būti jam pasiruošus ir pradėti apie tai galvoti jau dabar – būti organizuotam ir visada turėti planą.