Kardinolas A. J. Bačkis – popiežiaus Jono Pauliaus II vizitas buvo didelė dovana Lietuvai

1992 m. pabaigoje Šventasis Sostas patvirtino, kad popiežius Jonas Paulius II lankys Baltijos valstybių tikinčiuosius. 1993 m. rugsėjo 4–8 dienomis popiežius Jonas Paulius II apsilankė Lietuvoje. Šiais metais švenčiame 30-ąsias šio apsilankymo metines. Šia proga susitikome su Jo Eminencija kardinolu Audriu Juozu Bačkiu, kuris darbavosi su popiežiumi Vatikane, valstybės sekretoriate, vėliau buvo paskirtas nuncijumi Olandijoje ir galiausiai, jo paties netikėtumui, 1991 m. gruodžio 24 d. buvo siųstas į Lietuvą užimti Vilniaus arkivyskupo pareigas naujai įkurtoje Vilniaus bažnytinėje provincijoje.

Norėčiau pokalbį pradėti nuo jūsų pažinties su Jonu Pauliumi II. Nuo 1974 metų dirbote Vatikano valstybės Viešųjų reikalų Taryboje. Taigi, Jono Pauliaus II pontifikato pradžia buvo jau jums dirbant Vatikano valstybės sekretoriate. Ar buvo progų susitikti asmeniškai su popiežiumi? Kokia buvo popiežiaus ir jūsų pažintis?

Susitikimų tikrai buvo. Man popiežius Jonas Paulius II pasirodė tikrai nuostabi asmenybė. Tai buvo dovana visai Bažnyčiai, nors turėjo sunkių išgyvenimų – prarado motiną, pažino nacių okupaciją, dirbo kaip darbininkas, pažino komunistinę sistemą – suprato, ką reiškia priespauda ir žmogaus laisvės nebuvimas. Jis buvo nepaprasto išsilavinimo, gabus kalboms. Tačiau, visų pirma, jis buvo maldos žmogus. Jo gyvenimo ašis buvo ryšys su Dievu ir Švenčiausia Mergele Marija. 

Popiežiaus santykis su žmonėmis buvo labai santūrus, jis neskubėdavo kalbėti, bet daugiau klausydavo. Tarp jo ir žmonių nebuvo kažkokio atstumo. Todėl ir mano pažintis su juo buvo labai paprasta ir Dievo nulemta. Savo, kaip popiežiaus inauguracijos išvakarėse, jis pareiškė norą pasveikinti kenčiančių Bažnyčių tikinčiuosius jų gimtąja kalba. Buvau paprašytas paruošti trumpą sveikinimo žodį lietuvių kalba: „Būkite laimingi ir ištikimi Kristui“. Toks buvo mūsų pirmasis susitikimas. Vėliau, praėjus porai mėnesių po inauguracijos, popiežius apsilankė sekretoriate ir atpažino mane. Jis turėjo fenomenalią atmintį. Taip ir prasidėjo mūsų bendrystė.

Žinoma, dirbant Valstybės sekretoriate, iš pradžių tiesioginių ryšių nebuvo. Tačiau pasitaikė proga, kai popiežius 1979 m. vyko į Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) valstybes ir buvau pakviestas vykti į tą kelionę kartu su juo, nes tuo metu kaip tik sekiau JTO problemas. Atsimenu, kad tada jis mane lėktuve pakvietė pasikalbėti. Taip po truputį ir tęsėsi mūsų bendravimas, sulaukdavau jo dėmesio. Kartą Vatikane jis mane pasikvietė pietų, jam rūpėjo pasikalbėti apie Lietuvą.

Praėjus metams po jo inauguracijos, tapau Vatikano valstybės Viešųjų reikalų Tarybos pasekretoriumi. Taip prasidėjo dažnesnis bendravimas su popiežiumi. Buvau kviečiamas į susirinkimus, o po to pietų. Jis išklausydavo kiekvieno nuomonę apie jam svarbius dalykus. Vėliau prasidėjo vyskupų iš Lietuvos lankymasis Romoje, todėl tuose susitikimuose su Šv. Tėvu dalyvaudavau kaip vertėjas. Net popiežiaus atostogų metu tekdavo nuvažiuoti pas jį į rezidenciją Castel Gandolfo miestelyje ir supažindinti jį su paskutinėmis gautomis žiniomis apie padėtį pasaulyje. Tarp mūsų atsirado ryšys. Jam jaučiau didžiausią pagarbą kaip vyriausiam Bažnyčios ganytojui. Tačiau jis bendraudavo labai laisvai, nebuvo kažkokių sienų. Tai daugiau buvo kaip tėvo ir sūnaus santykis.

Praėjus 10 metų nuo Jono Pauliaus II pontifikato pradžios, jis pats jus konsekravo vyskupu. Kaip priėmėte šią žinią? Ką jums reiškė toks popiežiaus sprendimas?

Tuo metu jau ilgai dirbau Vatikano diplomatinėje Tarnyboje. Taigi, tai buvo normalus kelias  –  tapti vyskupu ar ir toliau dirbti su popiežiumi Romoje, ar dirbti kažkur nuncijumi. Tiesiog atėjo laikas. Mano kolegos jau buvo tapę nuncijais. Tai ir mane popiežius paskyrė nuncijumi Olandijoje.

Atsimenu, kad jau buvo parengta mano vyskupystės šventimų šventė, tačiau sulaukiau popiežiaus sekretoriaus skambučio su klausimu, kodėl aš nepaprašiau popiežiaus, kad jis mane pašventintų vyskupu? O ką aš? Gi neprašysiu popiežiaus tokio dalyko. Tačiau man patvirtino, kad popiežius pats nori mane pašventinti. Paprašiau – ir jis sutiko. Popiežiaus jautrumas ir atidumas pasireiškė ir šventimų datos parinkime. Jis manęs klausė – kada bus momentas, kai bus daugiausiai lietuvių Romoje? Jis norėjo padaryti gestą Lietuvai. Pasakiau jam, kad spalio mėnesio pradžioje, kai vyks Katalikų mokslų akademijos suvažiavimas. Jis ir pasirinko tą dieną – spalio 4-ąją.

Buvote arti popiežiaus. Galbūt jūs buvote pirmas žmogus, kuris sužinojo, kad popiežius Jonas Paulius II norėtų aplankyti Lietuvą?

Popiežius, būdamas lenkas, mylėjo ne tik Čenstakavos Mariją, bet ir Aušros Vartų. Jis žinojo Lietuvą ir jos istoriją. Jam rūpėjo mūsų tautos ateitis dar tada, kai niekas negalvojo apie laisvą Lietuvą. 1984 m. popiežius panorėjo iškilmingai paminėti šv. Kazimiero mirties 500-ąjį jubiliejų. Tačiau tuometinė sovietinė valdžia nieko neišleido iš Lietuvos. Tada popiežius sukvietė visus Europos šalių vyskupų konferencijų pirmininkus dalyvauti Šv. Mišiose Šv. Petro bazilikoje ir priminė pasauliui, kad Lietuva yra krikščioniškos Europos tautų šeimos dalis. Jam tai buvo labai svarbu pabrėžti. Kai vyko šio minėjimo uždarymas, po Viešpaties Angelo maldos viešai pasakė, kad jis norėjo nuvykti į Lietuvą, bet nei jam, nei jo pasiuntiniui nebuvo leista. „Aš laukiu tos dienos, kada galėsiu aplankyti lietuvius“. 

Taigi, apsilankymas Lietuvoje jam buvo asmeniškai svarbus. Jonas Paulius II dalijosi, kad kai tik jį išrinko popiežiumi, jis iškart nuėjo į Vatikano požemius pasimelsti Aušros Vartų koplyčioje. O vizito Lietuvoje metu, susitikęs su lenkų bendruomene, pasakė: „Mintimis ir širdimi visada buvau Vilniuje“. Jis turėjo viltį, kad grius Sovietų Sąjunga ir Lietuva taps laisva. Atsimenu, kaip man pasakodavo, kad jo kelionių į Lenkiją metu jis privažiuodavo prie Lietuvos sienos ir vėliau man sakydavo, kad buvau prie tavo gimtinės. 

1991 m. popiežiaus kelionės į Lenkiją metu Lomžoje kardinolas V. Sladkevičius, kuris su grupe lietuvių ten dalyvavo ir susitiko su popiežiumi, jam pasakė, kad lietuviai labai laukia jo apsilankymo Lietuvoje. Kai buvau paskirtas Vilniaus arkivyskupu, Šventasis Tėvas aiškiai pasakė, kad man reikės paruošti jo kelionę į Lietuvą. Popiežius jau tada žinojo, ką norėtų aplankyti – Kryžių kalną, Šiluvą, Aušros Vartus, Šv. Kazimierą. Visi šie dalykai buvo popiežiaus galvoje. 

Šis popiežiaus vizitas ilgą laiką buvo jo širdyje. Todėl net negalėčiau pasakyti, kad apie jį sužinojau pirmas. Jis tiesiog apie tai kalbėdavo.

O kaip Jūs grįžote į Lietuvą?

Besidarbuodamas Olandijoje apie grįžimą į Lietuvą negalvojau. Tačiau, atkūrus Lietuvos laisvę ir po vyskupo J. Steponavičiaus mirties, viskas pradėjo judėti ta linkme. Mano nuostabai, popiežius Jonas Paulius II manęs, kaip jo atstovo, paprašė nuvažiuoti į vyskupo laidotuves. Man tai buvo ženklas, pradėjau mąstyti, kad galimai man kažką reikės daryti su Lietuva. Gal bus galimybė čia sugrįžti. Vėliau atėjo popiežiaus paskyrimas, kurį jis siuntė savo laisva valia, man tapti Vilniaus arkivyskupu. Manau, taip atsitiko, nes dėl vertėjavimo Romoje pažinojau visus Lietuvos vyskupus, žinojau Lietuvos padėtį. Su šiuo paskyrimu popiežius įkūrė Vilniaus bažnytinę provinciją taip pabrėždamas, kad Vilnius tikrai yra Lietuvos sostinė. Mano, kaip arkivyskupo, misija buvo padėti atsistoti Lietuvos Bažnyčiai ant kojų, gyventi pagal Vatikano II Susirinkimo dvasią. Paklausus popiežiaus kas man yra svarbiausia kaip vyskupui, jis atsakė: „Lankyk žmones, lankyk parapijas. Svarbus yra vyskupo santykis su kunigais ir žmonėmis.“

1992–1993 m. buvote popiežiaus Jono Pauliaus II apaštalinės kelionės Lietuvoje pasirengimo komiteto pirmininkas. 1993 m. rugsėjo 4–8 dienomis popiežius lankėsi Lietuvoje, ir šiais metais minime šio vizito 30-ąsias metines. Kaip sekėsi ruoštis vizitui? 

Atsimenu, kad su tuometine Lietuvos valdžia buvo problemų. Tam, kad Šventasis Tėvas galėtų apsilankyti kokioje nors šalyje, reikėjo oficialaus kvietimo ne tik iš Bažnyčios (vyskupų konferencijos), bet ir iš šalies valdžios. Reikėjo bendro kvietimo. Taigi, pirmieji derinimai vyko Lietuvoje. Tačiau vėliau buvo galvosūkis, kaip parengti pačią kelionę. Ačiū Dievui, ne kartą buvau dalyvavęs popiežiaus kelionėse ir mačiau, kaip buvo ruoštasi. Žinojau, kad pirmiausia jis vyksta kaip Bažnyčios vyresnysis pas savo tikinčiuosius – aplankyti katalikišką bendruomenę tame krašte. Antras dalykas, kuris jam rūpėdavo – tai padaryti kokį ekumeninį ženklą tarp Rytų ir Vakarų Bažnyčios. Jam tai buvo tarsi du Bažnyčios plaučiai. Ir tik trečioje vietoje pagal svarbumą jam rūpėjo susitikti su tos šalies valdžia.

Taigi, pirmas sunkumas buvo, kad mūsų valdžios ponai norėjo, jog jiems būtų skirta daugiau laiko. Tačiau popiežius norėjo priešingai – daugiau laiko skirti tikintiesiems. Atrodo menkniekis, tačiau svarbus. Taigi, susitikimas su to meto valdžia prie Seimo buvo trumpas, o valdžios atstovai buvo kviečiami kartu dalyvauti kituose susitikimuose su popiežiumi.

Popiežiui rūpėjo pamatyti ir sutikti žmones – pasauliečius, kunigus, vienuolius, vienuoles, klierikus. Bandėme suspėti, kad popiežius galėtų ir pamatyti, ir aplankyti kuo daugiau, tačiau reikėjo atsižvelgti ir į jo norus bei galimybes. Popiežius troško aplankyti visas Baltijos valstybes, nors daugiausia laiko skyrė Lietuvai. Jis norėjo pasimelsti prie šv. Kazimiero neseniai grąžintoje Vilniaus arkikatedroje, aplankyti Aušros Vartus, Šiluvą, Kryžių kalną, kuris jam buvo labai svarbus. Jei neklystu, 1990 m. popiežius Jonas Paulius II šv. Kazimiero lietuvių kolegijoje Romoje pasakė, kad žmonės, tauta, kuri taip ryžtingai eina ir stato kryžius ant to kalno, tiki ir prisikėlimu. Žinoma, tiek Šiluvą, tiek apsilankymą Kryžių kalne reikėjo suderinti ir su Kauno metropolija. Tuometinis augziliaras S. Tamkevičius nešė šią organizacinę naštą.

Taigi, popiežiaus lankymosi Lietuvoje dienotvarkė buvo tikrai intensyvi. Įsivaizduokite, Vilniuje susitikimai: su kunigais arkikatedroje, su valdžia prie Seimo, su inteligentija Vilniaus šv. Jonų bažnyčioje, su lenkų bendruomene Vilniaus šv. Dvasios bažnyčioje, su diplomatais, ekumeninis susitikimas ir dar vakarienė pas mane. Šv. Mišios Vingio parke, lankymasis Aušros Vartuose ir Antakalnio kapinėse. Viską reikėjo suderinti ir su Vatikanu, ir su popiežiaus galimybėmis bei norais. Stebiuosi, kaip popiežius turėjo tiek jėgų. Sunkiausias dalykas buvo Kryžių kalno ir Šiluvos lankymo logistika. Reikėjo sraigtasparnio, tad kreipėmės į Lenkiją, kad jį mums paskolintų.

Popiežiaus vizitui turėjome nemažai iššūkių. Vienas jų – finansinės galimybės. Todėl džiaugiuosi, kad mums padėjo Vakarų Europos Bažnyčia. Ypač Italijos vyskupų konferencija, kuri skyrė mums didžiules sumas, kad galėtume deramai pasirengti šiam įvykiui. Buvo sunku dvasiškai parengti žmones šiam susitikimui. Tačiau džiaugiuosi, kad tų laikų žiniasklaida labai gražiai ir, sakyčiau, palankiai ištransliavo popiežiaus kelionę Lietuvos žmonėms. Ji padėjo išgirsti popiežiaus kalbas, kurias jis pats parašė ir skaitė lietuvių kalba (šios kalbos popiežių mokė tuometinis lietuvių šv. Kazimiero kolegijos Romoje dvasios tėvas kun. S. Žilys).

Kokią žinią popiežius atnešė tuometinei Lietuvai?

Manau, tos žinios buvo kelios. Pirmiausiai tai, kad baigėsi priespauda, kad Lietuva yra laisva ir reikia kurti naują visuomenę ant pamatinių krikščioniškų vertybių. Savo pirmoje kalboje, kurią sakė kunigams Vilniaus arkikatedroje, pabrėžė, kad kunigai turi būti susitaikinimo ir atleidimo žmonės. Jų svarbiausias rūpestis – visuomenėje ugdyti bendražmogiškąsias vertybes. Jis ragino kunigus pirmiau pamatyti žmogų ir patiems savyje ugdyti sąžiningumą, pasitikėjimą, atsakomybės jausmą, teisingumą, tiesą ir solidarumą. Popiežius ragino skirti dėmesį socialiniams reikalams. Jis ragino studijuoti Bažnyčios socialinę doktriną, kad žinotų, kaip sukurti naują visuomenę ant tvirto krikščioniško pagrindo. 

Popiežius kvietė skelbti Kristų. Ruošti kunigus, juos supažindinti su Vatikano II Susirinkimo dokumentais. Ruošti pasauliečius, kurie galėtų liudyti Kristų socialinėje, verslo, ekonominėje, politinėje erdvėje. Jonas Paulius II sakė, kad pasauliečiai yra tie, kurie stovi Bažnyčios pirmosiose linijose. Popiežius kalbėjo apie šeimą, naują požiūrį į žmogaus orumą, žmogaus ir tikėjimo laisvę. 

Taigi, pagrindinė žinia – atsiverkite ir atstatykite visą kraštą ne nuo langų, bet nuo pamatų.

Popiežiaus Jono Pauliau II vizitas yra išlikęs žmonių atmintyje ir širdyse. Viename iš interviu esate sakęs, kad popiežiui didžiausia vertybė buvo žmogus. Gal jums teko susidurti, matyti, kaip tai pasireiškė?

Popiežius buvo jautrus kiekvienam sutiktam žmogui. Vargingiausiems ir žmonėms su negalia jis visada parodydavo ypatingą jautrumą. Žmogų laikė Dievo kūriniu, kuris turi intelektą, valią, širdį, jausmus, kūną ir sielą, todėl žmogaus antropologija popiežiui buvo labai gyva. Jo pirmoji enciklika buvo apie žmogaus išganymą (Redemptor Hominis), kurioje rašoma, kad Kristus susivienija su kiekvienu žmogumi ir kad „Bažnyčia yra žmogaus kelias“. Reikalingos žmogiškos vertybės, kad žmogus būtų laisvas. Šiam tikslui pasiekti turi būti religinė laisvė, nes jei jos nėra, tai visos kitos laisvės pranyksta. Popiežius visada tai pabrėždavo ir gindavo įvairiais būdais.

Dabar galiu tik prisiminti, kad dirbdamas Romoje (Vatikane), gyvenau šalia švento žmogaus ir galėjau laisvai bendrauti, su juo pasikalbėti, pasakyti savo nuomonę. O kuo pasireiškia šventasis žmogus? Jis buvo maldos milžinas. Todėl nebijau ir šiandien melstis ne tik už jį bei prašyti jo užtarimo. Paminėčiau popiežiaus Jono Pauliaus II tris aistras. Pirmoji – jaunimas. Tai, ką šiais metais matėte Pasaulinėse jaunimo dienose, buvo jo idėja. Antroji – šeima. Jam šeima buvo viskas. Tik šeimoje  perduodamas dorybių pagrindas. Trečias dalykas – taika. Jis mirė, kai prasidėjo Irako karas. Viską darė, kad jį sustabdytų, tačiau nepavyko. Taigi, šie trys punktai jam buvo be galo svarbūs.

Kokie įvykiai ar popiežiaus gestai jus labiausiai palietė vizito metu?

Sunku pasakyti. Čia panašiai kaip Bažnyčios ceremonijos meistras negali gerai melstis, nes turi kažką organizuoti, tai ir man taip buvo. Turėjau daug atsakomybių. Tačiau labiausiai mane palietė popiežiaus bendrumas ir artumas su žmonėmis. Prisimenu jo žodžius, kai nulipęs iš Aušros Vartų, man į ausį pasakė: „Šešiasdešimt metų troškau čia apsilankyti“. Akivaizdu, kad šis troškimas buvo giliai popiežiaus Jono Pauliaus II širdyje. Taip pat atsimenu ypatingą momentą, kai Vingio parke popiežius panorėjo prieiti prie neįgaliųjų ir parodyti jiems dėmesį.

Man, bet, manau, ir visai Lietuvai buvo svarbu išgirsti popiežiaus padrąsinantį žodį, kurį galėtume įsisavinti. Tikiu, kad popiežiaus vizitas Lietuvos žmonėms paliko didelį įspūdį. Visiems jis buvo svarbus, visų, kurie dalyvavo gyvai ar per televiziją, širdys buvo paliestos. Popiežiaus Jono Pauliaus II vizitas tikrai buvo didelė dovana Lietuvai. Žinoma, gal tai buvo ir praeinantis jausmas, bet buvo žmonių, kurie atrado Bažnyčią, kurios vengė dėl sovietinės sistemos. Įvyko tam tikras lūžis.

Popiežius pralaužė Lietuvos Bažnyčią, kuri dėl sovietinės valdžios buvo ištikima, tačiau prispausta ir uždara. Jis pats, pažinojęs panašią valdžios sistemą, paragino atsiverti žmonėms ir pasauliui. Ragino žmones statyti kraštą ant kito pagrindo. Jo kelionė man buvo įrodymas to pirmo žodžio, kurį jis pasakė, kai pradėjo savo pontifikatą – „Atverkite duris Kristui“. Tą patį jis mums pakartojo, atsižvelgdamas į mūsų padėtį ir kartu palikdamas mums užduotį.

Gal įžvelgtumėte kokią įtaką tuometinis popiežiaus vizitas padarė šiandieninei Lietuvai?

Popiežius pabrėžė Lietuvos žmonėms, kad jei norite skelbti Evangeliją, turite eiti kitu keliu nei kad ėjote iki šiol – naujosios evangelizacijos keliu. Jis kalbėjo apie katechezės ir tikybos svarbą. Nors tuo metu nebuvo daug teologinės ar katechetinės literatūros, tačiau tam tikri žingsniai jau buvo padaryti. Aš pats įkūriau tikybos katedrą tuometiniame pedagoginiame universitete. Prasilaužti buvo sunku, tačiau atsirado daug jaunų žmonių, kurie užpildė vietas tiek universitete, tiek mano atkurtoje Vilniaus kunigų seminarijoje. Džiaugiuosi, kad per savo tarnystės metus Vilniaus arkivyskupijoje įšventinau 102 kunigus. Atsiliepiant į popiežiaus paraginimą, kunigai buvo auklėjami pirmiausia žmogišku pagrindu, o vėliau intelektualiai, dvasiškai. Siuntėme kunigus pastoracinėms studijoms į Romą ir kitas valstybes, kad gautų tvirtą teologinį parengimą. 

Deja, Vatikano II Susirinkimo mokymas dar ir šiai dienai ne visose bažnyčiose vyrauja. Ypač tose parapijose, kurioms vadovauja vyresnio amžiaus klebonai, kurie buvo ruošiami dar sovietiniais laikais. Skiriasi vyresnių ir jaunesnių kunigų požiūris. O bet kokiems pokyčiams reikia laiko. 

Šventasis Tėvas pabrėžė būtinybę gerai paruošti pasauliečius, kurie galėtų Evangelijos šviesoje atstatyti visuomenės dorovę politikoje, ekonomikoje, kultūroje, žiniasklaidoje. 

Popiežiaus idėja buvo, kad reikia liudyti Kristų. Asmeniškas liudijimas, o taip pat ir tikinčios bendruomenės liudijimas yra svarbesnis nei skelbimas. Tai apima ne tik kunigus, bet ir pasauliečius. Kartu liudykime Kristų, kuris „mus išvadavo, kad būtume laisvi“ (Gal 5,1).